Kad dabar esame čia, mums klaikiai pasisekė. Pasisekė ne kartą – sekėsi nuolatos ir nesuskaičiuojamai. Prieš 13,7 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo gimė Visata. Nuo to momento praėjus maždaug 10 mlrd. metų, susiformavo planeta, kurią mes vadiname Žeme. Dar po kelių milijardų metų atsiradome visi mes. Tokios įvykių sekos galimybė yra tokia neįsivaizduojamai menka, jog statistiškai mes turėtume neegzistuoti. Vis tik mes egzistuojame. Jei pavyktų bent trumpam atitolti nuo galimo nepasitenkinimo savąja egzistencija, pabandykite užduoti sau klausimą – kodėl apskritai egzistuoja Visata? Kodėl ji sutverta taip, jog joje, be kita ko, yra idealių sąlygų ir žmogaus gyvybei? Kodėl Visata tarsi norėtų mums pasakyti, jog ten, kažkur egzistuoja ir kitos visatos? Gal net kiti mes?

Pradedame publikuoti naują rašinių ciklą „Būtis“, kuriuo mėginsime pažvelgti į Visatos ir mūsų egzistavimo paslaptis bei kitus netikėtus paradoksus – pradedant galimybe, jog Visata tėra holograma ir baigiant beveik neabejotina tiesa, jog esame… zombiai. Ciklą pradėsime garsiojo Stiveno Hokingo (Stephen Hawking) mintimis apie būties pradžią. Tad iš kur gi mes?

„Kodėl mes čia esame? Iš kur mes? Bošongo genties gyventojai Centrinėje Afrikoje tiki, jog iki mūsų buvo tik tamsa, vanduo ir didis dievas Bumba. Vieną dieną Bumbai suskaudo pilvą ir jis išvėmė saulę. Ši išgarino dalį vandens – taip atsirado sausuma. Bumbai nuo to nepalengvėjo, tad jis netrukus išvėmė ir mėnulį, žvaigždes, o tada – leopardą, krokodilą, vėžlį, galiausiai žmones. (Beje, įspūdingą vizualinių darbų ciklą šia tema rasite spustelėję šią nuorodą).

Šis mitas apie pasaulio sutvėrimą, kaip ir daugelis kitų, galynėjasi su šiandien mūsų keliamais klausimais apie pasaulio sutvėrimą. Atsakymų paieškai į tokius klausimus jau turime ir įrankį – mokslą.

Pirmieji moksliniai argumentai tokioms egzistencijos paslaptims paaiškinti buvo pateikti maždaug prieš 80 metų, kai Edvinas Hablas (Edwin Hubble) nuo Maunt Vilsono viršūnės Los Andželo apylinkėje (Kalifornija, JAV) ėmėsi 2,5 metro skersmens teleskopu stebėti naktinį dangų.

Didžiai E. Hablo nuostabai, jis pastebėjo, jog beveik visos galaktikos tolsta nuo mūsų. Maža to, kuo tolimesnė galaktika, tuo sparčiau ji nuo mūsų tolsta. Visatos plėtra (ekspansija) yra vienas svarbiausių proto atradimų per visą žmonijos gyvavimo istoriją.

Debatų eigą, kuriuose buvo diskutuojama, ar Visata turėjo pradžią, šis E. Hablo atradimas gerokai pakeitė. Jei galaktikos išsilaksto kas sau, vadinasi, praeityje jos turėjo būti arčiau viena kitos. Jei jų greitis pastovus, tai prieš milijardus metų visos jos turėjo būti viename. Ar taip ir prasidėjo Visata? Tuo metu daugeliui mokslininkų idėja, jog Visata turi pradžią, visai nepatiko – toks teiginys, rodės, teikia užuominų, jog fizika kapituliuoja.

Iki tol žmogui panašiais klausimais buvo privalu kreiptis į išorinę „aukščiausią ministeriją“, kurią patogumo dėlei galima vadinti Dievu, kad išsiaiškintų, kaip prasidėjo Visata. Todėl buvo formuluojamos teorijos, kuriose buvo postuluojama, jog Visata dabar plečiasi, tačiau pradžios ji neturi. Galbūt žinomiausia iš jų buvo pagarsinta 1948-aisiais ir pavadinta stacionarios Visatos modeliu (angl. – „steady state theory“).

Pagal šią teoriją, Visata egzistavo amžinai ir visada buvo taip pat. Pastaroji savybė ypač patogi buvo tuo, jog Visatos atžvilgiu buvo galima formuluoti tam tikras patikrinamas prognozes, o tai – esminė mokslinio metodo sudedamoji dalis. Kaip paaiškėjo vėliau, šioje teorijoje daug ko trūko.

Pirmieji požymiai, liudijantys, jog kadaise Visata buvo itin tankaus būvio, buvo užfiksuoti 1965 m. spalį, atradus visą kosminę erdvę persmelkiančią foninę mikrobangų spinduliuotę, kuri dar vadinama reliktiniu spinduliavimu. Vienintelis racionalus fenomeno paaiškinimas buvo grindžiamas tuo, jog ši spinduliuotė yra itin karštos ir tankios ankstyvosios Visatos būsenos reliktas. Visatai plečiantis, spinduliuotė silpo, pakol kosminėse platybėse jos teliko vos menki likučiai.

Ši idėja taipogi turėjo pamatinę teoriją. Kartu su Rodžeriu Penrouzu (Roger Penrose), kuris gvildena Visatos cikliškumo idėją, aš įrodžiau, jog jei Einšteino bendroji reliatyvumo teorija yra teisinga, tuomet yra įmanomas ir singuliarumas – ypatinga erdvėlaikio būsena (taškas), kuriai būdingas kraštutinis tankis ir iš kurios prasideda laikas.

Visata gimė Didžiojo sprogimo metu, po kurio ji plėtėsi vis greičiau ir greičiau. Tai vadinama plėtimusi. Panašu, kad Visatos plėtimasis ankstyvosiose jos stadijose galėjo būti kur kas spartesnis – Visatos apimtys tuomet daugybę kartų padvigubėdavo vos per keletą sekundės dalių.

Plėtimasis pavertė Visatą be galo erdvia, be galo tolygia ir plokščia. Na, gal ir ne idealiai tolygia – šen bei ten pasitaikydavo smulkučių netolygumų – pokyčių. Šie pokyčiai ankstyvojoje Visatoje sukeldavo minimalius temperatūrinius skirtumus – jų aidus galime užfiksuoti reliktiniame spinduliavime.

Šie pokyčiai reiškia, jog kai kurie regionai kažkada plėsis šiek tiek lėčiau. Lėtesni regionai galiausiai nustos plėstis ir susitrauks, kad iš jų susiformuotų galaktikos, žvaigždės ir, galiausiai, planetų sistemos.

Už tai, kad egzistuojame, esame skolingi šiems pokyčiams. Jei ankstyvoji Visata būtų idealiai tolygi, nebūtų nei galaktikų, nei žvaigždžių, nei gyvybės. Mes esame pirmapradžių kvantinių fliuktuacijų liekanos.

Galybė paslapčių lieka neįminta. Tačiau mes po truputėlį artėjame prie atsakymų į šimtmečio senumo klausimus. Iš kur mes? Ir ar mes – vienintelės tokius klausimus keliančios būtybės Visatoje?“

Komentarai (47)