Ši idėja kelia nelengvus klausimus, ir į nė vieną iš jų lengvo atsakymo nėra. Visų pirma, sąmonė – turbūt dar labiau neapibrėžtas terminas, nei matavimas, net jei matematinį jos apibūdinimą siūlanti integruotos informacijos teorija (IIT) galėtų tai pakeisti.

Kita problema susijusi su realybės prieš sąmoningo proto egzistavimą prigimtimi. Be ko nors, kas sukeltų kolapsą, visata galėjo atrodyti labai keistai – gal kaip daugelio pasaulių kvantinės teorijos interpretacijoje, pagal kurią viskas, kas gali nutikti – nutinka, begalybėje paralelių visatų. Remiantis šia idėja, kai atliekamas apsisprendimas, visata skyla į dvi – kurioje rezultatas vienoks ir kurioje kitos. Realybė iki sąmoningumo atsiradimo galėjo būti multivisata, kurioje kažkur vyksta visi įmanomi veiksmai.

Negyvi objektai

Bet nebūtinai, sako McQueen, nes IIT atmeta idėją, kad sąmonė yra išskirtinai žmonių ar kitų sudėtingų organizmų savybė. Rudimentines sąmonės formas gali turėti netgi negyvosios gamtos objektai. Iš tiesų, pati sąmonė gali būti fundamentali materijos savybė. O jei taip, tuomet tokio dalyko kaip „ikisąmoninė“ visata nėra iš viso.

Kaip bebūtų, didžiąja dalimi ieškant geresnės alternatyvos, sąmoningo stebėtojo iš kvantinės mechanikos iškrapštyti nepavyko. Jei ką, subjektyvumas pastaruoju metu pradėjo tvirtinti savo centrinę vietą objektyvioje realybėje.

Tarkime, kvantinis Bayesianizmas ar trumpiau QBism, santykinai nauja kvantinės teorijos interpretacija. Joje banginės funkcijos kolapsą sukelia stebėtojo žinių atnaujinimas. Nėra objektyvios realybės, tik mūsų subjektyvus jos įvertinimas.

Daugumai fizikų to jau per daug. Bet Markusui Mülleriui iš Viennos universiteto Austrijoje, šios teorijos nepakanka. Mülleris kuria modelį, rodantį, kaip objektyvus išorinis pasaulis, įskaitant gamtos dėsnius, gali rastis iš subjektyvių patirčių. „Mano būdu, fizikinė realybė fundamentaliai susijusi su stebėtoju, bet objektyviai,“ sako jis.

Šios idėjos šaknys glūdi tikimybiniame dėsnyje, kuriuo remdamiesi DI tyrėjai padeda mašinoms prognozuoti pasaulį, dėsningumų ieškant turimuose ribotuose duomenų ištekliuose. Müllerio būde ši „algoritminė tikimybė“ taikoma atvirkščiai: čia ne pasaulis fundamentalus, o informacija ir tikimybės dėsnis, suteikiantis stebėtojams fizinio pasaulio su nuosekliais gamtos dėsniais įspūdį.

Tikrinant Müllerio idėjas, matematika atrodo teisinga, ir jo idėjos giriamos kaip neįprastai gerai apibrėžtas bandymas suformuluoti fundamentalią realybės teoriją iš pirmo asmens perspektyvos.

„Pojūčius sukelia ne fizinė realybė, bet ją sudaro“

„Müllerio pasiūlymas itin įdomus,“ pastebi McQueen. „Iš esmės jame siekiama prikelti seną filosofinę idėją, vadinamąjį idealizmą, pagal kurį ne egzistuojanti fizinė realybė sukuria potyrius, bet jie sukuria visą esančią realybę.“

Einšteinas nebūtų buvęs toks dosnus. Kuomet kvantinės mechanikos kūrėjai pirmą kartą iškėlė mintį, kad realybę kuriame mes, jis paklausė, ar Mėnulis išnyksta, kuomet atsuki jam nugarą. Tačiau jis, visgi, buvo pakankamai kuklus, kad pripažintų, jog gali ir klysti. „Manome, kad realus pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo bet kokio jo pajutimo akto,“ rašė ji 1955. „Bet mes to nežinome.“ Nežinome ir dabar, tačiau idėja, kad viskas ir yra tik subjektyvi realybė, turėtų būti vertinama kaip labai tikra galimybė.

Ar galime sukurti naujas realybes?

Donna Lu

Stengiantis suprasti realybę, sunku nepastebėti kambaryje esančio dramblio. Iš kur žinome, kad realybė, kurioje esame yra tikra? Prielaida, kad gyvename kompiuterio simuliacijoje nėra vien Matricos stiliaus mokslinės fantastikos idėja. Šią hipotezę filosofai ir fizikai diskutuoja ir nagrinėja nuo 2002 metų, kai ją iškėlė Nickas Bostromas iš Oxfordo universiteto. Jeigu ji stulbinanti, tačiau logiškai teisinga, aktualumą praranda dešimtmečiai intelektualinių pastangų, ir paieškos, ironiškai, grąžina mus į pradžią.

Bostromo simuliacijos argumentas teigia, kad jeigu žmonės vieną dieną galėtų sukurti sąmoningomis būtybėmis apgyvendintų visatų simuliacijas, tuomet labai tikėtina, kad mes visi gyvename tokioje kompiuteriu kuriamoje visatoje. Šioje teorijoje daroma prielaida, kad galiausiai turimos skaičiavimo galios pakaks sukurti žmonių istorijos simuliacijas, kurios bus pakankamai detalios, kad joje simuliuojami žmonės būtų sąmoningi. O jei taip, tuomet, statistiškai labiau tikėtina, kad gyvename simuliacijoje, nes simuliuojamų žmonių būtų gerokai daugiau nei nesimuliuojamų. Tai ypač tikėtina, jei simuliuojami žmonės ima kurti savo simuliacijas ir taip iki begalybės.

„Jei tai tiesa, tai parodo kai ką labai svarbaus apie mūsų pasaulį,“ sako Bostromas. „Pati realybės struktūra labai skiriasi nuo mūsų tariamos.“ Šios simuliacijos bus įmanomos tik tuomet, kai mašinos pralenks žmones protu, pažymi jis, bet ar tai nutiktų po 10 ar po 10 000 metų, šis argumentas tebegalios.

O gal tai jau nutiko ir esame tokios simuliacijos dalimi.

Ar tai kada nors sužinosime? Kai kurių fizikų teigimu, norint tai išsiaiškinti, galima būtų atlikti eksperimentus. „Iš esmės, turėtų kažkas vykti simuliacijoje, kas neįmanoma tikrame pasaulyje,“ sako Preston Greene, filosofas iš Nanyang Technologijos universiteto Singapūre.

Viena tokia idėja yra nagrinėti pačių aukščiausių energijų kosminius spindulius, kurių, kaip teigia kai kurie fizikai, remiantis „realiais“ fizikos dėsniais neįmanoma 100 % tiksliai simuliuoti. Jų elgesio anomalijos galėtų įrodyti, kad realybė nėra tikra.

Bet šia kryptimi judėti turėtume atsargiai. Toks atradimas galėtų būti katastrofiškas, sako Greene. Jei mūsų simuliatoriaus valdytojai sužinotų, kad tai išsiaiškinome, galėtų mus tiesiog išjungti.

Iš džiugesnės pusė, jei gyventume simuliacijoje, mūsų gyvenama realybė dėl to netaptų mažiau reali, pažymi Greene – tiesiog pasikeistų kai kurie metafiziniai mūsų įsitikinimai apie visatą. „Tai nepakeičia fakto, kad dabar sėdžiu prie stalo,“ sako jis. „Tai pakeičia tai, iš ko šis stalas yra padarytas.“

Vietoje kvarkų būtų bitai. Tai nėra labai toli nuo kai kurių idėjų apie fundamentalią realybės prigimtį, teigiančių, kad visata pačiu baziniu lygmeniu, yra sudaryta iš informacijos. Be to, taip būtų išspręsta jos radimosi paslaptis (žr. „Kas yra tikrovė? Kodėl vis dar nesuprantame tikrosios pasaulio prigimties“): mūsų visatą sukūrė superžmonių protas. Nieko neprimena?

„Net jei gyventume simuliacijoje, mūsų gyvenama realybė dėl to netaptų mažiau reali“

Žinoma, simuliacija nepateikia galutinio atsakymo į klausimą „kas yra realybė?“. Net jei simuliacijų nesuskaičiuojamai daugiau, nei nesimuliacijų, vis viena yra bazinis realybės lygis, kuriame buvo ar bus sukurta pirmoji simuliacija. Tos tikrosios realybės prigimtį vis viena teks paaiškinti, tad ši užduotis tebevyksta.

Donna Lu, Alison George, Daniel Cossins, Layal Liverpool
www.newscientist.com

Komentarai (17)