Neseniai išrinktas didžiausio šalyje pagal studentų skaičių Kauno technologijos universiteto (KTU) rektoriumi Petras Baršauskas neturėjo laiko apsiprasti su savo neeilinėmis pareigomis ir juolab – atšvęsti.

KTU jaučia sentimentus

– Atrodo, dabar jūsų gyvenimas suskaičiuotas ne dienomis ir net ne valandomis, bet minutėmis. (Intensyviai dirbančiam rektoriui net ir sutartu laiku pavyko prisiskambinti tik po 40 minučių – red. past.).

– Yra teisybės, – juokiasi. – Didesnis greitis, didesni mastai, dar greičiau turiu priimti sprendimus.

– Turbūt audringai atšventėte neeilinį įvykį?

– Nekoketuoju, bet švęsti nebuvo kada. Reikia dirbti. Suprantu, kad turi būti laiko ne tik dirbti, bet ir švęsti. Vis dėlto neplanuoju net inauguracijos, kurios, beje, yra pernelyg pompastiškos. Reikia išlaikyti akademines tradicijas, tačiau kukli šventė, matyt, bus tik rudeniop.

– Sakoma, skubėk lėtai. Ar pasirinkote ne pernelyg didelį greitį? Nebijote, kad taip ir pralėks gyvenimas?

– Visą laiką labai daug dirbau. Ne po 8 valandas per dieną – daug ilgiau. Todėl intensyvus darbas ir greitis man – ne naujiena. Tiesa, kartais apninka mintys: kiek dar liko šio gyvenimo? Gal reikėtų išmokti gyventi kitaip ir turėti laisvus savaitgalius. Tačiau tai – mano pasirinkimas.

– Įlipote į didelį kalną. Tai – svajonių viršūnė?

– Nuo vaikystės KTU jaučiau didelių sentimentų. Sakau nuoširdžiai: to siekiau ne dėl karjeros, o norėdamas padėti KTU atgauti lyderio pozicijas. Kalbant žargonu, visada veža ir karjeros ambicijos. Tačiau tai toli gražu nebuvo pagrindinis ir vienintelis gyvenimo tikslas.

Atsvara sumaterialėjimui

– Sakoma, obuolys nuo obels toli nenurieda. Ar tiesa? Jūsų tėvas Kazimieras Baršauskas, tuomečio Kauno politechnikos instituto (KPI) vienas pagrindinių įkūrėjų, be eilės priimdavęs studentus, sakydavo: „Jiems reikia mokytis, o profesoriai savo jau pasiekė, palauks.“

– Neslėpsiu, yra teisybės. Jauniems žmonėms jaučiu didelę pagarbą. Nenoriu, kad nuskambėtų pompastiškai, bet bandau diegti gėrį ir tai darydamas jaučiu didelį malonumą.

Problemą noriu išspręsti, o ne bandau ją nuo savęs nustumti. Jei žmogus atėjo prašyti, visada reikia su juo bendrauti. Nors sutinku, kad dabar labai smarkiai pasikeitė laikas, žmonės. Daugeliui rūpi visiškai kiti dalykai.

– Patikslinkite, kas smarkiai pasikeitė ir kas yra visiškai kiti dalykai? Pinigai valdo pasaulį, o mes labai sumaterialėjome?

– Neidealizuoju praeities, nepeikiu dabarties, bet jaučiamas visuomenės susvetimėjimas, sudaiktėjimas, sumaterialėjimas. Bandau į tai žvelgti protingai. Nors manau, kad anksčiau buvo labiau vertinama pagarba žmogui. Tiesa, neraginu garbinti autoritetų. Kalbu apie paprastą žmogišką pagarbą.

– Ar tą procesą mes dar galime suvaldyti? Nemanote, kad didžiosios žmogiškosios vertybės vis labiau blės ir mes dar labiau materialėsime?

– Sunku pasakyti. Aš visada pasisakiau už logiką su ekonominiais svertais proto ribose. Neduok Dieve, jei pasaulį valdys tik pinigai. Privalome ugdyti ir dvasinius dalykus. Tam ir yra universitetai, kurie turi subalansuoti asmenybę, turinčią ne tik racionalumo, bet ir dvasingumo.

Nestumkime į šalį jaunų

– Jus galima pavadinti generolu, valdančiu didžiausią jaunimo armiją Lietuvoje. Koks turėtų būti 15 tūkst. studentų armijos generolas?

– Noriu atsigręžti į jauną žmogų. Tai deklaravau ir rinkimų kampanijoje. Jauni žmonės buvo šiek tiek nuvertinti, nebuvo lygiaverčiai partneriai, į juos nebuvo įsiklausoma. Nenoriu teigti, kad viskas, ką jie pasakys, taip ir bus. Kad ir kaip būtų, jie – mūsų ateitis ir turime į juos labai atidžiai įsiklausyti. Yra labai daug talentingų ir geresnių už mus. Iškelkime juos, raskime vietas, duokime jiems vadovauti. Būtinai kartą per savaitę juos išklausau ir bandau spręsti problemas.

– Nebijote, kad jūsų giriami jaunieji, kuriems stengiatės duoti kelią, perlips per galvas, kaip dabar sakoma apie neva nieko švento neturintį jaunimą?

– Yra tokių nuomonių. Nenoriu nieko įžeidinėti, bet tai – senosios kartos, jau praradusios kontaktą su jaunimu, baimė. ISM turėjau beveik devynerių metų patirtį. Buvau beveik vyriausias, o skyriams vadovavo daug jaunų žmonių. Ir jie nieko blogo nepriskaldė. Tik kartais reikia juos pakoreguoti, bet palaikyti kontaktą – būtina.

Išmokytas elgtis žmogiškai

- Jūsų tėtis sovietiniais laikais rizikuodavo priimdamas mokytis tremtinių vaikus. Kuo rizikuojate jūs?

– Jam buvo daug sunkiau. Jis jautė ir politinį spaudimą. Aš nebent rizikuoju turėti vyresniųjų opoziciją. To išvengti galiu argumentuodamas, kalbėdamas, įtikinėdamas, pateikdamas faktus ir rezultatus. Kol kas mane girdi.

– Bet tarėte žiaurų žodį „atsistatydinti"?

– Teko. Ne vieną kartą. Vis dėlto netgi negrioviau tiltų. Bendradarbiausime.

– Jūsų nedraugai kalba, kad esate kerštingas ir menantis pikta.

– Skaudu tai girdėti. Galiu pasakyti piktą žodį, burbtelėti, bet darydamas sprendimą labai ilgai sveriu. Net ilgiau, nei reikia.

Nuo vaikystės buvau mokytas elgtis žmoniškai. Iki šios dienos pamenu tėvo laišką: „Gyvenkite, kaip mokėsite, tik būtinai santaikoje. Gyvenimo pagrindas yra mokslas, darbas, darbštumas. Turėkite visur kantrybės. Gerbkite kitus, kitų darbą. Niekados neatidėliokite darbo kitai dienai. Darbštumu ir tvirta valia žmogus viską nugali. Padėkite nelaimėje kitiems. Būkite kuklūs.“

Tai – moto, kurio laikausi visą gyvenimą. Nesivadovauju ambicijomis, bet siekiu bendro rezultato.

Veidmainiams – griežtas

– Rektoriau, įdomu, ką apie jus pasakytų draugai ir priešai?

– Artimesni žmonės pastebi energiją, nuoširdumą, kartais net per didelį atvirumą, nuo kurio, beje, nukentėjau. Bet tegul jie kalba, o ne aš. Beje, draugai dešimtmečiais išliko tie patys.

Priešai? Nemanau, kad jų turiu. Yra turinčiųjų kitokią nuomonę. Bet jei nesutampa nuomonės, tų žmonių nevadinu priešais. Dešimtmetis įrodė, kad buvau teisus, ir tai, ką dabar bandome įgyvendinti, galėjome daryti seniau. Nesame blogoje, bet dabar būtume geresnėje situacijoje.

Nemėgstu, net nekenčiu žaidimų už nugaros, veidmainystės. Reikia viską sakyti į akis. Jei priėmėme bendrą sprendimą, turime jo laikytis. Niekada nemetu kelio dėl takelio. Todėl būnu griežtas dažnai keičiantiems nuomonę, veidmainiaujantiems žmonėms.

– Ar kada nors išjungiate mobilųjį telefoną ir kompiuterį?

– (Šypsosi.) Niekada neišjungiu mobiliojo telefono. Kartais neetiška atsiliepti posėdyje, tuomet įjungiu begarsį signalą. Bet visada perskambinu. Beje, telefono neišjungiu ir vidurnaktį. Man būtų neramu, kad ką nors skubaus praleisiu, o gal tuo metu reikės mano pagalbos.

Neserga materialiais dalykais

– Ar jūs mokate ilsėtis? Kai kurie darboholikai pripažįsta, kad neranda vietos net per atostogas.

– Žinau šią būseną. Sako, trūkinėja filmas. Neslėpsiu, nelabai moku ilsėtis. Tuomet bandau keisti darbo pobūdį: protinį į fizinį. Turiu kolegą mediką, kuris 10 minučių numinga ir vėl pilnas jėgų. Deja, to neišmokau.

– Tačiau laisvalaikio turite. Girdėjau apie…

–… sportą? Jaunystėje daug metų žaidžiau futbolą, apie ketverius metus – už Kauno „Kelininką“, kuriame tuo metu žaidė beveik visa Lietuvos rinktinė. Dar ir dabar kartą per savaitę pažaidžiu futbolą su veteranais.

– Aha, vadinasi, kumščiu trankėte į stalą, kai Lietuva sugebėjo pralaimėti Lichtenšteinui?

– (Šyptelėja.) Ne. Mūsų futbolas sugriautas. Nėra strategijos. Reikia pradėti nuo vaikų mokyklų, bazių auginimo. Kaip tai yra krepšinyje.

Nuo vaikystės mėgau su tėvu žvejoti, tad kartą per metus ir dabar išplaukiu pažvejoti jūroje.

– Aha, rusiškos žvejybos ypatumai?

– (Juokiasi.) Ne, ne, tiek degtinės aš negeriu. Medžioklėje kartais irgi dalyvauju, bet man labai imponuoja gamta, žvėrys.

– O dienomis lėkti greitkeliu „Ferrari“, mieste – „Jaguaru"?

– Nesergu tais dalykais. Sėkmingai dirbau versle, buvau kelių įmonių vadovas ir jei mane domintų materialūs dalykai, neičiau dabartiniu keliu. Ten, beje, buvo daug solidesnis atlyginimas nei KTU.

O mano automobilis – trejų metų „Audi A4“. Tvarkinga mašina, kuri – tik susisiekimo įrankis.

– Turbūt turite vilą Dubajuje ir turtingų lietuvių pamėgtoje Ispanijoje? Kalbama ir apie kelis jūsų butus Kauno centre.

– (Juokiasi.) Oi, ne. Gyvenu renovuotame tėvų name. Tvarkinga, patogu, bet ten nėra ermitažų ar kokių nesąmonių. Dažnai dirbdavau ir lankiausi Vilniuje, tad ten turiu butuką. Viskas.

Turėjau verslo projektų, bet jie seniai baigti, o butų – neturiu.

Nuoširdžiai sakau: materialūs dalykai nėra pagrindas. Draugai tai žino. Turbūt tai – tėvo auklėjimas.

Kai sutampa vektoriai

– Atleiskite, o kas tuomet yra pagrindinis dalykas jūsų gyvenime?

– Žmonių santykiai. Materialūs daiktai, kaip mėgo sakyti tėvas, yra laikina, o žmogiškumas – amžinas.

– Spec. tarnybos, rinkdamos informaciją apie žmogų, visada ieško ir randa jo silpnybių. Juk jūs taip pat jų turite?

– Žinoma. Aš labai sunkiai išgyvenu nesėkmes. Ypač jaunystėje nemokėjau pralaimėti. Ne paslaptis, kad buvau ūmaus būdo. Galėdavau pasakyti piktą žodį. Tačiau rimtą sprendimą visada priimu ramiai, objektyviai, kruopščiai apsvarstydamas.

– Paradoksas, bet dažnai labai protingus žmones netikėtai pakerta moterys.

– Ačiū, kad to paklausėte. Labai dažna gyvenimo situacija, kai itin rimtai į darbą žvelgiantiems žmonės nepasiseka asmeniniame gyvenime.

Su pirma šeima man nepavyko, išsiskyrėme. Gyvenu su antrąja žmona jau dešimt metų ir esu labai laimingas. Kaip sakydavo profesorius Juozas Gecevičius, sutapo mūsų vektoriai: vertybės, požiūris į gyvenimą. Be to, ji labai supratinga, o tai – didelė parama.

Komplimentai – Afrikai

– Pokalbį pradėjome nuo minutėmis suskaičiuoto jūsų gyvenimo ir mobiliojo telefono. Išjunkime jį. Ką rektorius veiktų, jei bent vieną dieną neturėtų nei telefono, nei kompiuterio, nei jokių darbų ar susitikimų?

– Hm. Tik vieną dieną? Rupūs miltai, – juokiasi. – Jei turėčiau daugiau laiko – keliaučiau. Labai mėgstu keliones, ypač Afriką. Pabuvojau Kenijoje, PAR, Zimbabvėje, Svazilende… Visi gąsdino, kad ten labai pavojinga. Tačiau važiavau mašina skersai išilgai ir nieko nenutiko. Prieš Kalėdas PAR pravažiavau 3500 km, o kai sugedo automobilis, pirmieji į pagalbą atskubėjo juodaodžiai. Išdidūs, nuoširdūs, nelipantys ant galvos.

Iš įspūdingos PAR patekęs į Svazilendą pasijutau, tarsi kas nors būtų nubloškęs bent 50 metų atgal. Kadangi mėgstu gamtą, žvėris, Kriugerio nacionaliniame parke galėčiau praleisti ištisas savaites.

– Palaukite, mes jums davėme tik dieną.

– (Šypsosi.) Neliesčiau nei telefono, nei kompiuterio, nei knygos, nei televizoriaus ar laikraščio. Tinginiaučiau ir nieko neveikčiau. Būčiau savo namų zoologijos sode – turiu du šunis, katę ir papūgą.

– Dažnai žmogus lipa lipa į didelį kalną, o pasiekęs tikslą sau užduoda klausimą: o kas toliau? Ir jį užpuola tuštuma…

– Oi, aš apsidairau: ką padariau? Ką nuveikiau gero kitų labui? Ar pradariau vartus jauniems žmonėms? Palaukite, tik dar duokite man laiko. Tik dar duokite man laiko…

Papildoma info

57 metų Petras Baršauskas – ne naujokas KTU padangėje: 1992–2002 m. jis dirbo šio universiteto tarptautinių ryšių ir infrastruktūros prorektoriumi. Nuo 2003 m. iki šių metų gegužės pabaigos vadovavo ISM kaip mokslo prorektorius.

Naujasis rektorius teigia, kad universiteto laukia pokyčiai.

„Šiandien turime konkuruoti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje erdvėje. Reikia pritraukti studentų iš užsienio – Baltarusijos, Ukrainos. O tam reikia kompetentingų žmonių.“

Profesorius – už universitetų stambinimą: „Mūsų garantas – studentai. Todėl sieksiu, kad pasikeistų studentų darbo ir laisvalaikio derinimo sąlygos, studento ir dėstytojo santykis.“

Vardai ir laipsniai

• 2007 m. – socialinių mokslų profesoriaus pedagoginis vardas (ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas).
• 2004 m. – socialinių mokslų profesoriaus pedagoginis vardas (Kauno technologijos universitetas).
• 2002 m. – socialinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis (Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
• 1989 m. – technikos mokslų docento pedagoginis vardas (Kauno politechnikos institutas).
• 1986 m. – technikos mokslų daktaro laipsnis (Leningrado aviacinių prietaisų gamybos institutas).
• 1977 m. – inžinieriaus-elektriko kvalifikacinis laipsnis (Kauno politechnikos institutas).

Stažuotės – ir Harvarde

• 2010–2011 m. – Universitetų administracijos ir tarybos narių mokymai (8 mokymai, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas).
• 2009 m. – vadovų mokymai, skirti įmonių vadovų, valdybų/tarybų nariams ir pirmininkams (Baltic Institute of Corporate Governance).
• 2007 m. – stažuotė (Harvardo universitetas, JAV).
• 1990–1991 m. – podoktorantūrinė stažuotė (Aberdino universitetas, Didžioji Britanija)

Akademinė karjera

• Nuo 2009 m. – ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, senato pirmininkas, Studijų ir mokslo tarybos pirmininkas, Doktorantūros komiteto pirmininkas.
• Nuo 2006 m. – ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, mokslo prorektorius.
• 2003–2006 m. – ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, išorinių ryšių prorektorius.
• Nuo 2003 m. Kauno technologijos universitetas, Europos institutas, profesorius.
• 1992–2002 m. – Kauno technologijos universitetas, tarptautinių ryšių ir infrastruktūros prorektorius.
• 1991– 992 m. – darbas pagal kontraktą (Didžioji Britanija), projektų vadovas.
• 1989–1990 m. Kauno technologijos universitetas, prorektoriaus mokslui pavaduotojas.
• 1987–1988 m. Kauno politechnikos institutas, instituto mokslinis sekretorius.
• 1984–1987 m. Kauno politechnikos institutas, asistentas.

Dalyvauta įkuriant 5 įmones bei 2 užsienio įmonių atstovybes.

Pastarąjį dešimtmetį vadovauta arba dalyvauta per 15 konsultacinių tiriamųjų projektų.

Tėvas – Kazimieras Baršauskas

Kazimieras Baršauskas gimė 1904 m. Vilkaviškio apskrityje. Vienas Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) įkūrėjų, 1950–1964 m. jo rektorius, Fizikos katedros vedėjas.

Oficialiai buvo lojalus sovietų valdžiai, gerai sutarė su Antanu Sniečkumi. Rizikuodamas karjera, priimdavo studijuoti tremtinių vaikus, pagal galimybes padėdavo okupacinei valdžiai neįtikusiems mokslo darbuotojams.

Rūpinosi lietuvių inžinierių rengimu, lietuviškos techninės inteligentijos ugdymu.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Diena.lt

Autoriai: Darius Sėlenis

Komentarai (1)