Kaip mūsų namuose atsirado „tiesiog neįmanomas įrenginys“: neverta tikėti, kas ką sako - visada geriausia išbandyti pačiam! ()
Hubertas Cecilis Boothas, lankydamasis Londono naujųjų technologijų parodoje, pirmą kartą išvydo mašiną, supučiančią dulkes į rinktuvą. Išradimo autoriaus pasiteiravęs, ar nebūtų patogiau dulkes ne pūsti, o siurbti į rinktuvą, išgirdo, kad toks įrenginys paprasčiausiai neįmanomas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Toks atsakymas H. C. Bootho neįtikino ir jis nusprendė viską patikrinti pats – ant fotelio ranktūrio uždėjęs nosinę, priglaudė prie jos burną ir ėmė traukti orą.
Atitraukus nosinę ant jos buvo galima matyti ovalią dulkių sankaupą. Tada H. C. Boothas ir suprato, kad toks įrenginys įmanomas.
Pirmuosius patentuotus dulkių siurblius naudojo tik valymo paslaugas teikiančios įmonės. Jie buvo tokie griozdiški, kad niekas jų nė neveždavo į švarinamo pastato vidų, o valytojas reikalingas vietas pasiekdavo manevruodamas ilgomis ir lanksčiomis dulkių siurblio žarnomis.
Netrukus, susižavėjęs tokiu išradimu, didžiulį dulkių siurblį įsigijo ir karalius Eduardas VII Bekingamo rūmams ir Vindzoro piliai švarinti.
