Tipiniai psichopatai nejaučia empatijos, gailesčio už savo veiksmus, yra nesocialūs, egoistiški, perdėtai pasitikintys savimi ir, kartais, labai pavojingi. Tačiau naujas Plimuto Universiteto tyrimas atskleidė keistą faktą. Pasirodo, psichopatai gali būti naudingi visuomenei esant tam tikroms aplinkybėms.

Neseniai publikuotame tyrime dalyvavo 34 moterys ir 6 vyrai, dalyvių amžius svyravo nuo 18 iki 31. Iš pradžių jie turėjo nuoširdžiai atsakyti į klausimus, kurie galėjo išduoti jų psichopatines tendencijas. Vėliau jie taip pat turėjo išspręsti keletą teorinių moralinių dilemų, o tada buvo pradėti bandymai virtualioje realybėje. Šių eksperimentų metu dalyviai buvo prijungti prie specialios įrangos, kuri matavo jų jėgą ir greitį.

Vienoje situacijoje dalyviai turėjo priimti labai nelengvą sprendimą. Jie turėjo įsijausti į mūšio lauke esančio kareivio padėtį. Priešais kiekvieną dalyvį atsidūrė sunkiai sužeistas ginklo brolis. Jiems teko priimti sprendimą - ar nudurti draugą, kad jis nesikankintų ir nebūtų kankinamas nelaisvėje, ar jį pasiimti su savimi. Problema su antruoju pasirinkimu buvo ta, kad jis garantuotai į nelaisvę būtų pasiuntęs visą karių komandą.

Jei pamirštume moralę, emocijas, prieraišumą ginklo draugams, logiškas sprendimas būtų arba nudurti besikankinantį karį ir bėgti, arba tiesiog jį palikti ir bėgti. Tačiau daugeliui žmonių priimti sunkų sprendimą būtų taip sunku, kad jie jo nepriimtų apskritai. Išgyvenimo instinktas, geriausiu atveju, paskatintų bėgti, tačiau mirti paliktas draugas vis tiek kankintųsi ir, šios simuliacijos atveju, dar greičiausiai būtų kankinamas nelaisvėje.

Įdomu tai, kad žmonės lengviau šį sprendimą priėmė virtualioje realybėje nei prieš tai atliktame teste. Tie dalyviai, kurie turėjo daugiau psichopatinių tendencijų, savo virtualų bendražygį nudūrė su didesne jėga ir mažiau dvejonių. Kitaip tariant, jų priimtas sprendimas tuo metų garantavo mažiau kančių ir didesnį išgyvenusiųjų skaičių. Mokslininkai nusprendė, kad tai yra geras bruožas, kuris tinka vadovams ir, tikriausiai, kariams, nes sugebėjimas paaukoti vieną grupės narį dėl visos grupės bendro gėrio, yra pakankamai retas.

Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tyrimo dalyviai skirtingai elgėsi rašytiniame teste ir virtualioje simuliacijoje. Tačiau iš tikrųjų čia nieko stebėtino nėra - seniai žinoma, kad žmonių nuomonė apie savo sugebėjimus skiriasi nuo elgesio spaudžiant aplinkybėms. Tai, ką žmonės sako apie save, dažnai pakeičiama neįprastomis aplinkybėmis.

Komentarai (22)