Kai išgirdo niūrią ir negailestingą motorinės nervų ligos diagnozę, Stivenui Hokingui (Stephen Hawking) buvo vos 21-eri. Medikai prognozavo, jog nepagydoma liga pasiglemš jo gyvybę per artimiausius keletą metų po pirmųjų šios ligos simptomų pasirodymo. Tačiau viskas susiklostė taip, jog šį mėnesį – sausio 8-ąją – vienas garsiausių ir iškiliausių planetos mokslininkų minės savo 70-ąjį jubiliejų. Garbingos sukakties proga charizamtiškąjį teorinės fizikos ir kosmologijos profesorių kalbino „New Scientist“.

Sutapimas ar ne, tačiau S. Hokingas gimė 300-ųjų Galileo Galilėjaus mirties metinių dieną – 1942 metų sausio 8-ąją. 1959 metais įstojo į Oksfordo universitetą, o 1962-asiais perėjo į Kembridžą studijuoti kosmologijos. Mokydamasis trečiajame kurse, S. Hokingas pastebėjo, kad ėmė be jokios priežasties klupčioti. Po tyrimų ligoninėje jam diagnozavo amiotropinę lateralinę sklerozę – progresuojančią centrinės nervų sistemos ligą.

Dabar pasaulinio garso teoretiko būklė tokia, jog bendrauti jis gali tik timpčiodamas savo veido skruostą.

Koks buvo įstabiausias įvykis fizikos pasaulyje per visą jūsų karjerą?

COBE atradimas, jog kosminės kilmės mikrobanginis spinduliavimas (vadinamoji reliktinė spinduliuotė – Didžiojo Sprogimo liekanos) temperatūros aspektu varijuoja tik labai nežymiai bei vėliau sekęs WMAP patvirtinimas, jog šis atradimas idealiai sutampa su visatos infliacijos (plėtros) koncepcija (COBE ir WMAP – dirbtiniai palydovai).

Šiuos atradimus papildytų Planck palydovas, galintis aptikti gravitacinių bangų pėdsakų – jas taipogi numato ta pati visatos plėtros teorija, kurioje postuluojama, jog kadaise, pirmosiomis akimirkomis po Didžiojo sprogimo, visata išgyveno nutrūktgalvišką plėtros fazę. Tai būtų tiesiog per visą dangų parašyta kvantinė gravitacija.

(„New Scientist“ komentaras: jei infliacijos fazė išties buvo, ji erdvėlaikyje turėjo palikti tam tikrų pėdsakų (kaip ežeran įmestas akmuo sukelia raibulius) – gravitacinių bangų, kurios, kaip numanoma, galėtų lemti tą nežymų temperatūrinį reliktinio spinduliavimo svyravimą. Tokių bangų būtų ieškoma įgyvendinant ESA palydovo Planck tyrimų programą.)

Albertas Einšteinas (Albert Einstein) kosmologinę konstantą yra pavadinęs „didžiausia iš didžiausių savo klaidų“. Ar tokią galėtume rasti ir įvardyti savo darbuose?

Aš kadaise maniau, kad informacija juodosiose skylėse būna sunaikinama. Tačiau AdS/CFT analogija pakeitė mano nuomonę. Ko gero, tas ankstesnysis mano įsitikinimas ir buvo „didžiausioji iš didžiausiųjų mano klaidų“ moksle.

(„New Scientist“ komentaras: Juodosios skylės suryja viską, taip pat ir pernelyg arti atsidūrusią informaciją. Tačiau 1975 m. kartu su Izraelio mokslininku Džeikobu Bekenšteinu (Jakob Bekenstein), S. Hokingas atskleidė, jog juodosios bedugnės labai lėtai skleidžia tam tikrą spinduliavimą. Šis procesas lemia juodųjų skylių „garavimą“ ir, galiausiai, išnykimą.

Tad kas gi nutinka su juodosios bedugnės praryta informacija? Ištisus dešimtmečius S. Hokingas manė ir įrodinėjo, jog informacija tokiu atveju būna sunaikinama. Tokia mintis – rimtas iššūkis tolydumo (angl. – „continuity“) ir priežasties-pasekmės koncepcijoms. Vis dėlto 1997-aisiais teoretikas Chuanas Maldasena (Juan Maldacena) atrado matematinę išeitį – „Anti-de-Sitter/conformal field theory correspondence“ arba AdS/CFT analogiją. Ji anapus juodosios skylės įvykių horizonto (ribos, už kurios atsidūrus ištrūkti iš juodosios skylės gravitacijos nebeįmanoma) susieja iškreipto erdvėlaikio geometrijos įvykius su paprasta fizika.

2004-aisiais S. Hokingas panaudojo ją atskleisdamas, kaip juodojoje skylėje glūdinti informacija „nuteka“ iš skylės atgal į visatą kvantinių-mechaninių perkrovų pavidalu. Išsižadėdamas ankstesniojo požiūrio, S. Hokingas pralaimėjo lažybas teoretikui Džonui Preskiliui (John Preskill).)

Koks atradimas revoliucingiausiai paveiktų vyraujančią visatos sampratą?

Atradimas, jog egzistuoja supersimetrinės visų žinomų fundamentaliųjų dalelių antrininkės (angl. – „supersymmetric partners of the known fundamental particles“?). Galbūt tai pavyks pasiekti Didžiajame hadronų greitintuve LHC. Tai būtų didžiulis argumentas M-teorijos naudai.

(„New Scientist“ komentaras: supersimetrinių dalelių ieškojimas yra esminis LHC greitintuvo CERN tyrimų laboratorijoje tikslas. Standartinis dalelių fizikos modelis būtų užbaigtas, atradus mistiškąjį Higso bozoną (Higgs boson), tačiau iškeltų aibę naujų problemų, kurios būtų išspręstos, jei paaiškėtų, jog visos žinomos elementariosios dalelės turi sunkesnes savo antrininkes (angl. – „superpartners“).

Atrastas supersimetriškumas smarkiai sutvirtintų vadinamosios M-teorijos pozicijas. M-teorija – vienuolikadimensinė stygų teorijos versija. Savo ruožtu, stygų teorija yra didžiausia rakštis vadinamojoje „visko teorijoje“ (angl. – „theory of everything“), suvienijančioje gravitaciją ir kitas gamtos jėgas.)

Jei būtumėte jaunas, pradedantis karjerą fizikas, į kurią sritį pasirinktumėte gilintis?

Atneščiau kokią nors visiškai naują idėją, kuri atvertų naują pasaulį.

Apie ką mąstote didžiąją dienos dalį?

Apie moteris. Jos – absoliuti mįslė.

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

Komentarai (17)