Vakar sukako lygiai 50 metų pirmajam Jurijaus Gagarino skrydžiui į kosmosą, trukusiam vos 108 minutes. Šis skrydis pradėjo kosmoso pažinimo erą – iki šiol į kosmosą pakilo apie 500 žmonių. Šaltojo karo lenktynes dėl kosmoso užkariavimo pakeitė mokslo tyrinėjimo tikslų vedami skrydžiai į orbitą, bet prie jų po truputį prisijungia ir nauja, dar visai neseniai kaip neįmanoma ateities vizija skambėjusi kosminių skrydžių atšaka – kosminis turizmas.

Rusija šiuo metu yra vienintelė valstybė, siūlanti kosminio turizmo skrydžius iš Baikonūro erdvės centro Kazachstane, nors į šią sritį įžengti ketinančių privačių kompanijų skaičius pamažu auga. Apie savaitę trunkančius skrydžius nuo 2001-ųjų metų iki šiol išbandė vos septyni kosmoso turistai. Nenuostabu, juk viena tokios pažintinės (kažin, ar kas nors ją drįstų pavadinti poilsine?) kelionės vietos kaina – mažiausiai 30 mln. JAV dolerių (privalumas – „viskas įskaičiuota“ paketas, maistu orlaivyje rūpintis jums tikrai nereikėtų). Tačiau jei tai atrodo gerokai per brangu – alternatyvų jau artimiausiu metu galėtų pasiūlyti privačios kompanijos, siekiančios pradėti reguliarius kosminio turizmo skrydžius. Jų trukmė ir kaina būtų gerokai mažesnės nei skrydžiai iš Baikonūro kosmodromo – kelių valandų skrydis į orbitą gali kainuoti apie 200 tūkst. JAV dolerių.

Tarptautinės aviacijos ir kosmonautikos dienos proga kelionių organizatorius „Novaturas“ nusprendė šmaikščiai pažvelgti į kosminį turizmą bei pasvarstyti – kas būtų, jei turizmas kosmose į kitas Saulės sistemos planetas šiandien būtų toks pat populiarus, kaip ir poilsinės bei pažintinės kelionės vykstant į svečias šalis?

Ar galite įsivaizduoti, jog kada nors vietoj atostogų Graikijoje arba Tailande rinksitės apsilankymą Marse? O galbūt turėsite galimybę pasiryžti nežmoniškai ilgam skrydžiui iki Neptūno? Ar galėtumėte patikėti, kad Mėnulio aplankymas kada nors bus toks pat paprastas, kaip išvykimas savaitgaliui iš Vilniaus? Pasvajokime, ir kiekvienai Saulės sistemos planetai bei pačiai Saulei ir Mėnuliui suraskime atitikmenis mūsų įprastam turizmui Žemėje. Toks atstumų sugretinimas turėtų padėti aiškiau suvokti, kokiais atstumais nuo Žemės nutolusios įvairios planetos.

Taigi, jei kosminis turizmas šiandien būtų masiškai populiarus, artimiausia stotelė kosmose – Mėnulis – mums galėtų būti toks pat artimas kaip, tarkime, dabar vilniečiams Trakai. Artimiausia Saulės sistemos planeta Žemei – Venera – nutolusi tik… 41,4 mln. km nuo mūsų. Jeigu Mėnulis būtų pasiekiamas taip lengvai, kaip Trakai, pagal šį santykinį mastelį kelionę iki Veneros galėtume palyginti su dabartiniu skrydžiu iki Talino. Savaitgalis Taline arba Veneroje – ką rinktumėtės?

Marsą – antrą artimiausią Žemei planetą – pasiektume panašiai, kaip Norvegijos sostinę Oslą. Nedaug ilgiau kelionė truktų iki Merkurijaus – iš dabartinių turizmo krypčių pagal tą patį mastelį jį būtų galima palyginti su Bulgarija. Maždaug dvigubai ilgesnis skrydis teoriškai leistų pasiekti pačią Saulę – ją simboliškai galėtume palyginti su Turkija arba Graikija. Atrodytų, ne tokia ir sudėtinga būtų kosminio turizmo kelionė, taip?

O nuo čia jau prasideda kelionės į atokesnes planetas. Jeigu Mėnulis būtų taip lengvai pasiekiamas, kaip Trakai, Merkurijus – kaip Bulgarija, tuomet 624 mln. km nuo Žemės nutolusį Jupiterį būtų galima palyginti su Tailandu. Dvigubai toliau už Jupiterį esančiam Saturnui puikiai tiktų tolimiausia nuo Lietuvos valstybė – Naujoji Zelandija. Tuo tarpu santykinio atstumo iki Urano ir Neptūno suvokimui pagal šį santykinį mąstelį kelionės mūsų planetoje nepakaktų. Tik apskridę aplink Žemę vieną kartą, tokią kelionę galėtume lyginti su skrydžiu iki Urano, o apsukę Žemę pusantro karto – su skrydžiu iki Neptūno.

Bet net ir tolimiausiose kosminio turizmo ateities vizijose kažin ar kas nors galėtų bent įsivaizduoti apsilankymą kai kuriose planetose. Jeigu kosminio turizmo orlaiviais galėtume skristi bent jau tokiu greičiu, kokiu pirmasis kosmonautas J. Gagarinas prieš pusšimtį metų apskriejo Žemę (vid. 27400 km/h), kelionė į kai kurias planetas truktų nežmoniškai ilgai. Tik Mėnulis būtų pasiekiamas gan greitai – vos per pusdienį skrydžio. Norint iškelti koją Veneroje reikėtų 63 dienų, Marse – 119, iki Saulės Gagarino greičiu skristumėte 227 dienas (Gagarinas, priminsime, tokiu greičiu skriejo vos 108 minutes). Ir tik visiškus bepročius galėtų vilioti 2,6 metų trunkanti kelionė iki Jupiterio, 5 metų – iki Saturno, 11 metų – iki Urano, ir net 18 metų – iki Neptūno.

Blogoji naujiena – tiek truktų skrydis į vieną pusę.

Bet nenusiminkite, jei kosminio turizmo svajonė atrodo tokia nepasiekiama. Be neblėstančio žmogaus pažinimo ir smalsumo patenkinimo, privalumų ir patogumų jame, lyginant su šiandien įprastu turizmu, kažin ar daug rastumėte. O trūkumų apstu – jau nekalbant apie ištisus mėnesius ar metus trunkančią kelionę, milijoninę jos kainą ir jokių „paskutinės minutės“ nuolaidų, pasiekę tikslą jūs net negalėtumėte mėgautis tuo, dėl ko dažniausiai vykstama į atostogas – gurkšniu šviežio oro.

Komentarai (2)