G. Bražiūnas. Mes visi tapome „krepšelių medžiotojais“ (6)
Abiturientams prasidėjo sunkus metas – baigėsi įskaitos, o po mėnesio prasidės egzaminų sesija. Dar šiek tiek vėliau reikės galutinai apsispręsti dėl studijų. Visų pirma, kokias studijas rinktis ir galiausiai – kurioje aukštojoje mokykloje: universitete ar kolegijoje. Bandydami padėti, „Bernardinai.lt“ kalbino Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentą, Vilniaus kolegijos direktorių Gintautą Bražiūną. Artėjant Mokslo ir studijų įstatymo metinėms, jis papasakojo, kaip šiuo metu gyvena kolegijos, kokių planų turi ir paneigė kai kuriuos visuomenėje egzistuojančius mitus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vyrauja požiūris, kad kolegijose mokytis renkasi studentai, kurie neįstoja į universitetus. Teigiama, jog čia mokytis daug kartų lengviau, nereikalaujama daug gebėjimų, pastangų – dėl to ir mokslo kokybė kolegijose esą menkesnė nei universitetuose. Su kuo siejate tokias nuomones? Ar jos pagrįstos?
Visuomenėje vyrauja klaidingas mitas, kad kolegijos yra persivadinę technikumai. Atsiminkime istoriją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia buvo apie 80 technikumų, maždaug pusė jų priklausė Žemės ūkio ministerijai, o kiti tuometinei Kultūros ir švietimo ministerijai. Juose mokėsi beveik tiek pat studentų, kaip ir universitetuose.
Dalis technikumų iškart tapo profesinėmis mokyklomis. Tai ypač drąsiai padarė Žemės ūkio ministerija su jai pavaldžiomis mokyklomis.
Kita dalis reformavosi ir tapo aukštesniosiomis mokyklomis, kurios 2000 m., įvykdžiusios kokybės užtikrinimo procedūras, parengusios naujas studijų programas, buvo daugsyk įvertintos Lietuvos ir užsienio ekspertų.
Galiausiai 2000 m. buvo įsteigtos pirmosios 4 valstybinės ir 3 nevalstybinės kolegijos. Jos tapo naujo tipo mokyklomis tuometinėje Lietuvoje – kolegijomis. Kolegijos atsirado per ilgą laiką, tam procesui reikėjo daug pokyčių ir pastangų, Lietuvoje jis užtruko ilgiau nei pas lėtuosius suomius.
Buvo įkurtos septynios kolegijos: trys privačios ir keturios valstybinės. Ilgainiui steigėsi naujos, jungėsi jau esančios, o šiuo metu turime 23 kolegijas: 13 jų – valstybinės, o 10 – privačios. Taigi valstybinių universitetų dabar Lietuvoje daugiau negu valstybinių kolegijų.
Šiuo metu kolegijų sektorius gana harmonizuotas, nes kolegijos įkurtos visose apskrityse, tenkina regionų poreikius.
Studijos kolegijoje yra mažiau teoretizuotos, nes yra nustatyti reikalavimai praktiniams studentų gebėjimams. Na, o ar tai lengviau, galima paklausti absolventų, kurie po to studijavo universitetuose arba universitetų absolventų ,kurie dabar studijuoja kolegijose.
Ar netrūksta kolegijoms studentų?
Dabar kolegijose studijuoja apie 57 tūkst. studentų. Palyginti su 1990 m. technikumuose besimokiusių studentų skaičiumi, kolegijų sektorius ne ką tepadidėjo: studentų skaičius beveik tas pats.
Tačiau universitetuose studentų padaugėjo keliskart, beveik trigubai, tačiau per tą laiką baigiančių vidurines mokyklas mokinių intelekto lygis nedaug tepasikeitė. Atitinkamai aukštosiose mokyklose pradėjo studijuoti tie, kurie anksčiau net nesvajodavo apie tai. Gerai tai, jog studijuoti universitetuose gali visų socialinių sluoksnių atstovai, kad Lietuvos aukštasis mokslas, anksčiau skirtas elitui, tapo prieinamas visiems, tačiau daugelyje užsienio šalių plėtėsi ne universitetai, o kolegijos. Vienas pavyzdžių – Suomija, kurioje pusė absolventų studijuoja kolegijose, o kita pusė – universitetuose. Nyderlanduose ir Belgijoje kolegijose studijuoja daugiau studentų negu universitetuose.
Bent jau Vilniaus kolegiją dabartinė situacija tenkina. Jaunuolių Lietuvoje nėra tiek, kad galėtume smarkiai plėstis ar augti. Vienintelė išeitis – pritraukti studentus iš užsienio, kaip daro kitos šalys. Jos seniai atsigręžusios į Indiją, Kiniją. Vilniaus kolegija nuo rugsėjo rengiasi priimti studentus į dvi studijų programas anglų kalba. Ir nors toks sprendimas gana rizikingas, kito kelio nėra: turime žengti į ugnį.
Kitoms kolegijoms, universitetams prognozuočiau lygiai tokią pačią ateitį, nes prasidėjo demografinė krizė: ateinantis dešimtmetis taps auditorijų tuštėjimo metu, Lietuvos studentų skaičius sumažės perpus.
Lietuva niekada nebus tarp tų šalių, į kurias veršis geriausi kinų ar indų mokiniai, mes galime pritraukti bent dalį jų, siūlydami pigesnes studijas, pigesnį pragyvenimo lygį Lietuvoje.
Stebina, jog bendraudami su stambių užsienio bendrovių atstovais, pastebime jų pragmatišką požiūrį: jiems kolegijos atrodo priimtinesnės nei universitetai, nes, suprasdami universitetą klasikiniu požiūriu, jie nesieja savo darbuotojų ateities su moksline veikla, o ieško įstaigų, kurios galėtų darbuotojams suteikti praktinių žinių. Be to, kolegijų studijos trunka tik trejus metus, tad jos yra pigesnės.
Tie, kurie nori labai aukšto mokslo lygio savo darbuotojams ar būsimiems darbuotojams, patys parenka prestižinius Jungtinės Karalystės universitetus. Pavyzdžiui, labai daug studentų į užsienį siunčia Kazachstanas. Tačiau jie patys parenka ir universitetus, ir studentus, kurie ten mokysis. Beje, nepanašu, kad Lietuvos universitetai pakliūna tarp tų, kuriuos Kazachstano vyriausybė rekomenduoja rinktis savo studentams.
Ar kolegijos nesiekia nusirėžti universitetų auditorijos dalies, jei jau kalbama apie tai, kad elitinės mokslo klasės atstovų išauginama daugiau nei reikia?
Su universitetais konkuruodavome visada, tačiau šiuo metu konkurencija panašėja į verslo konkurenciją. Studijų srityje tokios konkurencijos neturėtų būti, nes kai užsidarome ir pradedame slėpti vieni nuo kitų savo patirtį, sistema netobulėja. Nors anksčiau noriai dalijomės patirtimi, dabar tyliai juokiamės į kumštuką, jei kolegoms kažkas nepavyksta.
Universitetai mano, kad mes jau ir dabar esam pasiėmę dalį jų studentų. Išties, jei kolegijų nebūtų, mūsų studentai atitektų universitetams.
Džiugu, kad praėjusių metų priėmimų rezultatai parodė, jog visą kainą už studijas mokančių studentų įstojimo vidurkis kolegijose net aukštesnis nei stojusių į universitetus. Tai rodo, kad universitetai praėjusiais metais priėmė visus, kas pas juos ėjo. Panašiai elgėsi ir kolegijos, nes sunkmečiu kaip niekada svarbūs pinigai. Mes visi pakenkėme savo prestižui.
Kas bus šiemet, prognozuoti per sunku, tačiau dėl ekonominės krizės visi daugiau galvos ne apie kokybę, o apie tai, kaip išgyventi.
Kuo geresnis įstaigos įvaizdis viešojoje erdvėje, tuo daugiau studentų joje norėtų studijuoti. Ar kolegijos negalvoja gerinti savo įvaizdžio?
Taip, turime planų, tačiau šiais metais tikrai nieko nedarysime, trūksta tam lėšų. Jei seniau ministerija mus remdavo, padėdavo užmokėti EURASHE (European Association of Institutionsin Higher Education) nario mokestį, šiemet gavome atsakymą, kad pinigais mums nebus padėta.
Apskritai įvaizdis keičiamas ir pasikeičia ne per metus ir ne per dvejus. Daug reikšmės tam turi vidiniai kokybės pokyčiai, ateities perspektyvos. Tarkime, kolegijos vis tobulėja, jau gali suteikti profesinį bakalaurą. Jį įgijus, nekyla bėdų stojant į Anglijos, Olandijos magistrantūras, o Lietuvoje, priklausomai nuo universiteto, teikiamos pereinamosios – išlyginamosios studijos. Labai pažangiai į profesinį bakalaurą įgijusius žmones žiūri Mykolo Romerio universitetas, kuriame studijuoja keli tūkstančiai kolegijų absolventų.
Jei skaičiuotume pinigus, kurie, prasidėjus aukštojo mokslo reformai, tapo labai svarbūs, kolegijose studijos yra trumpesnės ir pigesnės.
Yra daug dalykų, kurie prisideda prie teigiamo įvaizdžio formavimo, tačiau jie tikrai neatsiejami nuo veiklos ir paties sektoriaus tobulėjimo.
Be to, kolegijų įvaizdis priklauso ir nuo universitetų įvaizdžio: kuo geriau atrodo Lietuvos universitetai, tuo geresnis ir kolegijų įvaizdis. Mes esame vienoje aukštojo mokslo erdvėje, o ir dėstytojus mums rengia universitetai... Gal tai paradoksalu, bet aš suinteresuotas Lietuvos universitetų stiprėjimu.
Su kokiomis problemomis šiandien susiduria kolegijos?
Viena pagrindinių problemų – mokslinė veikla. Ji yra nepalyginama su universitetų moksline veikla. Iš dalies tai susiję su kolegijų geneze: išties atėjome iš sektoriaus, kuris nebuvo siejamas su moksline veikla. Nors per keliasdešimt metų ji suaktyvėjo, daug dėstytojų parengė daktaro disertacijas, tačiau teigti, jog daktarų kolegijose smarkiai padaugėjo, būtų netikslu.
Pasitaiko, kad disertacijas parengę dėstytojai lieka dirbti universitetuose. Tai šiek tiek nesąžininga, nes suinteresuota kolegija dažniausiai iš dalies apmoka doktorantūros studijas, o parengti daktarai lieka dirbti universitete, negrįžta į kolegiją. Vilniaus kolegija taip prarado dalį jaunų, perspektyvių žmonių.
Tačiau atsiranda žmonių, kurie iš universitetų pereina dirbti į kolegijas. Tačiau ne visada norintieji dirbti kolegijose atitinka mūsų keliamus reikalavimus.
Dar kita dalis jaunųjų mokslininkų dirba ir universitetuose, ir kolegijose. Bėda ta, kad universitetai primygtinai rekomenduoja savo dėstytojams nedėstyti kolegijose. Žinau ir apie vadinamąjį lojalumo priedą, kuris mokamas dėstytojui, dirbančiam tik viename universitete, nenešančiam savo žinių kitur.
Aš tai suprantu, netgi sveikinu. Taip ir turi būti: mokslininko rengimui įdedama daug lėšų kelti jo kvalifikacijai, o tada jis su savo žiniomis eina pas konkurentus.
Kokių šios problemos sprendimų matote, ar galėtumėte pasiūlyti?
Būtų gerai, jei kolegijos galėtų vykdyti magistrantūros studijas, kurios vadintųsi profesine magistrantūra. Tada mes galėtume rengti sau dėstytojus.
Kita išeitis – magistrantų rengimas bendradarbiaujant su universitetais. Magistrantūros studijos tokiu atveju būtų teikiamos kolegijoje, tačiau universitetas atsakytų už jų kokybę, dėstytojais dirbtų universitetų ir kolegijų darbuotojai. Tokia sistema yra Belgijoje. Galvojame, jog jei to padaryti Lietuvos universitetai nesutiks, ieškosime užsienio universitetų, kuriems tokia partnerystė yra įdomi.
Kaip vertinate Mokslo ir studijų įstatymą dabar, artėjant jo priėmimo metinėms?
Mokslo ir studijų įstatymas iškėlė labai daug klausimų, neparodė sprendimų. Reikia džiaugtis, kad dabartinė valdžia mums leidžia improvizuoti nepažeidžiant įstatymų, priešingu atveju mes negalėtume judėti, nes trūksta įstatymus aiškinančių aktų, daugelio kitų dalykų. Tai pats teisingiausias sprendimas dabar.
Nesakau, kad ankstesnė tvarka buvo labai bloga, daugeliu atvejų mes patys prašydavome daugiau aiškumo, daugiau tvarkos, tačiau ilgainiui ta įvesta tvarka pradeda stabdyti. Dabar mane džiugina tai, jog reformatoriai teigia toleruojantys ir skatinantys naudojimąsi laisve.
Atsimenant istoriją, nuo 1990 iki 2000 m. tie buvę technikumai ir padarė didelę pažangą, nes jiems buvo daug kas leista, kertinius sprendimus jie priiminėjo patys, savarankiškai. Jei būtume laikęsi instrukcijų arba veikimo taisyklės būtų dirbtinai sukurtos, tai kolegijų šiandien nebūtų.
Įstatymas tikrai verčia visas aukštąsias mokyklas konkuruoti. Mes visi tapome „krepšelių medžiotojais“.
Pasigendu kryptingesnės Valstybės politikos formuojant darbo rinkos poreikių tenkinimą, kuris yra neišvengiamas. Džiaugiuosi, kad pagaliau valdžia atkreipė dėmesį, kad didžiausią studentų skaičių turime ne vadybos kryptyje, o edukologijoje.
Apskritai mūsų valstybė turi bėdų dėl reformų: pirma mes kuriame įstatymą, tikėdami juo, po to bandome jį įgyvendinti. Kai nepavyksta, prasideda ilga įstatymų taisymo ir pertaisymo procedūra, nes visada yra interesų. O pasaulyje vyrauja kitokia praktika: daromi bandymai, kai pagal naujas taisykles pradeda dirbti dalis aukštųjų mokyklų. Jų metu ištaisomos klaidos, tada patirtis apiforminama teisės aktais. Kodėl mes negalime eksperimentuoti, leisti kažkam nuklysti, stebint, atliekant stebėseną, tada taisant klaidas ir įteisinant praktiką tobulais teisės aktais?
Pavyzdžiui, praėjusiais metais kilo daug nesklandumų dėl priėmimo tvarkos. Nors kai kuriuose stojančiųjų prašymuose kolegijos buvo įrašytos pirmaisiais numeriais, o universitetai surašyti stojimo sąrašų pabaigoje, į abituriento sudaryto sąrašo prioritetus neatsižvelgta. Abiturientai sužinodavo, jog įstojo į universitetus, ir daugeliui to pakakdavo. Tie, kurie išties norėjo studijuoti kolegijose, turėjo atsisakyti galimybės studijuoti universitete ir rašyti prašymą, kad jo kandidatūrą svarstytų kolegijos. Šiemet, tikimės, jog bus teisingesnė tvarka, galų gale apgalvoti abiturientų norai turi būti svarbiausi.
Kristina Urbaitytė
Visuomenėje vyrauja klaidingas mitas, kad kolegijos yra persivadinę technikumai. Atsiminkime istoriją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia buvo apie 80 technikumų, maždaug pusė jų priklausė Žemės ūkio ministerijai, o kiti tuometinei Kultūros ir švietimo ministerijai. Juose mokėsi beveik tiek pat studentų, kaip ir universitetuose.
Dalis technikumų iškart tapo profesinėmis mokyklomis. Tai ypač drąsiai padarė Žemės ūkio ministerija su jai pavaldžiomis mokyklomis.
Kita dalis reformavosi ir tapo aukštesniosiomis mokyklomis, kurios 2000 m., įvykdžiusios kokybės užtikrinimo procedūras, parengusios naujas studijų programas, buvo daugsyk įvertintos Lietuvos ir užsienio ekspertų.
Galiausiai 2000 m. buvo įsteigtos pirmosios 4 valstybinės ir 3 nevalstybinės kolegijos. Jos tapo naujo tipo mokyklomis tuometinėje Lietuvoje – kolegijomis. Kolegijos atsirado per ilgą laiką, tam procesui reikėjo daug pokyčių ir pastangų, Lietuvoje jis užtruko ilgiau nei pas lėtuosius suomius.
Buvo įkurtos septynios kolegijos: trys privačios ir keturios valstybinės. Ilgainiui steigėsi naujos, jungėsi jau esančios, o šiuo metu turime 23 kolegijas: 13 jų – valstybinės, o 10 – privačios. Taigi valstybinių universitetų dabar Lietuvoje daugiau negu valstybinių kolegijų.
Šiuo metu kolegijų sektorius gana harmonizuotas, nes kolegijos įkurtos visose apskrityse, tenkina regionų poreikius.
Studijos kolegijoje yra mažiau teoretizuotos, nes yra nustatyti reikalavimai praktiniams studentų gebėjimams. Na, o ar tai lengviau, galima paklausti absolventų, kurie po to studijavo universitetuose arba universitetų absolventų ,kurie dabar studijuoja kolegijose.
Ar netrūksta kolegijoms studentų?
Dabar kolegijose studijuoja apie 57 tūkst. studentų. Palyginti su 1990 m. technikumuose besimokiusių studentų skaičiumi, kolegijų sektorius ne ką tepadidėjo: studentų skaičius beveik tas pats.
Tačiau universitetuose studentų padaugėjo keliskart, beveik trigubai, tačiau per tą laiką baigiančių vidurines mokyklas mokinių intelekto lygis nedaug tepasikeitė. Atitinkamai aukštosiose mokyklose pradėjo studijuoti tie, kurie anksčiau net nesvajodavo apie tai. Gerai tai, jog studijuoti universitetuose gali visų socialinių sluoksnių atstovai, kad Lietuvos aukštasis mokslas, anksčiau skirtas elitui, tapo prieinamas visiems, tačiau daugelyje užsienio šalių plėtėsi ne universitetai, o kolegijos. Vienas pavyzdžių – Suomija, kurioje pusė absolventų studijuoja kolegijose, o kita pusė – universitetuose. Nyderlanduose ir Belgijoje kolegijose studijuoja daugiau studentų negu universitetuose.
Bent jau Vilniaus kolegiją dabartinė situacija tenkina. Jaunuolių Lietuvoje nėra tiek, kad galėtume smarkiai plėstis ar augti. Vienintelė išeitis – pritraukti studentus iš užsienio, kaip daro kitos šalys. Jos seniai atsigręžusios į Indiją, Kiniją. Vilniaus kolegija nuo rugsėjo rengiasi priimti studentus į dvi studijų programas anglų kalba. Ir nors toks sprendimas gana rizikingas, kito kelio nėra: turime žengti į ugnį.
Kitoms kolegijoms, universitetams prognozuočiau lygiai tokią pačią ateitį, nes prasidėjo demografinė krizė: ateinantis dešimtmetis taps auditorijų tuštėjimo metu, Lietuvos studentų skaičius sumažės perpus.
Lietuva niekada nebus tarp tų šalių, į kurias veršis geriausi kinų ar indų mokiniai, mes galime pritraukti bent dalį jų, siūlydami pigesnes studijas, pigesnį pragyvenimo lygį Lietuvoje.
Stebina, jog bendraudami su stambių užsienio bendrovių atstovais, pastebime jų pragmatišką požiūrį: jiems kolegijos atrodo priimtinesnės nei universitetai, nes, suprasdami universitetą klasikiniu požiūriu, jie nesieja savo darbuotojų ateities su moksline veikla, o ieško įstaigų, kurios galėtų darbuotojams suteikti praktinių žinių. Be to, kolegijų studijos trunka tik trejus metus, tad jos yra pigesnės.
Tie, kurie nori labai aukšto mokslo lygio savo darbuotojams ar būsimiems darbuotojams, patys parenka prestižinius Jungtinės Karalystės universitetus. Pavyzdžiui, labai daug studentų į užsienį siunčia Kazachstanas. Tačiau jie patys parenka ir universitetus, ir studentus, kurie ten mokysis. Beje, nepanašu, kad Lietuvos universitetai pakliūna tarp tų, kuriuos Kazachstano vyriausybė rekomenduoja rinktis savo studentams.
Ar kolegijos nesiekia nusirėžti universitetų auditorijos dalies, jei jau kalbama apie tai, kad elitinės mokslo klasės atstovų išauginama daugiau nei reikia?
Su universitetais konkuruodavome visada, tačiau šiuo metu konkurencija panašėja į verslo konkurenciją. Studijų srityje tokios konkurencijos neturėtų būti, nes kai užsidarome ir pradedame slėpti vieni nuo kitų savo patirtį, sistema netobulėja. Nors anksčiau noriai dalijomės patirtimi, dabar tyliai juokiamės į kumštuką, jei kolegoms kažkas nepavyksta.
Universitetai mano, kad mes jau ir dabar esam pasiėmę dalį jų studentų. Išties, jei kolegijų nebūtų, mūsų studentai atitektų universitetams.
Džiugu, kad praėjusių metų priėmimų rezultatai parodė, jog visą kainą už studijas mokančių studentų įstojimo vidurkis kolegijose net aukštesnis nei stojusių į universitetus. Tai rodo, kad universitetai praėjusiais metais priėmė visus, kas pas juos ėjo. Panašiai elgėsi ir kolegijos, nes sunkmečiu kaip niekada svarbūs pinigai. Mes visi pakenkėme savo prestižui.
Kas bus šiemet, prognozuoti per sunku, tačiau dėl ekonominės krizės visi daugiau galvos ne apie kokybę, o apie tai, kaip išgyventi.
Kuo geresnis įstaigos įvaizdis viešojoje erdvėje, tuo daugiau studentų joje norėtų studijuoti. Ar kolegijos negalvoja gerinti savo įvaizdžio?
Taip, turime planų, tačiau šiais metais tikrai nieko nedarysime, trūksta tam lėšų. Jei seniau ministerija mus remdavo, padėdavo užmokėti EURASHE (European Association of Institutionsin Higher Education) nario mokestį, šiemet gavome atsakymą, kad pinigais mums nebus padėta.
Apskritai įvaizdis keičiamas ir pasikeičia ne per metus ir ne per dvejus. Daug reikšmės tam turi vidiniai kokybės pokyčiai, ateities perspektyvos. Tarkime, kolegijos vis tobulėja, jau gali suteikti profesinį bakalaurą. Jį įgijus, nekyla bėdų stojant į Anglijos, Olandijos magistrantūras, o Lietuvoje, priklausomai nuo universiteto, teikiamos pereinamosios – išlyginamosios studijos. Labai pažangiai į profesinį bakalaurą įgijusius žmones žiūri Mykolo Romerio universitetas, kuriame studijuoja keli tūkstančiai kolegijų absolventų.
Jei skaičiuotume pinigus, kurie, prasidėjus aukštojo mokslo reformai, tapo labai svarbūs, kolegijose studijos yra trumpesnės ir pigesnės.
Yra daug dalykų, kurie prisideda prie teigiamo įvaizdžio formavimo, tačiau jie tikrai neatsiejami nuo veiklos ir paties sektoriaus tobulėjimo.
Be to, kolegijų įvaizdis priklauso ir nuo universitetų įvaizdžio: kuo geriau atrodo Lietuvos universitetai, tuo geresnis ir kolegijų įvaizdis. Mes esame vienoje aukštojo mokslo erdvėje, o ir dėstytojus mums rengia universitetai... Gal tai paradoksalu, bet aš suinteresuotas Lietuvos universitetų stiprėjimu.
Su kokiomis problemomis šiandien susiduria kolegijos?
Viena pagrindinių problemų – mokslinė veikla. Ji yra nepalyginama su universitetų moksline veikla. Iš dalies tai susiję su kolegijų geneze: išties atėjome iš sektoriaus, kuris nebuvo siejamas su moksline veikla. Nors per keliasdešimt metų ji suaktyvėjo, daug dėstytojų parengė daktaro disertacijas, tačiau teigti, jog daktarų kolegijose smarkiai padaugėjo, būtų netikslu.
Pasitaiko, kad disertacijas parengę dėstytojai lieka dirbti universitetuose. Tai šiek tiek nesąžininga, nes suinteresuota kolegija dažniausiai iš dalies apmoka doktorantūros studijas, o parengti daktarai lieka dirbti universitete, negrįžta į kolegiją. Vilniaus kolegija taip prarado dalį jaunų, perspektyvių žmonių.
Tačiau atsiranda žmonių, kurie iš universitetų pereina dirbti į kolegijas. Tačiau ne visada norintieji dirbti kolegijose atitinka mūsų keliamus reikalavimus.
Dar kita dalis jaunųjų mokslininkų dirba ir universitetuose, ir kolegijose. Bėda ta, kad universitetai primygtinai rekomenduoja savo dėstytojams nedėstyti kolegijose. Žinau ir apie vadinamąjį lojalumo priedą, kuris mokamas dėstytojui, dirbančiam tik viename universitete, nenešančiam savo žinių kitur.
Aš tai suprantu, netgi sveikinu. Taip ir turi būti: mokslininko rengimui įdedama daug lėšų kelti jo kvalifikacijai, o tada jis su savo žiniomis eina pas konkurentus.
Kokių šios problemos sprendimų matote, ar galėtumėte pasiūlyti?
Būtų gerai, jei kolegijos galėtų vykdyti magistrantūros studijas, kurios vadintųsi profesine magistrantūra. Tada mes galėtume rengti sau dėstytojus.
Kita išeitis – magistrantų rengimas bendradarbiaujant su universitetais. Magistrantūros studijos tokiu atveju būtų teikiamos kolegijoje, tačiau universitetas atsakytų už jų kokybę, dėstytojais dirbtų universitetų ir kolegijų darbuotojai. Tokia sistema yra Belgijoje. Galvojame, jog jei to padaryti Lietuvos universitetai nesutiks, ieškosime užsienio universitetų, kuriems tokia partnerystė yra įdomi.
Kaip vertinate Mokslo ir studijų įstatymą dabar, artėjant jo priėmimo metinėms?
Mokslo ir studijų įstatymas iškėlė labai daug klausimų, neparodė sprendimų. Reikia džiaugtis, kad dabartinė valdžia mums leidžia improvizuoti nepažeidžiant įstatymų, priešingu atveju mes negalėtume judėti, nes trūksta įstatymus aiškinančių aktų, daugelio kitų dalykų. Tai pats teisingiausias sprendimas dabar.
Nesakau, kad ankstesnė tvarka buvo labai bloga, daugeliu atvejų mes patys prašydavome daugiau aiškumo, daugiau tvarkos, tačiau ilgainiui ta įvesta tvarka pradeda stabdyti. Dabar mane džiugina tai, jog reformatoriai teigia toleruojantys ir skatinantys naudojimąsi laisve.
Atsimenant istoriją, nuo 1990 iki 2000 m. tie buvę technikumai ir padarė didelę pažangą, nes jiems buvo daug kas leista, kertinius sprendimus jie priiminėjo patys, savarankiškai. Jei būtume laikęsi instrukcijų arba veikimo taisyklės būtų dirbtinai sukurtos, tai kolegijų šiandien nebūtų.
Įstatymas tikrai verčia visas aukštąsias mokyklas konkuruoti. Mes visi tapome „krepšelių medžiotojais“.
Pasigendu kryptingesnės Valstybės politikos formuojant darbo rinkos poreikių tenkinimą, kuris yra neišvengiamas. Džiaugiuosi, kad pagaliau valdžia atkreipė dėmesį, kad didžiausią studentų skaičių turime ne vadybos kryptyje, o edukologijoje.
Apskritai mūsų valstybė turi bėdų dėl reformų: pirma mes kuriame įstatymą, tikėdami juo, po to bandome jį įgyvendinti. Kai nepavyksta, prasideda ilga įstatymų taisymo ir pertaisymo procedūra, nes visada yra interesų. O pasaulyje vyrauja kitokia praktika: daromi bandymai, kai pagal naujas taisykles pradeda dirbti dalis aukštųjų mokyklų. Jų metu ištaisomos klaidos, tada patirtis apiforminama teisės aktais. Kodėl mes negalime eksperimentuoti, leisti kažkam nuklysti, stebint, atliekant stebėseną, tada taisant klaidas ir įteisinant praktiką tobulais teisės aktais?
Pavyzdžiui, praėjusiais metais kilo daug nesklandumų dėl priėmimo tvarkos. Nors kai kuriuose stojančiųjų prašymuose kolegijos buvo įrašytos pirmaisiais numeriais, o universitetai surašyti stojimo sąrašų pabaigoje, į abituriento sudaryto sąrašo prioritetus neatsižvelgta. Abiturientai sužinodavo, jog įstojo į universitetus, ir daugeliui to pakakdavo. Tie, kurie išties norėjo studijuoti kolegijose, turėjo atsisakyti galimybės studijuoti universitete ir rašyti prašymą, kad jo kandidatūrą svarstytų kolegijos. Šiemet, tikimės, jog bus teisingesnė tvarka, galų gale apgalvoti abiturientų norai turi būti svarbiausi.
Kristina Urbaitytė
(0)
(0)
(0)