Kaip prasidėjo 30 metų trukęs karas Šiaurės Airijoje, nusinešęs tūkstančių žmonių gyvybes bei tvoromis padalinęs katalikus ir protestantus (Foto, Video) (10)
Padidėjus įtampai tarp katalikų nacionalistų ir protestantų lojalistų, ypač Belfaste ir Deryje, septintojo dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Airijoje kilo smurtas, faktiškai virtęs pilietiniu karu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
30 metų Šiaurės Airiją vargino mirtino sektantiško smurto laikotarpis, vadinamas „Neramumai“ („The Troubles“). Ši nerami era buvo kupina automobilių sprogdinimų, riaušių ir keršto žudynių, trukusių nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki dešimtojo dešimtmečio pabaigos.
Neramumus sukėlė šimtmečius trukęs konfliktas tarp daugiausia katalikiškos Airijos ir daugiausia protestantiškos Anglijos. Septintojo dešimtmečio pabaigoje įtampa peraugo į smurtą, žuvo apie 3 600 žmonių, o daugiau nei 30 000 buvo sužeista.
Įtampa, vedanti į neramumus
Neramumų ištakos siekia šimtmečius trukusį karą, kurio metu daugiausia katalikai Airijoje bandė išsivaduoti iš britų (daugiausia protestantų) valdžios. 1921 m. airiai sėkmingai kovojo už nepriklausomybę ir Airija buvo padalinta į dvi šalis: Airijos laisvąją valstybę, kuri buvo beveik vien katalikiška, ir mažesnę Šiaurės Airiją, kurioje daugiausia buvo protestantų su katalikų mažuma.
Nors Airija buvo nepriklausoma, Šiaurės Airija liko valdoma britų, o katalikų bendruomenės tokiuose miestuose kaip Belfastas ir Deris (oficialiai Londonderis) skundėsi dėl protestantų kontroliuojamos vyriausybės ir policijos pajėgų diskriminacijos ir nesąžiningo elgesio. Laikui bėgant Šiaurės Airijoje susikūrė dvi priešingos jėgos, daugiausia pagal sektantiškas linijas: katalikų „nacionalistai“ ir protestantų „lojalistai“.
Septintojo dešimtmečio pilietinių teisių judėjimas, sukurtas pagal JAV modelį
Septintajame dešimtmetyje naujos kartos politiškai ir socialiai sąmoningi jaunų katalikų nacionalistai Šiaurės Airijoje ėmė žiūrėti į pilietinių teisių judėjimą Amerikoje kaip pavyzdį, kaip užbaigti, jų nuomone, įžūlią antikatalikišką diskriminaciją savo gimtojoje šalyje.
„Būsto ir darbo srityse buvo sisteminga diskriminacija. Didžiausias darbdavys Belfaste buvo laivų statykla, tačiau joje dirbo 95 procentai protestantų. Derio mieste, kuris turėjo dviejų trečdalių katalikų daugumą, rinkimų apylinkės buvo taip stipriai pertvarkytos, kad 50 metų miestą politiškai kontroliavo protestantai lojalistai“, – sako Notre Dame universiteto istorijos profesorius emeritas Jamesas Smythas, užaugęs Belfaste.
Jauni nacionalistų lyderiai, tokie kaip Johnas Hume'as, Austinas Currie ir Bernadette Devlin, atsisakė priimti status quo. Jie matė, kas vyksta Jungtinėse Valstijose ir kaip taikūs masiniai protestai atkreipė dėmesį į segregacijos sąlygomis gyvenančių juodaodžių amerikiečių padėtį.
1968: Policija apkaltino protestuotojus Derio mieste
1968 m. spalio 5 d. Derio miesto Duke gatvėje buvo suplanuotas protesto žygis. Nacionalistų aktyvistai norėjo atkreipti dėmesį į diskriminacinę būsto politiką, dėl kurios de facto atsirado segregacija pagal sektantines ir religines linijas.
Eiseną uždraudė Šiaurės Airijos vyriausybė, tačiau protestuotojai nepaisė įsakymo ir spalio 5 d. susirinko su užrašais „Vienas žmogus, vienas balsas! ir „Sulaužykime sektantiškumą!“
Minia pradėjo judėti, bet buvo užbarikaduota Karališkojo Ulsterio konstabularijos (RUC) policijos rikiuotės, ginkluotos lazdomis. Policija apkaltino protestuotojus neteisėtais veiksmais. Televizijos kameros užfiksavo nerimą keliančius kadrus, kaip RUC pareigūnai lazdomis muša eisenos dalyvius, o gatvėse vyksta chaosas.
Tie televizijos vaizdai įsirėžė į žmonių atmintį.
1969: smurtas prie Burntollet tilto
1968 m. spalio 5 d. policijos susidorojimas padidino įtampą tarp katalikų nacionalistų ir protestantų lojalistų ir sukūrė pagrindą žiauresniems susirėmimams.
1969 m. Naujųjų metų dieną nacionalistų aktyvistai surengė žygį iš Šiaurės Airijos sostinės Belfasto į Derį, „neteisybės sostinę“. Maršrutas juos vedė per žinomas lojalistų tvirtoves, kur buvo apčiuopiama smurto grėsmė.
RUC teikė policijos palydą nacionalistiniams protestuotojams per visą kelių dienų eiseną, kol jie pasiekė Burntollet tiltą už Derio. Tuo metu, prisimena protestuotojai, policininkai užsidėjo šalmus ir apsiginklavo skydais, tarsi tikėdamiesi nemalonumų. Tada lojalistų minia pradėjo mėtyti akmenis ant protestuotojų.
Apskaičiuota, kad užpuolikų, ginkluotų lazdomis ir geležiniais strypais, buvo apie 300. Kai kurie iš jų nešiojo baltas RUC pagalbinio policijos padalinio raiščius. Kol kruvini protestuotojai bėgo į užšalusią upę ieškoti apsaugos, RUC pareigūnai stovėjo nuošalyje ir nieko nedarė, kad juos apsaugotų.
Tęsinys kitame puslapyje:
1969: Bogside mūšis
Kai kurie istorikai tikrąją neramumų pradžią sieja su 1969 m. rugpjūčio įvykiais, kai lojalistų paradas Deryje sukėlė tris dienas trukusias riaušes ir smurtines represijas.
Visoje Šiaurės Airijoje lojalistų grupės reguliariai rengdavo paradus, skirtas pažymėti XVII a. protestantų karinėms pergalėms. Deryje vietinis protestantų skyrius buvo žinomas kaip „Apprentice Boys“. Jie rugpjūčio 12 d. planavo patriotinį paradą, kuris driekėsi pro katalikišką miesto dalį, vadinamą Bogside.
Vietiniai Bogside katalikai „Bogsiders“ į „Apprentice Boys“ paradą žiūrėjo kaip į tiesioginę provokaciją ir ruošėsi žiauriai konfrontacijai, užtvėrė gatves ir ruošė Molotovo kokteilius. Kaip ir tikėtasi, nacionalistai „Bogsiders“ susirėmė su paradui besirengiančiais „Apprentice Boys“, o RUC pareigūnai atskubėjo numalšinti riaušių. Jie sulaukė žiauraus pasipriešinimo iš „Bogsiders“, kurie mėtė akmenis ir Molotovo kokteilius.
„Bogsaido mūšis“ siautėjo tris dienas, tačiau didžiausia žala buvo padaryta Belfaste, kur lojalistų minios, padedamos policijos rėmėjų, katalikų rajonuose sudegino 1500 namų.
Rugpjūčio 14 dieną priblokštas Šiaurės Airijos ministras pirmininkas paragino Didžiosios Britanijos vyriausybę atsiųsti karius tvarkai atkurti. Tai buvo dešimtmečius trukusio britų kariuomenės dislokavimo Šiaurės Airijoje pradžia.
„Kruvinasis sekmadienis“ ir 30 metų sektantiško smurto
Iš pradžių katalikų nacionalistai Didžiosios Britanijos karius sveikino kaip potencialius gynėjus, tačiau netrukus kariuomenė pradėjo prieštaringą „internavimo be teismo“ politiką, po kurios šimtai įtariamų IRA narių buvo suimti ir įkalinti be tinkamo teismo proceso.
1972 m. sausio 30 d. katalikų nacionalistai Deryje surengė eitynes, protestuodami prieš Didžiosios Britanijos internavimo politiką, tačiau buvo iškviesta kariuomenė, kad juos išvaikytų. Kai protestuotojai neišsiskirstė, kariai atidengė ugnį guminėmis kulkomis, o vėliau – koviniais šoviniais. Per tragediją, vadinamą „kruvinuoju sekmadieniu“, žuvo 13 protestuotojų, o 17 buvo sužeista.
Šie įvykiai įkvėpė garsią airų roko grupės U2 dainą „Sunday Bloody Sunday“, išleistą 1983 metais.
Aštuntajame, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose Šiaurės Airija patyrė daugybę automobilių sprogdinimų ir sektantiškų išpuolių, kuriuos įvykdė abiejų pusių sukarintos grupės, tokios kaip Laikinoji IRA ir Ulsterio savanorių pajėgos. Tarp žuvusiųjų buvo šimtai civilių.
Neramumai baigėsi, bent jau oficialiai, 1998 m. pasirašius Didžiojo penktadienio susitarimą, kuris sukūrė politinės valdžios pasidalijimo sistemą ir dešimtmečius trukusio smurto pabaigą. Šiaurės Airijos miestuose išdygo fizinės tvoros, atskyrusios katalikų ir protestantų gyvenamus rajonus.
