Tai buvo stulbinanti mokslinė išvada: vaikai, kurie valgo saldainius, paprastai sveria mažiau, negu jų nevalgantieji.

Tai, kaip ta išvada buvo padaryta, nustebino mažiau. Paaiškėjo, kad tyrimą finansavo prekybos asociacija, atstovaujanti šokoladinių batonėlių „Butterfingers“, šokolado „Hershey“ ir kramtomųjų saldainių „Skittles“ gamintojams. Asociacija naudojo šias išvadas ir reklamai, nors vienai iš tyrimo autorių tai, regis, ne itin rūpėjo.

„Tikimės, jie iš to galės ką nors išpešti – tyrimas neįtikinamas ir aiškiai perkrautas nereikalingomis detalėmis“, – 2011 metų pradžioje savo bendraautoriui nusiųstame laiške, prie kurio buvo prisegta straipsnio apie tyrimą santrauka, parašė viena Luizianos valstijos universiteto mitybos profesorė.

Vis dėlto tyrimas pasitarnavo saldainių pramonės interesams – ir tai nėra neįprasta, nustatė agentūra AP, išnagrinėjusi, kaip maisto gamintojai daro poveikį mąstymui apie sveiką mitybą.

Viena iš labiausiai pasiteisinančių pramonės taktikų – finansuoti mitybos mokslinius tyrimus. Tokiais tyrimais tikima dėl mokslininkų autoriteto, jie tampa mokslinės literatūros dalimi ir patenka į laikraščių antraštes.

Turi savo gynėjų

Maisto įmonės teigia, jog laikosi gairių, kad užtikrintų mokslinį vientisumą, ir aiškina, kad mokslininkai turi teisę skelbti bet ką, ką jie nustato. Daugelis mokslininkų pasaulyje taip pat laikosi nuomonės, kad pramonės finansavimas labai padeda skatinti mokslo pažangą, nes konkurencija dėl valstybinio finansavimo yra gerokai padidėjusi.

Taigi nenuostabu, kad įmonės yra linkusios mokėti už mokslinius tyrimus, kurie gali parodyti jų produktų naudą. Tačiau kritikai teigia, kad įmonės paprasčiausiai užgrobia mokslą rinkodaros tikslais ir kad jos iš mokslininkų išvadų atsirenka tik tas, kurios joms naudingos, arba tas išvadas naudoja akių dūmimui.

Kaip pavyzdį galima paminėti tyrimą „lieknesni vaikai valgė saldainius“. Jis buvo atliktas remiantis vyriausybine tyrimų, kuriuose žmonių prašoma prisiminti, ką jie valgė per paskutines 24 valandas, duomenų baze. Straipsnio skirsnyje apie tyrimo trūkumus saldainių tyrimo autoriai parašė, kad duomenys „gali neatspindėti įprasto maisto suvartojimo“, taigi „priežastinių ryšių negalima nustatyti“.

Tai saldainių asociacijos pranešime spaudai nebuvo paminėta. Tačiau jame buvo paskelbta: „naujasis tyrimas rodo, kad saldainius valgantys vaikai ir paaugliai turi mažesnį antsvorį arba yra mažiau nutukę“.

O portale cbsnews.com pasirodė tokia antraštė: „Ar saldainiai padeda vaikams nepriaugti svorio?“ Carol O‘Neil, Luizianos valstijos universiteto profesorė – ta, kuri parašė, kad „tyrimas neįtikinamas ir aiškiai perkrautas nereikalingomis detalėmis“, agentūrai AP per universiteto atstovą pareiškė, kad duomenys gali būti „tinkami skelbti“, net jei yra neįtikinami.

Po savaitės per interviu telefonu ji pareiškė neprisimenanti, kodėl buvo tai parašiusi, tačiau pripažino, jog tai buvo nuoroda į santrauką, kurią nusiuntė bendraautoriui, kad šis pareikštų savo pastabas. Visgi profesorė pareiškė mananti, kad visas tyrimas buvo „patikimas“.

Dosnios pramonės investicijos į mitybos mokslą iš dalies atspindi iššūkius, su kuriais susiduriama šioje srityje. Kaip rodo gausybė prieštaringų tyrimų išvadų, nustatyti konkretaus maisto produkto poveikį asmens sveikatai gali būti sudėtinga.

Prekiautojai nepraleido progos pasinaudoti šiuo dviprasmiškumu ir painiava. Nuo 2009 metų straipsnio apie saldainius autoriai parašė daugiau kaip dvidešimt įvairių straipsnių, kuriuos finansavo verslas, įskaitant „Kellogg“ ir jautienos, pieno bei vaisių sulčių gamintojų asociacijos. Du iš jų yra profesoriai: C.O‘Neil iš Luizianos valstijos universiteto ir Theresa Nicklas iš Beiloro medicinos koledžo.

Trečiasis yra Victoras Fulgonis, buvęs „Kellogg“ vadovaujantis darbuotojas, o dabar – konsultantas, kurio svetainėje skelbiama, kad jis padeda įmonėms parengti „veiksmingus, mokslu pagrįstus teiginius apie savo produktus“.

Jų tyrimuose padarytos išvados nuolat buvo palankios finansuotojams arba, kaip jie juos vadina, „klientams“. Per interviu telefonu V. Fulgonis pareiškė, kad pramonės finansuojamų tyrimų rezultatai palankūs būna dėl to, kad įmonės investuoja į projektus, kurių „sėkmės tikimybė yra didžiausia“. Anot jo, šališkumas ar spaudimas dėl rezultatų atsiranda dėl bet kokios rūšies finansavimo.

„Klausimus, kuriuos man užduodate, turėtumėte užduoti ir nacionalinių sveikatos institutų mokslininkams“, – pareiškė V.Fulgonis. Tiesa, pramonės finansuojami tyrimai mokslinių tyrimų pasaulyje neturi monopolio.

Visgi Marion Nestle, Niujorko universiteto mitybos profesorė (ir ji niekaip nėra susijusi su maisto įmone „Nestle“), teigia, kad pramonės finansuojami tyrimai, priešingai negu kiti moksliniai tyrimai, „yra skirti ir atliekami tam, kad būtų naudojami prekybos tikslais. Hipotezės yra padiktuotos rinkos.“

Per pastaruosius metus M.Nestle peržiūrėjo 168 pramonės finansuotus tyrimus ir 156 iš jų rezultatai buvo palankūs rėmėjams. Anot jos, konkurencingoje maisto pramonėje mitybinių privalumų akcentavimas tapo itin svarbia rinkodaros priemone.

Komentarai ()