Būtis, I dalis. Stephen Hawking: „Iš kur mes?“

Va, dabar jau man patinki ;] Kiekviena teorija yra tiek teisinga, kiek ji tinka praktiniam taikymui (ta "praktika" gali būti ir LHC). Iš principo, man visai patiktų, jei pats ar kolega sugalvotumėt geresnę (tikslesnę, lakoniškesnę, paprastesnę) alternatyvą SRT. Tačiau nemanau, jog naujoji teorija paneigtų reliatyvumą - galbūt jį patikslintų, praplėstų taikymą, kaip minėjau - tuos pačius reiškinius įvardytų paprastesniais žodžiais. Tam ir šampanas ;] Beje, vis dar nesuprantu, ko taip purtaisi sąvokos "erdvėlaikio iškreipimas". Aukščiau beveik neužakcentavau, ką galima laikyti iškreipimu - ir ko ne. Minėjau, kad iškreipimas neturėtų priklausyti nuo dalelės judesio kiekio, prie to paties galima pridėti krūvį, poliarizaciją, rimties masę ir t.t.. Taigi, mes galime įrodyti, kad elektromagnetinis laukas neiškreipia (arba beveik neiškreipia) erdvės, nes elektriškai neutralios dalelės nebus iškreiptos. Tuo tarpu Einšteinas postulavo, kad (grubiai interpretuojant) nepriklausomai nuo dalelės ar kūno savybių, neveikiant papildomiems impulsams, kūnų trajektorijos nėra tiesės euklidine prasme.Tai reiškia, kad visi stebėjimai turėtų rodyti, lyg erdvė nebūtų ortogonali, ir kai kuriais atvejais - net ne paprastai jungi, ir netopologiška. Kitaip tariant, taškus A ir B gali jungti ne viena tiesė. Ar tai priežastis, ar kitų reiškinių pasekmė - Einšteinas nekalbėjo (bent man jo mintys šiuo klausimu negirdėtos).

Na taip, bet aš labiau turiu omeny grafikų patikslinimą, be jokio prisirišimo prie esamų principų/postulatų. Kad taip visada ir buvo, principai vis keitėsi, net į priešingus o grafikai vis artėja prie realybės. Principai/postulatai ir vėl neišliks manau. Bent jau kai kurie.

Principai ir postulatai gali išlikti net tuomet, jei jie nėra visai teisingi, tačiau paprastai ir reikiamu tikslumu aprašo tam tikrus reiškinius tam tikromis idealizuotomis sąlygomis. Kaip kad ne sykį minėti Euklido postulatas apie lygiagrečias tieses bei Niutono dinamika. Nemanau, kad SRT pakeis paprastesnė teorija, kurios lygtyse bus mažiau dėmenų. Kai įsikerti, kas tas c ir Lorentzo transformacijos, SRT tampa ne ką sudėtingesnė nei klasikinė Niutono.

Na gerai, o jei taip pasukus: Kodėl už fotoefektą gavo Nobelį, o už reliatyvumą ne?

radimą, o ne žinomo reiškinio paaiškinimą lygtimis.

Aš čia kur suku. Na sukurčiau aš teoriją (tarkim). Na ir kas iš to. Kur tas šampanas ? O už naujo reiškinio atradimą pripila jo pilną vonę Kodėl dabar turėčiau gaišti laiką visos teorijos subalansavimui, jei iš anksto žinau, kad ji nebus galutinė bet kuriuo atveju. O naujo gamtos reiškinio atradimas yra konkretus reikalas, nieks jo nei paneigs , nei iš naujo atras. Ir + šampanas.

Nobelis nėra vienintelis apdovanojimas, tik gal labiausiai išpopsintas. Kaip tik todėl, kad jame labai žiūrima į atradimų praktiškumą. Kai kurie prizai skiriami praktiškai už juodą darbą - kaip "surasti pirminį skaičių, viršijantį milijoną skaitmenų". Jei kokia grupė LHC atrastų Higgso bozoną, ji tikriausiai negautų Nobelio - nes eksperimentas iš esmės tam ir sukurtas. Jei ta pati grupė atrastų naujų dalelių, kurios iš principo pakeistų mūsų suvokimą apie subatomines daleles - tuomet gal ir turėtų šansų. Nobelio vienas nerašytų kriterijų - pastebėti kažką, ką iki šiol tyrėjai praleisdavo pro akis. Sensacija! BRT/SRT nebuvo jokia sensacija. Tačiau neverta nusiminti: mokslas nėra šou, ir anokia mokslininkui garbė būti prilygintam Obamai, Gore'ui, Gorbačiovui, Szymborskai, Motinai Teresei, Dalai Lamai ar Mandelai. Lyg Gore'as kažką rauktų apie klimatologiją. Žiūrėk, kitą kartą ir Osamą bin Ladeną nominuos. BTW, neatrodo keista, kad fizikos Nobelį laimi Ignobel laureatai, skraidinę varlę magnetiniame lauke?

Dar kitas momentas: Kadėl dažnai akcentuoji paprastumą? Jei sukursi paprastesnę teoriją kuri dar ir daugiau reiškinių numatys. Man tai čia kažkoks filtras ant akių, trukdantis matyti visumą. Aš nestatau gamtai jokių išankstinių sąlygų. Manau tikėjimas, kad galima ją aprašyti keletu paprastų principų yra naujos religijos forma arba bandymas pritemti prie kurios nors jau egzistuojančios. Man tik rūpį kokia reiškinio vidinė mechanika.

Kažkur skaičiau, kad Einšteino mąstymo arkliukas buvo grafikų analizė. Jis pats taip sakė. Šiaip tai erdvėlaikio kreivumo paveiksliukai man visai patinka. http://www.google.lt/search?q=spacetime ... 83&bih=703 Bet norėčiau pasiūlyti jų kitokią interpretaciją: Pirma išmetam erdvėlaikį ir grįžtam prie 3D erdvės. Erdvės kreivumą Kr būtų galima matuoti ilgio vienetais (metrais). Kažkas panašaus į užlinkimo dydį imant c*1s ilgio atkarpą. Imant vieną masę begalybėj kreivumas artės prie nulio. Taip pat erdvės kreivumas artės prie nulio masės viduryje. Dabar kreivumo išvestinė bus lygi delta_c. Tai yra dydžiui kuriuo pakinta šviesos greitis gravitaciniame lauke. Gravitacijoje c_realus = c + (Kr)' = c + delta_c delta_c gali būti teigiamas ir neigiamas nuo 0 iki c (juodosios skylės atvejų). Šviesai judant link masės delta_c teigiamas ir neigiamas judant į priešingą pusę. ( visos © by _alvydas_ ) Galim net susiderėti , kad nesugebėsi pateikti konkrečiu eksperimentinių faktų tai paneigiančių. Na neužteks pasakyti GPS. Tada jau reiks tiksliai gilintis kaip ji veikia. Galima būtų panagrinėti kokią sistemą Žemė, Mėnulis, Saulė, palydovas. Bet vėlgi visada susidursi su laikrodžių sinchronizavimu ir galimybe matuoti tik suminį laiką pirmyn atgal. Tačiau minėtu eksperimentu su laikrodžiais ant strypo galima “apgauti” tą sinchronizaciją ir išvengti suminio laiko matavimo.

Suprantu ką norėjai pasakyti, bet tas skustuvas mano požiūriu neturėtų turėti viršenybės sekančių teiginių atžvilgiu: kad viskas turi priežastį ir struktūrą. Gerai, kad Demokritas nežinojo skustuvo principo

Po Occamo skustuvu slepiasi kita mintis: viskas turi Ir tik tuomet, kai paklaidos tampa reikšmingos, imame omenin kitas aplinkybes, tiksliname modelį.

Ar iš to ką pasakei neįšplaukia, kad tikslinant modelį jis darysis vis sudėtingesnis?

Nebūtinai. Astronomija iki Koperniko ar chemija iki Mendelejevo buvo gerokai sudėtingesnės. Modelis žymiai supaprastėja, kai atskiros dalinių atvejų teorijos apjungiamos į vieną. Tačiau nereiškia, kad atskiros dalinai teisingos teorijos pačios bus sudėtingesnės už apjungtą modelį. Kasdieniniame gyvenime mes vis dar naudojamės geocentriniu kalendoriumi; chemijoje laikome, kad atomai nedalomi ir t.t.. Taip yra todėl, kad formaliai tikslesnės teorijos padaro skaičiavimus sudėtingesnius ir ne tokius patogius, o praktinės naudos neduoda.

Kas per paukštis tada tas paprastumas, jei juo tampa sunkiau/nepatogiau naudotis? Kokie paprastumo kriterijai?

Įsivaizduok, kad laiką matuotume sekundėmis nuo metų pradžios, neatsižvelgdami į subjektyvius vienetus - paras ir naudodami modelį be keliamųjų metų. Skaičiavimai supaprastėtų, bet negalėtume lengvai kasdien tuo pat metu eiti į darbą (nes neegzistuotų tokia sąvoka kaip aštunta valanda). Taigi, nors absoliutus kalendorius (nanosekundės nuo kažkokios epochos) tinkamas tarpiniams skaičiavimams, praktikoje žymiai patogesnis sudėtingas kalendorius su mėnesiais, savaitėmis, keliamaisiais metais. Net laiko juostos sukinėjamos pagal apytikslį Mėnulio kalendorių - naktimis iš šeštadienio į sekmadienį - ne dėl astronominių priežasčių, o dėl grynai pragmatinių. Prancūzijos revoliucionieriai bandė įvesti metrinį, dešimtainį laiko skaičiavimą - nieko jiems nepavyko, nes jų sistema, nors ir paprastesnė, nebuvo patogesnė. Arba paimkime temperatūros skales - formaliai, kelvinai teisingesni ir tiksliau apibrėžti, tačiau buityje jie niekuomet neišstums Celsijaus skalės, nes intuityviai jaučiame kiek yra nulis Celcijaus laipsnių, kiek - +30, kai analogiškas skirtumas tarp 273 ir 303 K nėra toks jau vizualiai informatyvus. Paprastumas ir patogumas - labai subjektyvu, ir kinta nuo konkrečių poreikių.

Tai išvada: paprasta - jei tai reikalauja minimalių smegenų resursų? Suprasti, atsiminti, naudoti.

Visiškai sutinku su tavimi. Net keista iš tos pusės nuomone matyt . Čia žmonės sprendžia buties problemas, nuo dievo iki bing bang ir paralelinių visatų... Nors realiai mes nežinome išvis kam esame. Kodėl atskrenda kometa, atneša kažką ir atsiranda būtent žmogus, o beždžionė ir lieka beždžione. Kodėl taip yra??? Niekas neatsakys, kodėl žmogus toks unikalus. Evoliucija čia tik paprastas paaiškinimas kaip 9metų vaiką mokinant matematikos. Išvis beždžionė, žmogus, planeta, saulė, galaktika... Ar pagaunat realiai kuom visa tai sieja??? Nes visi yra gyvi. Beždžionė gyva, žmogus tuolabiau, planeta turi branduolį ir taipogi yra gyva, žmoguje vyksta tos pačios cheminės reakcijos, taip kad nereikia lialia; galaktika - irgi sukasi aplink juodają skylę, kuri kažkokiu stebuklingu būdų sulaiko visą materiją ir taip viskas vyksta vyksta ir niekas nepyksta dėl to... Pyksta tik žmogus norintis įrodyti savo vertę, unikalumą ir nepriekaištingumą... Keista, man kartais atrodo visas šitas gyvenimas kaip žaidimas koks, ten civilizations ar kaip, nu logika tokia pati... Žmonės gyvena su misijom, pastoviom derybom ir pan, kaip žaidime totaliam, nors to net patys nesupranta... Gal iš tiesų esame galbūt net žaidimo kokio herojai??? DDDDDDD Atkurtame kvantinio kompiuterio mikrobranduolyje??? DD gal mes esam elektros atomai??? Gal kiekvienas mūsų atomas yra ta pati visata. Žiekit dabar: atomas kaip minėjo rwc, suskyla i daug energijos turinciu daleliu: kvarkus ir t.t. esmė, kad tie kvarkai žvelgiant gilyn turi dar kažką, tik mes negalim to pamatyti. ) Kuo labiau evoliucionuoja technologija, tuo giliau žmogus atranda visatą, bet nieko neatras, nes tai begalybė begalybės begalybių begalybėse... Tai va turim teoriją... Eiline iš milijono. O vat įdomu, kas buvo pradžioje, kai visa materija (energijos pavidalu) susikaupė į 1 tašką??? Juk viskas galu gale prarado savo materijos formą ir tapo tais pačiais atomais ir subatominėmis dalėlėlis, o gal dar giliau ir giliau, kol pasiekė kokia nors nesveiką >>>super materiją<<<??? Bet tik tikslo tai neįsivaizduoju kodėl tai įvyko... Kodėl plečiasi visata, ar plėsis ir toliau, ar trauksis... Nieko nejausim, nes mes kaip vanduo esam, pavienė energija ir viskas kas vyksta visatoje vyksta ir mum D Neskaitysiu daugiau tokių straipsnių, nes kosmosan pats išskrendi )...

Dar keletas klausimų: Dėl matematinio grožio (na sako reliatyvumas elegantiškas) Kas tai matematinis grožis? Kas gražesnis kubas ar katinas? Dėl matematinio modeliavimo ir intuicijos galimybių: Paimam žaidimą Go. Kažkaip visi matematiniai modeliai nublanksta prieš vidutinio meistro intuiciją. Meistras beveik nieko neskaičiuoja, bet aplošia bet kokį kompiuterį su bet kokia komanda programuotojų. Gamta turbūt daug kietesnis riešutas nei Go.

, jei sugalvotum paaiškinimą šiam paradoksui...