Būtis, I dalis. Stephen Hawking: „Iš kur mes?“

Šie pokyčiai ankstyvojoje Visatoje minučių trukmės temperatūrinius skirtumus – jų aidus galime užfiksuoti reliktiniame spinduliavime. 2 ss raidės pataisykit.

kai skaitai toky straipsny, tai bandai suvoki straipsnio esme, o ne dvi ss raides

Administratoriams : Pataisykit sita sakini : " ...kai Edvinas Hablas (Edwin Hubble) nuo Maunt Vilsono viršūnės Los Andželo apylinkėje (Kalifornija, JAV) ."

Mane domina šie teiginiai: Kas žino? Nes dar neradau. Kaip pastebėjo, kad tolsta. Ir pamatavo, kad kuo tolimesnė tuo sparčiau tolsta.

Norint suprast ar tolsta, reikia stebėt iš 2 teleskopų ir fiksuoti, kaip skiriasi atstumas tarp tos galaktikos stebint pro vieną ir kitą. O pagal to pokyčio greitėjimą nustatė ir tai, kurios galaktikos greičiau juda.

Bet tokie sakiniai straipsnyje verčia mane abejoti "mokslininkų" skaičiavimais.

: nereikia erezijų. Jei būtų matuojami ir lyginami tik du priklausomi parametrai (greitis ir atstumas), tuomet galėtume spėlioti bet ką. Greitis nesunkiai pamatuojamas, su atstumu sunkiau - bet yra daugybė kitų parametrų kaip šviesis, tipas, dydis, paralaksas ir dar sudėtingesnių, kuriuos bandant susisteminti, tėra vienintelis sprendimas - toliau esančios galaktikos tolsta greičiau. Hubble'o konstantą galima tikslinti ir tikslinti, bet erdvėlaikio plėtimasis nuspėja tiek daug fenomenų, ir tiek tiksliai, kad jį galima laikyti faktu.

Būčiau dėkingas, jei galėtumėte išvardinti kuriuos žinote.

Kad ir reliktinio fono netolygumą ar galaktikų spiečių (didžiausių gravitaciškai susietų objektų) išsidėstymą ir formą. Yra kažkoks poveikis, kuris įveikia gravitaciją ir neleidžia spiečiams sukristi, tuo tarpu galaktikos būriuojasi į spiečius. Stebint labai nutolusius objektus, matyti tam tikri dėsningumai, nors pagal dabartinius atstumus tie objektai turėtų būti už vienas kito įvykių horizonto - taigi, vienas kito negalėjo įtakoti, nebent kažkada jie papuolė vienas į kito įvykių horizontą. Taip pat, mūsų stebimoji Visata yra gerokai didesnio spindulio nei 13.7 mlrd. šm., vadinasi - kažkada tie tolimi objektai buvo arčiau. Vien kintančiu šviesos greičiu to nepaaiškinsi, nes tuomet tektų kaitalioti atitinkamai ir kitus Plancko dydžius ir reikėtų paaiškinti, kodėl sąveikos mikroskopiniu lygiu kinta kitaip nei makroskopiniu.

Kad tų gravitacijos teorijų dabar kaip rusai sako "nievprovorot" Kad ir šitą gal galima ištobulint iki perfect lygio. Bet tai aišku ne vieno žmogaus darbas turi būti http://en.wikipedia.org/wiki/Gravity_as ... opic_force Jei paskaityti kitų teorijų autorius vieni sakys mes tą geriau paaiškinam, kiti kitką. O ir bendroji reliatyvumo kiek žinau savo lygčių sistemoj turi koeficientus kurių pagalba galima pritemti grafikus prie norimo rezultato. Beje kaip ir kitos turbūt. Todėl tikiuosi kitokių būdų/eksperimentų nustatyti kurios teorijos perspektyvesnės. Erdvėlaikio sąvoka man netinka todėl, kad ji siūlo tirti jos formules, o ne vidines priežastis. Jau nekalbant apie c constant, bet prie šito klausimo vargu ar verta dabar grįžti. Be to kaip sakiau man visai netinka nenoras ieškoti priežasčių erdvės mikrostruktūros lygmenyje.

Trumpai. Tai kuo mokslininkai remiasi skaičiuodami tipo "visatos plėtimąsį" yra labai abejotina. Pastebėtą ir realiai išmatuotą efektą su garsu pritaikė šviesai! Nu nesąmonė! Kol realiai nepamatuos atstumų, tol galima laikyti garso sklidimo ore teoriją perkeltą į šviesos sklidimo kosmose teoriją niekine.

į Saulę. _alvydai_, ar tavo modelis paprastesnis? Ar jo lygtys turi mažiau dėmenų? Ar yra koks reiškinys, kurį jis modeliuotų tiksliau? O gal - dabartinė makroskopinių kūnų mechanika supaprastėtų į ją įplakus mikroskopinius reiškinius?

O gal viso TO (visatos ir didesnių už ją) esmė yra žmogus. Gal jis specialiai buvo sukurtas kaip koks bandymas. Gal kažkas fizikos laboratorijoj tyrinėjo visatos susikūrimą, ir ieškojo atsakymų ar taip atsitiktinai dar gali atsirasti gyvybė, kaip kad tų pačių tyrinėtojų atveju nutiko. Ir staiga jiem pavyko sukurti dirbtinę visatą mėgintuvėlyje ir dabar jie ją analizuoja, o mes čia kaip jų tyrimų rezultatas sukame galvą iš kur mes ir patys tiriame, ieškome.. Apskritai gal čia "vienas kitame" iki begalybės ir mes esame atomo dydžio lyginant su kitais.. Ir kaip singuliariajame taške buvo išsidėstę chem elementai? O gal buvo vienas milžiniško tankio ir tik po sprogimo susikūrė jų daug..

Taigi ir numatau laboratorijoj išmatuojamą dalyką. Aukštyn šviesa c-v, žemyn c+v, kur v antras kosminis greitis. Bet tai net nėra vien tik mano numatymas. Senai tokia idėja sklaido daugelio galvose. Išskirtinai mano yra kvanto kaip ”plaukiko” hipotezė. Tai yra kvantas pats pasisuka link eterio vėjo, kad išlaikytų judėjimo kryptį, tuo pačiu ir impulsą, bet keičia greičio modulį stebėtojo atžvilgiu. Eterio atžvilgiu išlieka c - constant. Taip pat vertą būtų paskaičiuoti kaip toks šviesos judėjimas prisideda prie matomų galaktikų vaizdo. Esmė tame, kad pvz. paleidus signalą iš kitos Žemės orbitos pusės signalo uždelsimas pagal bendrąjį reliatyvumą ir mano hipoteze praktiškai sutampa. Tačiau pagal mane signalas nuo pačios Saulės ar kitos galaktikos centro užtrunka ilgiau nei pagal dabartinę teoriją. Ir tai įtakoja tai ką matome (kalbant apie galaktikas). Kuo toliau nuo galaktikos centro, tuo ji mums atrodo mažiau susukta, nei yra iš tikro. Tai gali gali prisidėti aiškinant kodėl galaktikos pakraščiai juda greičiau nei turėtų. Manau bent dalinai tai tik vizualus efektas dėl neteisingai skaičiuojamo laiko uždelsimo. Gal norėtum padėti paskaičiuoti?

greitį. O kaip kampinis? Nori pasakyti, kad galaktikų pakraščius matome ten, kur jie buvo prieš milijardus metų (lyginant su galaktikų centrų vaizdais)? Bet juk nesunku pamatuoti: tuomet pakraščių metalingumas būtų mažesnis nei centrų. Ne tik, kad skirtųsi vandenilio ar ličio spektrinių linijų raudonasis poslinkis, bet ir jų proporcijos. Tą patį galima pasakyti apie tolimų galaktikų amžių apskritai. Paimk dviejų panašios masės ir struktūros galaktikų metalingumą, ir gali apytiksliai įvertinti jų regimąjį amžių. Vien toks statistinis palyginimas lengvai nubrauktų Hubble'o dėsnį.

Dėl GPS aš pasitikiu kitų skaičiavimais. Tarp jų vienas iš GPS krikštatėvių (užstrijo pavardė ). GPS kažkaip pastoviai naudoja atgalinį ryšį ir dėl to abi teorijos duoda tą patį rezultatą. Nežinau GPS tiek detaliai kaip šitie žmonės. Reliatyvistai sako, kad tai patvirtina jų teorija. Bet jie net nesidomi alternatyvom ir nenori girdėti, kad tas GPS jų irgi nepaneigia. Dėl ufonautų sutinku Jei masė velka eteri tai nebus reliatyvumas kitais žodžiais, nes maža masė jo beveik nevelka. O specialiam reliatyvume stebėtojo masė ir jos įtaka neįskaitoma. Su Maikelsono-Morlei eksperimentu blogai, kad vieno peties į viršų nepakelsi. Nebent visą konstrukciją paleisti kristi ir suktis. Kad nors 90 pasisuktu kol nukris. Palydove lengviau. Bet čia ne viskas. Jei egzistuoja realus Lorenco sutrumpejimas vistiek nebus jokio rezultato. Esminis šitos konstrukcijos blogis, kad norint gauti rezultatą reikia ją pasukti 90 laipsniu kampu. O pasukus 180 rezultatas nulinis pagal visas teorijas. Tuo tarpu mano siūlytam eksperimente (temoje apie tikslius laikrodžius) http://www.technologijos.lt/diskusijos/ ... sc&start=0 galima lyginti 180 laipsniu pasukto įtaiso rezultatus. Jokie Lorenco sutrumpėjimai net teoriškai čia nieko neįtakoja. Dėl galaktikų būsių truputį primaišęs. Nors pats optinis efektas tiesiogiai išplaukia iš greičio formulės. Bet jo interpretacija turėtų būti kitokia. Nors per kiek šviesa nueis iki Saulės ir per kiek atgal gal galima kažkaip išmatuoti. Atskirai, ne suminį rezultatą. Dėl mąstymo įnercijos, prisirišimo prie mąstymo šablonų, čia jau skonio reikalas kaip interpretuoti.

GPS palydovai nepriima jokio signalo iš telefono ir pan., galutinio vartotojo atžvilgiu - jie tiesiog pasyvūs laiko ir savo koordinačių transliuotojai. Todėl faktiškai, turėtų jaustis paklaida. Reliatyvumo teorijose paprastai stebėtojas išties laikomas taškiniu nykstančios masės kūnu, bet tai laikyti teorijos neišbaigtumu - nekorektiška. Čia kažkada toks Foye bandė analogiškai kritikuoti Niutono dinamiką. SRT atsižvelgia į stebėtojo parametrus tada, kai jie turi reikšmingos įtakos. Ta prasme, jei vertiname Magelano Ūko savybes, būtinai atsižvelgiame į Paukščių Tako masę, tačiau stebėdami Betelgeizę, ignoruojame Žemės masę, nes ji nereikšminga. Pvz., jei nustatinėjame atstumą iki Betelgeizės trijų skaitmenų tikslumu, tai nėra nė menkiausios prasmės atsižvelgti į paklaidą dėl Žemės masės, nes ji tesudarytų, tarkim, devintą skaitmenį. Teisingai, Michelsono-Morley eksperimentas įvykdytas imant 90 laipsnių. Tačiau juk nesunku jį modifikuoti. Galima juk ir kosmines observatorijas panaudoti. 30 km/s yra pakankamas greitis, kad įvertintume reliatyvistines paklaidas. Jei šviesa Žemėn kristų greičiau nei iš jos išlėktų, šis efektas tikrai būtų pastebėtas kaip eilinė Pioneer anomalija. Šviesos greitį nuo Saulės viena kryptimi taip pat išmatuoti nesudėtinga, panaudojant kosminę observatoriją ir observatoriją Žemėje. Su galaktikom tai norėjau pasakyti, kad ne vien iš Doplerio efekto sprendžiame apie atstumą iki jų ir amžių. Dėl mąstymo šabloniškumo - taip, skonio reikalas. Visi turime įsikandę vienokį ar kitokį šabloną. Štai, kad ir Tesla tavo avatare: tarsi, kad kažkas atrodytų kreivas, jis turi būti materialus. Juk, pavyzdžiui, laiko kilogramais nematuojame, tačiau sugebame suvokti "anksčiau-vėliau", "trumpiau-ilgiau", "greičiau-lėčiau". Dar yra mažytė problemytė su šviesos greičio asimetrija. Ar kitos sąveikos irgi asimetriškos? Turėtų būti įdomių efektų su planetų precesijom, galbūt net jų orbitos nebūtų stabilios, jau nekalbant, kad taip būtų pažeistas impulso tvermės (ir energijos tvermės) dėsnis ;]

GPS ir kiti kontraargumentai: jei pateiktumei brėžinukus, kad būtų galima skaičiuoti būtų lengviau. Nesugebėsiu kontraargumentuoti, paieškosiu pagalbos. Pasaulis platus Bet man keistas bandymas „užmėtyti“ eksperimentą kaip nereikalingą. Nuo kada čia toks požiūris vadinamas mokslinių? Geriau gal panagrinėti siūlomo eksperimento technines detales ir kas jį galėtų padaryti. Jo esminis skirtumas, kad nereikia laikrodžių sinchronizavimo, ant ko pasimauna dauguma eksperimentų. Daugumoj siunčiamas atgalinis signalas. Čia nereikia, tuom jis ir unikalus, bet iki šiol nebuvo tokio tikslumo laikrodžių. Tesla. Na vaizduotė jo buvo unikali. Nepelnytai pamirštas. Dėl kreivumo: Kas pirmas atsirado: višta ar kiaušinis... Iki tam tikro tikslumo žinomas savybes galima aprašyti per kreivas geometrijas. Po to paaiškės, kad ta "kreivumą" sukelia dalelių srautai. Tu daleliu savybes gal vėl kas bandys aprašyti per kitokius kreivumus. ...ir taip begalo. Nežinau kuriam lygyje Žmonija užstrigs. Bet šiuo metu šitam esamam lygyje dar ne. Apėjus eilinės spiralės vingį grįžtam prie visko aiškinimo per dalelių srautus. Tai yra dabar bus paklausus Teslos mąstymo stilius.

Nesigilinau į tavo hipotezę, tai ir nežinau, kokie brėžinukai padėtų išsiaiškinti ;] Juolab, nevadinu jokio eksperimento nereikalingu. Tik manau, kad reiškinys, kuriam siūlai statyti kosminius interferometrus, jau seniai būtų buvęs pastebėtas, arba jis yra tiek nežymus, kad dabartinėms praktinėms reikmėms prasmės neturi. Juk neleisime milijardų kiekvienai alternatyviai genialiai minčiai patikrinti. Dėl tų kreivumų. Gal man Riemanno ir Cantoro erdvės žymiai aiškesnės nei Euklido. Tai pagal Teslą išeina, kad neegzistuoju? Niekada nesupratau Euklido postulato apie nesikertančias lygiagrečias tieses, nes tai vaikiška klaida, prieštaraujanti intuicijai. Pučia vėjas - ir tai yra erdvės (arba eterio - oro) iškreipimas, dėl kurio lygiagrečiai skriejantys du kūnai gali susidurti. Nereikia ypatingos fantazijos, norint suvokti iškraipomą erdvėlaikį, ir juolab nereikia įsivaizduoti kažkokio koordinačių tinklelio, kažkokių dalelių ar dar kokio materialaus audinio, kurį reikia kraipyti. Galų gale, ar tas eteris egzistuoja, ar ne - jei jis tiesiogiai nepatinkamas, tai koks skirtumas? Ar yra kokios dalelės "eteronai", o gal tiesiog kvantinis vakuumas? Pasiimi koordinačių sistemą, kuri tinka tam konkrečiam atvejui - ir baigtas kriukis. Gali būti ortogonali metrika arba susukta, erdvė plokščia, uždara arba atvira, dvimatė, šešiamatė* ar vienuolikamatė - skirtumas menkas. Problemos kyla kai pradedame svarstyti, būtent tokia erdvė ar metrika geriausiai tinka. Tuomet ir atsiranda "vištos ir kiaušinio" tipo klausimai: ar čia eteris (kvantinis erdvės tinklelis ar pan.) paskui kažką išsikraipo, ar išsikraipo erdvė, o menamas tinklelis kartu su ja, o gal tai susiję vienas kitą katalizuojantys reiškiniai. Elektrinis laukas iškraipo magnetinį, ar magnetinis - elektrinį? Aš teigčiau, kad tai vienas ir tas pats, o elektronai ir fotonai dalyvaujantys pačiuose iškraipymuose tėra stebimoji pasekmė. Matyt, teigtum, kad viskas prasideda nuo elektronų - būtum savotiškai teisus. Aš galbūt susigalvočiau sistemą, kurioje elektronai visada lekia tiesiai, tik pats elektromagnetinis laukas iškraipytas taip, kad jo linijos sueina į teigiamus krūvius ir atsilenkia nuo neigiamų (be abejo, labai grubus supaprastinimas, nes linijų išsilankstymas neturėtų priklausyti nuo elektrono judesio kiekio). Mano modelis būtų teisingas, jei jis paklaidų ribose aprašytų eksperimentų rezultatus, nebent kažkas sugalvotų ir įvykdytų eksperimentą, kuris mano modelį paneigtų. * - Šešiamatės erdvės dažnai naudojamos kompiuterinėje grafikoje trimačiams reiškiniams simuliuoti. Juos aprašančios duomenų struktūros paprastai būna vienmatės arba medžio struktūros, kurių dimensiškumą turbūt geriausiai aprašo trupmeninė Hausdorfo dimensija iš fraktalų geometrijos.

Aš tik dėl eksperimento savikainos pakomentuosiu. Kol tokių laikrodžių nebuvo tai ir eksperimentas brangus, gal net neįmanomas. Kai jie bus (gal jau yra, esame ant ribos) tai papildoma savikaina minimali. Šiaip tas klausimas teisinga/neteisinga teorija yra keistas. Klausimas visai kitas. Kas pirmas ras jos/(turbūt ir bet kurios kitos) taikymo ribas. Pradžioj teoriškai, paskui praktiškai. Tam ir šampanas Tokia sporto rūšis pažinimas.