Epiniai mūšiai, kardinaliai kita vaga pakreipę istoriją: jei ne tokia baigtis – šiandien gyventume visai kitokiame pasaulyje (FOTO, Video)  (2)

Dažnai sakoma: „laimėtas mūšis, bet dar nelaimėtas karas“. Ir nors tame yra daug tiesos, tačiau istorija rodo, kad kai kurių mūšių laimėjimas ar pralaimėjimas nulėmė karo baigtį.


Šiame straipsnyje pateikiame 15 reikšmingiausių mūšių, kurie pakeitė šalių ir viso pasaulio gyvenimą.

Jei būtų nugalėjusi kita pusė, turėjusi visai kitokių planų, kaip valdyti pasaulį, dabar gyventume visai kitokiame pasaulyje. Galbūt geresniame, galbūt blogesniame – niekas į tai dabar neatsakys. Bet tikrai kitokiame.

1. Muye mūšis (1046 pr. m. e.)

Muye mūšis yra puikus pavyzdys, kaip vienas tarpusavyje kovojančių pusių susidūrimas nulėmė visos istorijos eigą.

Maždaug 50 000 Džou giminės karių kovojo prieš net 500 000 karių kariuomenę turėjusią tuometinį Šangų dinastiją (pirmoji istorinė Kinijos dinastija).

Nors jėgos atrodė nelygios, tačiau Džou giminės kariuomenė sugebėjo nugalėti Šangų dinastijos karius.

Pasak legendų, prie Džou prisijungė išdavikai iš Šangų armijos. Šangų dinastija taip pat buvo apginklavusi 70 000 savo vergų, kad jie padėtų apginti sostinę Yin. Tačiau vergai priešinosi valdovams ir manoma, jog galiausiai jie atsisuko prieš Šangų dinastiją.

Žlugus Šangų dinastijai, likę klano nariai pasikeitė pavardę iš buvusios Dzi į tą, kuria vadinosi jų žlugusi dinastija – Inas. Klanas išliko ir net tarnavo naujajai Džou dinastijai.

2. Maratono mūšis (490 pr. m. e.)

Graikų kariai kovojo prieš legendinio karaliaus Darijaus I-ojo atsiųstus persų įsibrovėlius. Persų pajėgos, kurių buvo apie 20 000, buvo atsiųstos kaip kerštas už senovės graikų paramą Jonijai, sukilusiai prieš persus.

Nors persų pajėgos buvo kur kas didesnės, tačiau graikai puikiai kovojo ir prarado vos 200 karių, kai persų žuvo daugiau nei 6 000. Graikams tai buvo pirmoji pergalė prieš persus ir įrodimas, kad nenugalimais laikytus persus visgi galima įveikti.

Ilgas pasiuntinio bėgimas pranešti apie pergalę (istorinių šaltinių nepatvirtintas ir laikomas legenda) įkvėpė maratono bėgimui, kuris pirmąkart įvyko 1896 m. Olimpinėse žaidynėse.

3. Termopilų mūšis (480 pr. m. e.)

Termopilų mūšis vėl iš naujo visuomenės dėmesio sulaukė po milžiniškos sėkmės sulaukusio „300“ filmo, kuriame rodoma, kaip karaliaus Leonido vadovaujama 300 spartiečių kuopelė sugeba kovoti prieš 12 000 persų armiją.

Filme tai atrodo labai efektingai, tačiau realybėje tų Leonido karių buvo daugiau – skaičiavimai yra artimesni 2 000 (kitais skaičiavimais 7 000), kuriuos sudarė spartiečiai, helotai, tebanai ir tepsai.

 

 

Ši Leonido kariuomenė laikė siaurą pakrantės Termopilų perėją ir neleido ja pereiti persų kariams su savo valdovu Kserksu. Išdavikui padėjus persams patekti į graikų užnugarį, Leonidas pasiuntė pagrindines jėgas ginti Atėnų, o pats su 1400 karių susikovė su persais (visi kariai ir Leonidas šiose kautynėse žuvo).

Po Termopilų mūšio persai nusiaubė kai kurias Vidurio Graikijos žemes ir sugriovė Atėnus.

Visgi, tai yra puikus gamtinių aplinkybių išnaudojimo pavyzdys. Kaip, beje, ir patriotizmo, kai gini savo tėvynę iki paskutinio atodūsio, kad ir kas nutiktų.

4. Gaugamelų arba Arbelos mūšis (331 pr. m. e.)

Mūšis prie Gaugamelų vyko 331 m. pr. m. e. spalio 1 d. tarp Aleksandro Didžiojo (Makedoniečio) vadovaujamos makedoniečių kariuomenės ir Persijos karaliaus Darijaus III-ojo kariuomenės.

Mūšis laikomas vienu iš didžiausių ir svarbiausių mūšių pasaulio istorijoje. Mūšį, kuris buvo makedoniečių žygio į Persiją kulminacija, triuškinamai laimėjo makedoniečiai.

Ir nors persų kariuomenė turėjo karo dramblius, vis tiek laimėjo Aleksandro Didžiojo kariuomenė, dėl taktinio meistriškumo ir labai protingo lengvųjų pėstininkų panaudojimo.

Persijos kariuomenė (apie 120 000 žm., 200 kovos vežimų, 15 kovos dramblių) buvo didesnė, bet makedonai ir graikai (40 000 pėstininkų, 7000 raitelių) buvo geriau parengti kautis.

Makedonų ir graikų dešinysis sparnas, kuriam vadovavo Aleksandras Makedonietis, pasinaudojo persų kairiojo sparno raitelių atitrūkimu nuo pėstininkų, įsiveržė į persų rikiuotę ir puolė centre buvusius pėstininkus iš užnugario bei flango.

Persai atkakliai priešinosi ir sėkmingai atakavo makedonų ir graikų kairįjį sparną, tačiau patyrė didelių nuostolių; mūšį palikus Darijui III-ajam, apimta panikos bėgo ir visa Persijos kariuomenė.

Gaugamelų mūšį laimėjęs Aleksandras Makedonietis netrukus užėmė Babiloną ir užvaldė Pietvakarių Aziją; pralaimėjęs Darijus III-iasis pabėgo į Rytų Persiją ir buvo nužudytas Baktrijos satrapo Beso. Žlugo Achaimenidų dinastija ir visa Persijos valstybė.

5. Zamos mūšis (202 pr. m. e.)

Kartaginiečių vadas Hanibalas yra apibūdinamas kaip vienas didingiausių karo vadų istorijoje. Visgi, Zamos mūšis jam baigėsi pralaimėjimu.

Mūšis vyko prie Zamos miesto, maždaug 120 km į pietvakarius nuo Kartaginos. Romėnų kariuomenei tąkart vadovavo Afrikietis Vyresnysis. Abi kariaujančios pusės turėjo po 35-40 tūkstančių karių.

Skaitomiausi Naujausi

 

Pergalę romėnams labiausiai lėmė jų sumani taktika. Jie, pūsdami garsiai ragus, sugebėjo išgąsdinti bei išblaškyti Kartaginos karo dramblius.

Tada romėnai, drauge su prieš mūšį prisijungusiais Numidijos karaliaus Masinisos raiteliais, smogė kartaginiečiams ir juos nugalėjo. Po Zamos mūšio Kartagina nustojo priešintis.

6. Tūro (Puatjė) mūšis (732 m.)

Puatjė arba Tūro mūšis, įvykęs 732 m. spalio 10 d., tarp Frankų valstybės majordomo Karolio Martelio („Kūjo“) ir maurų generolo Abd er Rachmano ibn Abd Alaho vadovaujamų kariuomenių.

Žinoma, kad Karoliui Marteliui pavyko netikėtai pastoti kelią Abd ar Rachmano ibn Abd Alaho kariuomenei maždaug tarp Tūro ir Puatjė, netoli Frankų valstybės ir Akvitanijos pasienio.

Tiksli mūšio vieta ir kovojusių kariuomenių skaičiai nėra žinomi. Laikoma, kad abiejose pusėse kovojo kelios dešimtys tūkstančių karių.

Apie 7 paras abi kariuomenės apsiribojo tik pavieniais išpuoliais, o musulmonai dar laukė pagrindinių jėgų prisijungimo.

Karolis Martelis išnaudojo aplink buvusius miškus, norėdamas nuo Abd ar Rachmano nuslėpti tikrąjį frankų kariuomenės dydį. Nors Karolio Martelio kariuomenė buvo mažesnė nei arabų ir beveik neturėjo kavalerijos, tačiau buvo užgrūdinta mūšiuose, patikima ir drausminga, be to, turėjo mūšio vietos panaudojimo pranašumą, buvo geriau pasirengę artėjantiems šalčiams. Vis tik, Abd er Rachmanas ryžosi atakuoti Karolio pėstininkus.

Septintą dieną arabų kavalerija vieną po kitos pradėjo frankų atakas, tačiau jas visas Karolio kariuomenė atmušė.

Mūšio eigoje, tarp arabų karių kilo gandas, kad frankai grasina apeiti jų kariuomenę ir užgrobti prisiplėštą turtą. Dalis arabų kariuomenės pasitraukė iš mūšio saugoti savo grobį.

Likusiai kovoje musulmonų kariuomenei pasirodė, kad dalis jų kariuomenės traukiasi. Abd er Rachmanas, bandydamas sustabdyti atsitraukimą, buvo frankų apsuptas ir nukautas. Likusi musulmonų kariuomenės dalis atsitraukė į savo stovyklą. Mūšis truko jau visą dieną.

Kitos dienos ryte, musulmonų kariuomenei negrįžus į mūšio lauką, Karolis įtarė arabų klastą, ir pasiuntė žvalgybą į priešo pusę, kuri nustatė, kad likusi musulmonų kariuomenės dalis paliko palapines ir atsitraukė link Pirėnų.

Mūšį laimėjusiam Karoliui, vėliau buvo duota „Kūjo“ (Martelus) pravardė. Laikoma, kad mūšis tapo svarbiausiu pasipriešinimo musulmonų skverbimuisi į Europą, momentu.

 

Laimėjęs Puatjė mūšį, Karolis Martelis toliau sėkmingai tęsė musulmonų kariuomenės dalinių persekiojimą pietinėje Galijoje.

Karolio Martelio pergalė Puatjė mūšyje ne tik sustabdė musulmonų veržimąsi į Europą, bet ir daugiau nei šimtui metų didžiausia Vakarų Europos galybe pavertė Karolingų dinastiją.

Tęsinys sekančiame puslapyje

(38)
(3)
(35)

Komentarai (2)