Vatikano observatorija: mokslas ir tikėjimas vienas kitam nekliudo

. Ji sukūrė mitus - pirmaprades hipotezes, o mąstytojai ir tyrinėtojai vis atidžiau stebėjo tuos niekuo neišsiskiriančius taškelius danguje, kad galėtų įsitikinti tuo mitu, jį patikslinti - ir savo nuostabai atrasdavo, kad Saturnas turi žiedus, planetos sukasi apie Saulę, Saulė yra žvaigždė ir taip toliau. Galima pamanyti, kad šiuolaikinius mitus - Didžiojo sprogimo, galaktikų tolimo, galų gale, klimato atšilimo - pajėgus varyti vien mokslas. Bet tai - netiesa. Mes kažkodėl vis tiek stengiamės atrasti harmonijos formulę, nors praktinių rezultatų kaži ar pasieksime. Ieškome nežemiškos gyvybės, nors puikiausiai žinome, kad su ja niekuomet produktyviai nebendrausime. Rūpinamės ateities žmonių gerove, nors žinome, kad patys jos nesulauksime. Racionalus protas gyventų čia ir dabar, neeikvotų jėgų kažkam nepasiekiamam. Galų gale, nėra racionalaus argumento, kodėl apskritai turėtume kentėti, dirbti, gyventi - juk gyvenimo malonumai tik uogelės. Galima lengva ranka atsisakyti malonumų ir tiesiog niekad nepabusti ašarų pakalnėje. Bet ne - prisigalvojame pareigų visuomenei, vaikams... Dėl ko? Atsakymas paprastas: visuomenė, neprisigalvojanti iracionalių tikslų, labai greitai išnyktų. Tikslų, kuriems nėra racionalaus paaiškinimo. O mokslas yra tik įrankis tų nepaaiškinamų tikslų siekti.

Tokia visuomene gyventu be jokiu problemu, dalinai, kai jos butu nesunkiai issprendziamos, tai nereiketu nei kurit jokiu vaistu nuo vezio ir viso kito, tiesiog gyventume kaip musu proteviai maksimaliai iki 30 metu. Mes gyventume tik del savo populiacijos pratesimo, o toliau atzalos jau gyvens savo gyvenima. Aisku progresas kapitaliai sustotu. Kadangi visuomene gyvendama vien malonumais nebetobuletu.

+1. Tai ir turiu omeny. Ir iš to darau išvadą, kad mokslas yra tik progreso įrankis, o variklis - tikėjimas.

Velgi tas tikejimas irgi subjektyvus dalykas. Nesukalbejus sveika marija pasaulis nuo to negriuna O kada uz savo bazara reiks atsakyti tai nezinia