„Kruvinasis erelis“ – brutaliausia vikingų mirties bausmės egzekucija: kas tai buvo, ar vikingai ją iš tikrųjų praktikavo? (Foto, Video, N-14) (1)
Tai buvo brutaliausias ir kruviniausias vikingų mirties bausmės vykdymo būdas, vaizduotas ir filmuose, ir kompiuteriniuose žaidimuos. Dabar nauji tyrimai atskleidžia liūdnai pagarsėjusio mirties bausmės vykdymo metodo istorinį pagrįstumą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Kruvinasis erelis“ – tai praktika, kai kankintojai atskiria aukos šonkaulius nuo stuburo, ištraukia kaulus ir odą į išorę, kad suformuotų savotiškus „sparnus“, bet to dar ir pašalindavo plaučius iš krūtinės ertmės.
Toks brutalus mirties bausmės vykdymo būdas du kartus rodomas populiariame History Channel draminiame seriale „Vikingai“ kaip ritualas, skirtas didžiausiems pagrindinių veikėjų priešams Jarlui Borgui ir karaliui Ællai, išgalvotam tikrojo Nortumbrijos valdovo atitikmeniui.
Vaizdo žaidime „Assassin’s Creed: Valhalla“ Ivaras Bekaulis – veikėjas, sukurtas pagal vikingų vadą, įsiveržusį į Britų salas devintame mūsų eros amžiuje, atlieka „kruvinąjį erelį“ prieš savo priešą karalių Rhodri.
Šie vaizdiniai paimti iš viduramžių šaltinių, parašytų senosios skandinavų ir lotynų kalbomis. Kiekviename iš išlikusių šaltinių yra nuoroda į auką pagautą mūšyje, o jos nugaroje išraižytas kažkoks erelis. Kai kurios nuorodos į kankinimą yra labai glaustos. Kiti yra grafiškesni, atitinkantys kraštutines versijas, vaizduojamas šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje. Bet kuriuo atveju ritualo pasirodymas šiuose tekstuose yra skirtas pasiųsti žinią, susietą su garbe ir kerštu.
Ekspertai ilgai ginčijosi, ar „kruvinasis erelis“ buvo literatūrinis tropas, ar tikra bausmė. Šaltiniai dažnai yra neaiškūs, nurodantys legendines abejotino tikrumo asmenybes arba maišantys priimtą istorinę chronologiją. Kol archeologai neras lavono griaučių, turinčių aiškių kankinimo įrodymų, tikriausiai niekada nesužinosime ar tai buvo tikra egzekucija.
Jei vikingai atlikdavo „kruvinąjį erelį“, ar tai reiškia, kad viduramžiai buvo tokie žiaurūs, bjaurūs ir „tamsūs“, kaip rodo stereotipai? Atsakymas sudėtingas.
Vikingai, kaip ir daugelis viduramžių žmonių, įvairiais laikotarpiais galėjo būti nepaprastai žiaurūs, bet galbūt ne labiau nei kitos grupės. Mokslininkų darbas yra suprasti, kaip šis smurtas dera sudėtingoje visuomenėje, o naujas tyrimas tai bando atsakyti.
Straipsnyje, kurį ketinama paskelbti vėliau šį mėnesį žurnale „Speculum: A Journal of Medieval Studies“, nagrinėjamas ne klausimas, ar ritualas iš tikrųjų vyko vikingų amžiuje, o ar „kruvinasis erelis“ galėtų būti naudojamas kaip kankinimo būdas. Atsakymas, pasak tarpdisciplininės gydytojų, anatomų ir istoriko komandos, yra tvirtas „taip“.
Tyrimo bendraautorius Monte Gatesą ir Heidi Fuller, abu medicinos mokslininkus iš Kelio universiteto Anglijoje, tirti „kruvinąjį erelį“ paskatino serialas „Vikingai“. Tyrimas atvedė mokslininkus į viduramžių sakmes, kurios atvėrė daugiau klausimų ir leido suprasti, kad reikia pasikonsultuoti su istoriku. Mokslininkų bendradarbiavimas su Islandijos universiteto religijos istoriku Luke'u Johnu Murphy buvo nepaprastai vaisingas.
„Darbas ties anatominėmis ritualo ribomis paskatino mane susimąstyti apie platesnes socialines ir kultūrines ribas, per kurias turėjo vykti bet koks istorinis „kruvinasis erelis“, – sako Murphy. Tai savo ruožtu paskatino diskusiją ne tik apie tai, kas galėjo nutikti, bet ir kaip ir kodėl.
Tęsinys kitame puslapyje:
Straipsnyje autoriai metodiškai naršo viduramžių šaltinius ir aptaria, kas nutiktų žmogaus kūnui, jei būtų atlikta visapusiška procedūros versija. Jei nebūtų atlikta labai atsargiai, auka būtų greitai mirusi nuo uždusimo ar kraujo netekimo; net jei ritualas būtų atliktas atsargiai, tiriamasis būtų beveik neabejotinai miręs anksčiau, nei būtų galima užbaigti pilnaverį „kruvinąjį erelį“.
Priartėjus prie klausimo kitu kampu, tyrėjai galėjo įsigilinti į mokslą, įtraukti viduramžių šaltinius į tinkamą kontekstą ir pasitelkti šiuolaikines technologijas, kad ištirtų, kas iš tikrųjų būtų nutikę ritualo metu. Jie naudojo anatominę modeliavimo programinę įrangą, kad efektyviai atkurtų ekstremalias „kruvinojo erelio“ versijas, imituodami kiekvieno kankinimo žingsnio poveikį žmogaus kūnui.
Atsižvelgdami į tyrimo tarpdisciplininį polinkį, autoriai šią analizę sujungė su istoriniais ir archeologiniais duomenimis apie vikingų visuomenėje prieinamas specializuotas priemones. Jų išvados rodo, kad, pavyzdžiui, kankintojai galėjo naudoti ietis su negiliais kabliukais, kad „atkabintų“ šonkaulius nuo stuburo – tokia išvada galėtų paaiškinti ieties buvimą viename iš nedaugelio (galimų) viduramžių vaizdinių ritualo vaizdų.
„Kruvinojo erelio“ svarba vikingų visuomenėje – tiek viduramžių eroje, tiek per šimtmečius nuo to laiko – kyla dėl to, kad jis akcentavo ritualą ir kerštą. Vykdymo metodo pasikartojantis pasirodymas viduramžių tekstuose, dažnai be išsamaus paaiškinimo, rodo bendrą supratimą tarp vikingų laikų skaitytojų ir klausytojų, kurių daugelis buvo išmokę pasakas per žodinę tradiciją.
Dažnas viduramžių šaltinių elementas, anot naujojo tyrimo autorių, yra tai, kad agresoriai ritualą atlieka priešams, kurie nužudė vieną iš jų šeimos narį. Iš esmės, mokslininkai daro išvadą, kad „kruvinasis erelis“ galėjo sudaryti kraštutinį, bet neįtikimą, nuokrypį nuo „blogos mirties“ platesnėje vikingų visuomenėje: būdas atkeršyti už „ankstesnį nukrypimą, negarbingą ar kitaip kultūriškai netinkamą mirtį“. Tai buvo veiksmas, kuris turėjo prasmę.
Smurtas Europos viduramžiais buvo būdas įprasminti, paversti matomas svarbias idėjas, kurios anksčiau buvo nematomos. Kitaip tariant, tokie ritualai kaip „kruvinasis erelis“ turėjo prasmę, nes tai buvo būdas – praktiškai ar knygos puslapiuose – nubrėžti linijas tarp žmonių grupių ir įspėti pašalinius žmones apie pavojų, kylantį peržengus šią ribą. Ritualinis kankinimas, kaip „kruvinasis erelis“, tiesiogine prasme paverčia žmogų gyvūnu.
Būsimoje knygoje „Šviesūs amžiai: nauja viduramžių Europos istorija“ aiškiai parodoma, kad vikingai buvo ne tik žiaurūs barbarai, bet ir sumanūs prekybininkai, jodinėję kupranugariais į Bagdadą, ir tyrinėtojai, apgyvendinę naujas žemes anapus Atlanto.
Tačiau jie taip pat buvo visuomenė, kuri mėgavosi žiaurumu, kuri buvo susitelkusi į žmonių pavergimą ir prekybą seksualiniu smurtu. Visi šie dalykai gali būti ir yra tiesa. Žmonės yra skirtingi. Matydami tą pilnatvę, tą mūsų dalykų turtingumą praeityje, galime ne tik geriau suprasti juos, bet ir save.
