Di­džio­ji Af­ri­kos da­lis dvi kar­tas bu­vo val­do­ma ko­lo­ni­ja. Šia­me straip­sny­je svars­to­ma, kad, prie­šin­gai kai ku­riems ne­se­niems pa­si­sak­ym­ams, iš­ryš­kin­ant­iems ko­lo­nia­liz­mo nau­dą, iš tie­sų šie po­ty­riai smar­kiai su­lė­ti­no eko­nomi­nį že­my­no vys­ty­mą­si. Re­mian­tis ti­kė­ti­nais kon­tra­fak­tais, Af­ri­ka da­bar skur­des­nė, nei bū­tų bu­vu­si be ko­lo­nia­liz­mo.

1884-1885 Berlyno konferencija formalizavo tai, kas vėliau pagarsėjo, kaip ‘Peštynės dėl Afrikos’. Europos jėgos pasidalino Afriką tarpusavyje ir pradėjo administruoti savo naujas kolonijas. Po septyniasdešimties metų jos paliko Afrikos šalis visai kitokias nei jos buvo 1880 m. Ir šios šalys, neskaitant kai kurių išimčių, dabar yra tarp vargingiausių pasaulyje.

Afrika be kolonializmo?

Ar Afrikos ekonominis vystymasis be kolonializmo būtų buvęs kitoks? Ar jos dabar būtų turtingesnės? Aršūs debatai šiuo klausimu vyko 50 metų, bet pirmą kartą ekonomikos istorikų atliktas stulbinantis kolonijų archyvų tyrimas suteikė debatams tvirtą empirinį pagrindą. Kai kurie atradimai kolonializmo kritikus glumina. Yra geresnio ekonominio vystymosi įrodymų kolonializmo laikotarpiu, pavyzdžiui, tikri atlyginimai padidėjo Britanijos Vakarų Afrikos sektoriuje (Frankema ir Van Waaijenburg 2005). Be to, Ganos ir britų Rytų Afrikos karo rekrutų ūgis kolonijinio valdymo metu išaugo (Moradi 2009, Austin, Baten ir Moradi 2011), o tai yra geresnio gyvenimo ženklas. Ar kolonijinis valdymas buvo toks grobikiškas, kaip daug kas tvirtina? Ar turėtume tai laikyti kolonializmo teigiamos įtakos vystymuisi įrodymu? Nesename mūsų tyrime (Heldring and Robinson 2012) šis klausimas nagrinėjamas ir teigiama, kad atsakymas veikiausiai neigiamas.

Reikėtų padaryti keletą stebėjimų:

• Daugumoje Afrikos šalių kolonijinio periodo metu vyko nuolatinis pajamų augimas, lyginant su baziniais 1885-aisiais metais.

Afrikiečiai sugebėjo pasinaudoti geležinkelių ir kasybos technologijų teikiamais pranašumais. Be to, kolonizavimas reiškė gilesnį integravimąsi į pasaulinę prekybą. Tačiau neaišku, kiek tai lėmė kolonializmas ir kiek būtų įvykę bet kokiu atveju, plečiantis prekybai.

• Tai, kad matome vidutiniškai augančius gyvenimo standartus, nereiškia, kad visų gyvenimo standartai pagerėjo.

Pavyzdžiui, pietinėje Afrikos dalyje skurdinantis žemių eksproprijavimo poveikis ir „dvigubos ekonomikos“ susikūrimas (Palmer and Parsons 1977) rodo, kad afrikiečiai patyrė smarkų gyvenimo standartų smukimą dėl kolonializmo. Tad, galime regėti, kad formaliojo sektoriaus algos kyla, kai tuo tarpu didžioji gyventojų dalis, atkirsta nuo formaliojo sektoriaus, patiria savo perkamosios galios smukimą.

• Kolonializmo poveikio vertinimas susideda ne vien iš nuogų skaičių. Turime galvoti, kokia linkme būtų pasisukusi Afrikos visuomenės raida, jei kolonizacijos nebūtų buvę.

Pavyzdžiui, ar būtų įvykęs Pietų Afrikos afrikiečių nuskurdinimas būtų įvykęs, jei Zulų valstybė būtų užėmusi Randą ir išvysčiusi aukso kasybos pramonę? Jei europiečiai atvežė technologiją ir institucijas, afrikiečiai būtų galėję pritaikyti ar atnaujinti jas ir patys. Be to, visus šiuos duomenis reikia matyti egzistuojančių tendencijų ir tarptautinio palyginimo kontekste. Atrodo tikėtina, kad, tarkime, netgi be kolonizacijos misijos būtų skleidusios švietimą ir PSO būtų įdiegusi medicinos technologiją¹.

• Norint suprasti kolonializmo įtaką šalies raidai, reikia atidžiai apgalvoti ir tai, kas nutiko po kolonializmo.

Spręsti apie kolonializmo įtaką Afrikos raidai paprasčiausiai vertinant kolonijinio laikotarpio rezultatus, yra iš esmės klaidinga. Iškovojusi nepriklausomybę Afrika nė iš tolo nepriminė tos, kokia ji būtų buvusi be kolonializmo. Iš tiesų, dažniausiai po nepriklausomybės ištikusį ekonominį nuosmukį galima priskirti išskirtinai kolonializmui, nes jį sukėlę mechanizmai buvo sukurti kolonijinėje visuomenėje.

Trys kolonijų tipai

Norėdami palengvinti kontrafaktinį vertinimą, išskirsime tris kolonijų tipus:

• Peštynių dėl Afrikos metu turėjusias centralizuotą valdžią, tokios, kaip Beninas, Botsvana, Burundis, Etiopija, Gana, Lesotas, Ruanda ir Svazilendas;
• Turėjusias baltųjų gyventojų, tokios, kaip Kenija, Namibija, Pietų Afrika, Zimbabvė ir tikriausiai Angola bei Mozambikas;
• Visos kitos – kolonijos, nepatyrusios žymesnio baltųjų atsikėlimo ir kur nebuvo ryškių prieškolonijinių valstybės užuomazgų (tarkime, Somalis ar Pietų Sudanas) ar kur buvo centralizuotos ir necentralizuotos visuomenės mišinys (pavyzdžiui, Kongo-Brazavilis, Nigerija, Uganda ir Siera Leonė).

Atrodo logiška manyti, kad visos grupės būtų turėjusios kontaktų su likusiu pasauliu ir be kolonializmo. Tai implikuoja, kad misionieriai būtų keliavę atversti žmonių ir statyti mokyklų, Tautų lyga būtų stengusis panaikinti prievartinį darbą, o PSO būtų stengusis įdiegti medicinos technologijas. Be to, Afrikos šalys būtų eksportavusios, kaip daugelis darė ir iki 1885 m.

Kalbant politinių institucijų terminais, pirmojoje šalių grupėje būtų tęsęsis valstybės formavimas ir vystymasis, kaip vyko XIX a. Duomenys aiškiai rodo, kad tokios valstijos, kaip Tswana valstija Botsvanoje, Asante valstija Ganoje, ar Ruanda darėsi vis labiau centralizuotos ir konsoliduotos. Tai neimplikuoja, kad ekonominės institucijos būtinai tapo geresnės. Kaip bebūtų, politinis centralizavimas yra būtina tvarkos ir visuomenės gėrybių valdymo sąlyga² ir nors valstybės irgi žlunga, kartą atsiradusios, stiprios jėgos palaiko politinį centralizavimą. Antroje ir trečioje grupėje panašiai tariame, kad politinės institucijos būtų pratęsusios XIX a. turėtą kryptį.

Kolonializmas stabdė vystymąsi

Imdami domėn šias tendencijas, o taip pat suprasdami kontrafakto būtinybę, teigiame, kad dviejų tipų kolonijose galima aiškiai apibrėžti kolonializmo įtaką lėtesniam vystymuisi; turėjusiose centralizuotą valdžią Peštynių dėl Afrikos metu ir turėjusias baltųjų gyventojų.

Pirmųjų atveju, jau vien tariant, kad būtų išlikę ankstesni politinio vystymosi bruožai, pagrindžiamas teiginys, kad tos šalys dabar būtų labiau išsivysčiusios. Kolonializmas ne tik užblokavo tolesnį politinį vystymąsi, bet netiesioginis valdymas sumažino piliečių pasitikėjimą vietiniu elitu. Atgavus nepriklausomybę, netgi jei šiose šalyse buvo bendrumas, kurio trūko kitose, jų valdovai buvo daug grobikiškesni. Šios vyriausybės taip pat kentėjo nuo bendro kolonializmo palikimo – rasizmo, stereotipų ir neteisingų įsitikinimų, kurių afrikiečiai galėjo neturėti ir kurie sukėlė siaubingas problemas, ryškiausiai pasireiškusias Burundyje ir Ruandoje.

Kolonijose su baltaisiais gyventojais svarbiausias faktorius buvo tai, kad labai atskirtas kolonijos valdymas ir žemės grobimas pasireiškė, kaip minėjome, gana stipriu afrikiečių nuskurdinimu per kolonijinį periodą. Tarptautinio bendravimo vystymasis ir technologijų plitimas, taip pat santykinai mažas vergovės lygis šioje Afrikos dalyje reiškia, kad tikriausiai be kolonializmo afrikiečių gyvenimo standartai būtų pamažu augę. Tai ir dar didelis nelygybės padidėjimas, rasiniai bei etniniai konfliktai, likę po kolonializmo, leidžia manyti, kad vystymasis tokiose vietose, kaip Zimbabvė, dabar ir per pastarąjį šimtmetį būtų vykęs geriau, jei jos nebūtų kolonizuotos.

Trečioji valstybių grupė sudėtingiausia, kadangi nepanašu, jog prieškolonijinės, sakykime, Somalio institucijos skatino vystymąsi ar kad jose vyko valstybės formavimosi procesas. Tačiau netgi daugeliu šių neaiškių atvejų sunku užtikrintai teigti, kad kolonializmas skatino vystymąsi. Pavyzdžiui, Ugandos atveju galėjo būti, kad britai atnešė stabilumą, sustabdydami ilgai vykusius konfliktus tarp prieškolonijinių Buganda'os, Bunyoro'os, Ankole'os ir Tooro'o valstybių. Tačiau įrodymai leidžia manyti, kad netgi šios visuomenės buvo pasirengusios priimti geresnę technologiją, kai ji pasirodė³ ir bet kokia nauda stabilumo prasme išnyko, kai britai pasitraukė 1962 m., palikdami ugandiečiams visuomenės pasitikėjimo neturinčią valdžią su iš to kilusiu pusę amžiaus trunkančiu politiniu nestabilumu, karine diktatūra ir pilietiniu karu.

Išvada

Bendrai paėmus, sunku surinkti prieinamus įrodymus drauge su tikėtinais kontrafaktais ir teigti, kad yra kokia nors šalis užsahario Afrikoje, labiau išsivysčiusi dėl to, kad buvo kolonizuota europiečių. Veikiau jau priešingai.

Šaltiniai

1. Acemoglu, Daron and Simon Johnson (2007), „Disease and Development: The Effect of Life Expectancy on Economic Growth“, Journal of Political Economy, 115, 925-985.
2. Austin, Gareth, Jörg Baten and Alexander Moradi (2011), “Exploring the Evolution of Living Standards in Ghana, 1880-2000: An Anthropometric Approach".
3. Frankema, Ewout and Marlous van Waijenburg (2011), „Real Wages in British Africa, 1880-1940“, University of Utrecht.
4. Heldring, Leander and Robinson, James A (2012), “Colonialism and Development in Africa", NBER Working Paper, 18566.
5. Moradi, Alexander (2009), „Towards an Objective Account of Nutrition and Health in Colonial Kenya: A Study of Stature in African Army Recruits and Civilians, 1880-1980“, Journal of Economic History, 96(3), 720-755.
6. Reid, Richard J (2002), Political Power in Pre-Colonial Buganda: Economy Society And Warfare, Oxford, James Currey.

¹ Iš tiesų, Acemoglu ir Johnsonas (2007) parodė, kad šio paplitimo poveikis nepriklausė nuo šalių veiksmų.

²Pavyzdžiui, nėra atsitiktinumas, kad tokios šalys, kaip Etiopija ir Ruanda dabar auga sparčiausiai Afrikoje.

Leander Heldring, James A Robinson
http://www.voxeu.org, 2013-01-10

Komentarai (50)