Reikia neegzistuojančių specialistų

Ir čia visas straipsnis? Kažkoks visai be pabaigos.

Tai matyt, kad čia tik antra dalis iš „veido“. Todėl taip ne viskas ir rišlu atrodo. Aš dabar žiūriu, ko čia visi taip tą „veidą“ pradėjo cituoti ir kopijuot

Priviso ekonomistų, vadybininkų ir teisininkų, o inžinierius pievų moko, o ne ko realiai realiai reikės: paprasta tiesa nieko labai demagogiškai nereikia išvedinėti, tame ir matosi nedarbo priežastys.

Kokių dar pievų? Kuriam čia universitete matematikos nemokina? Ateik į KTU.

Man atrodo valstybė jau stengiasi mažinti studentų, bet ne nuo to galo. Nes gimanzijoje naujas programas mokytojai sako kad labai kvailai sudarytos. Pvz. Istorijos programa prasideda viduramžiais, o egzamine būna ir Roma ir Graikija. Nori kad kuo sunkesni egzaminai būtų ir kuo mažiau išlaikiusiųjų.

nu nzn pagal mane bent 3 specialybiu tikrai ateinancius 50 metu reiks tai:elektrikai santechnikai ir saltkalviai(mechanikai), kitka ner taip butina kaip kai kuriems atrodo...visos kitos tai universitetinis issilavinimas + daug savu smegenu bei adaptacijos sugebejimu, nesvarbu kurioj paslaugu teikimo srity...istodamas visvien su laiku nesuspesi...

tų specialistų ir jų paruošimą. Mes dabar daliname į kairę ir į dešinę diplomus, o jūs su diplomais darykite ką tik norite. O, žinoma, gavę diplomus į rankas, neradę darbo daugelis sustojo į magistrantūras ir toliau, kiti kaip žinia išsilaksto į antrąją tėvynę. Šiaip dabar stagnacija yra visur. Tiesiog užburtas ratas. Pasibaigus ES lėšų kraneliui, mum bus tikrai nesaldu.

Gal ir sunkiau atspet, kuris baige studijas tik tam kad baigt, o kuris tam kad kazka ismokt, bet taip yra daugiau apsisvietusiu jaunu zmoniu, na ir kas kad baige ekonomika ar vadyba, bet buvo ir dalyku nesusijusiu su specialybe, kurie ugdo asmenybe ir bent kazkiek tu ziniu turejo islikti.

kionig: turejau omeny tas specialybes kuriu jokie IT stebuklai nepakeis, del medicinos tai studijuojant 10 metu kazkokia konkrecia srity, bus israstas per ta laika kraujo testas kuris diagnozuos kur kas efektyviau konkrecia ligu grupe nei zmogus, tai ka tam zmogui baigus daryt? del ekonomistu visokiu tik nereik kad ju reik tiek daug kiek ju jau siuo metu prikepta uzteks 40 metu i prieki nebegaminant ne vienu daugiau..del IT cia saviveikla bo IT pasauly mes tesam tik gilus uzkampis...o realaus panaudojimu tu specu musu reikmems visiskai nesimato kad ir projektas "A" visas valstybines imones sujungt i Linux pagrindo tinkla, bo aparatine dalis rytu maziau resursu...

Na bet paklausk savęs ar nekeista, jog mes esame pirmieji ES pagal įstojųsių skaičių, bet nedarbas pas mum vis tik nemažas ir ne tai, kad ten žemiausiame sluoksnyje, bet su aukštaisiais, kiek žmonių mina LDB slenkstį ? Paprastai visi nori daug, bet nei vienas nenori piršto pajudinti, atseit permažai moka... Tai nepasiteisinimas.

Cha, čia ir atsisuka lazda antru galu: kuo garsiau rėksime, kad norime mokytis tik tai, kas mums patinka, tuo daugiau verslas outsourcins į Vokietijas ir Prancūzijas, kur į bendrąjį išsilavinimą žiūrima rimčiau. Nafik man vadybininkas, nežinantis, kaip vadinasi Makedonijos sostinė?

Čia ir kvailam aišku, kad tas užburtas ratas dar ilgai bus užburtas mūsų žemėse. Taip yra pirmiausiai dėl to kad į aukštąjį mokslą eina visi kurie gali istoti. Mitai, tėvai ir draugai įklampina į tą universitetų liūną, o kadangi savo galva retas kuris mąsto tai turim ką turim - vadybininkus, ekonomistus ir teisininkus, na, dar ir medikus. Kita problema motyvacija. Kuris jos turi? Pirma galbūt tas studentas neįstojo kur norėjo ar nuo mažens įpratęs lėbaut todėl mokytis motyvacijos neturės. Galiausiai ir svarbiausiai dėstytojai. Iš patirties KTU bei užsienio universitete galiu apibendrinti, kad džioji dalis KTU dėstytojų, kurie man dėstė buvo budeliai niekinantys studentus, taip ir tykantys kam čia apkartint gyvenimą. Keletas pasiųlymu būsimiems or esamiems studentams: 1) Prieš renkantis universitą ir specialybę, pasistenkit susitikt su dėstytojais kurie jums dėstys. Pabendraukit ir įsitikinkit kas tai per žmonės. 2) "Draugas sakė" ar "tėvai patarė" tai tikrai ne tai ko tu pats nori! 3) Google!

, pridėčiau dar vieną punktą: 4) mokykloje mokykitės visus dalykus kuo aukštesniu lygiu, o sunkiausiai besisekančius - labiausiai. Taip bus lengviau įstoti ten, kur užsimanysite, paprasčiau pakeisti specialybę ar įgyti antrą; be to - potencialus darbdavys įvertins jūsų žinias ir erudiciją, jei nuspręsite dirbti ne visai pagal specialybę. Pažįstu labai gerų programuotojų, baigusių matematiką, ir bankininkų su informatikos bakalauru+vadybos magistru.

rwc, neatsibodo tau skleist šitas erezijas? Man jau net nebejuokinga. Kiekvienas devintokas puikiai mato, kurios jo pusės stipresnės. Tas ir reikia lavinti. O kad matematikas dirba programuotoju - nieko nuostabaus, nes matematika ir informatika nemažai kuo susiję. Taip, kad baik skiest savo tą pačią melodiją. Reikia mokytis tai, kas patinka, kur jauti malonumą - būsi geras specialistas.

Labai tipiškas pavyzdys per darbo pokalbį (girdėjau ne kartą iš skirtingų įmonių). Klausia, "kiek Kaune raudonų golfų?". Arba "koks atstumas tarp Vilniaus ir Džakartos?". Arba "jei iš trijų giminingų tautų, susimaišiusių viename mieste A supranta 50% B žodžių, ir C supranta 50% B, tai kiek bendrų žodžių tarp A ir C?". Pabandyk pamąstyti, ir paskui įvertink, kodėl tokie klausimai einant dirbti programuotoju, gali būti lemtingi, kodėl apskritai juos užduoda.

Rwc, matau, tau filosofijos tikrai nepagailėjo, tačiau nesupyk, ji man skersai gerklę, nes yra anų laikų "aukštojo partinio" lygio ir skirta daugiau paveikti psichologiškai, nei sakyti tiesą. "Geras klausimas", tai pirma frazė, deja, jos pats lyg ir nevartoji, tačiau sugebi nukreipti pokalbį į pievas kitais būdais, parašydamas vos dalelę tiesos. Nemėgstu taip bendrauti, kai žinomą tiesą reikia pastoviai traukti iš dviprasmiškos potekstės (čia kitoje temoje). Deja, tai bendravimo psichologijos pasekmė, kurios aš irgi nedievinu, o tik kantriai nuleidžiu pro ausis. Geriau jau kartais pabūti storžieviu, taip sutaupant laiko ir nervų, bet tiesą pasakyti pilnai, tada, kada jos reikia, nedangstant išvedžiojimų miražais. Dėl abitūros lygio- taip, jis prastas, priedo, tas asmenybės ugdymas davė daugiau žalos, negu naudos. Ir ypač pakenkė profiliavimas. Dėl bakalauro diplomų- pilnai pritariu. Baisu, kai diplomuotas inžinierius nežino esminių dalykų. Bet ko mes norime? Ar pigų kepsnį kas brangiai pirks? Ar bijome "iškepti" protingesnius už save? Kai iš laidos išeina tik keletas gana gerų inžinierių, dėl to kaltų derėtu paieškoti ir arčiau savęs. Šiuo metu turime tik politikų žodį, tačiau ne tiesą. Skirtingų žurnalistų straipsniai dažniausiai atspindi skirtingas tendencijas. Ar visi tapome perkami ir parduodami? Kokia kalba gali būti apie normalią valstybę, kai mes vadovaujamės "bendravimo psichologija" ir "šypsomės" koktumą sukeliančiomis grimasomis, visiškai pamiršdami apie esmę ir tiesą? Liko mūsų nebaigta diskusija kitoje temoje, tačiau negaliu toliau diskutuoti, kai kalbamės lyg šiuolaikiniai verslininkai ir nėra noro parodyti nors kiek nuoširdumo. Atleisk, nieko asmeniško,.. tik išsprūdo šiokia tokia nuoskauda.

Tai **, visiems yra blogai, bet niekas nesikeičia. Tai gal tiesiog mokome daugiau, kad tas pabaigęs universitetą žmogus galėtų iš tikrųjų dirbti tai, ką studijavo? Paliekam kolegijas tik praktikai, o universitetus ir praktikai ir teorijai, prie ko ir yra linkstama užsienio universitetuose? Galų gale, iš kur tokia baimė keistis?

Kažkodėl dviratį išradinėji. Yra profesinio mokymo mokyklos, kur tikrai taikosi prie visuomenės. Visi licėjai ir panašūs nuperka geriausius, bet bent jau iš jų padaro nedykaduonius.

išsilavinimo, ir nebeturime kadaise klestėjusios mašinų bei lengvosios pramonės - tai kodėl negalėtume tapti pasauliniu meno pramonės bei puslapiukų pramonės centru? Individualaus dizaino sijonas šlavėjai - už 50 Lt! Originalaus dizaino puslapiukas firmai - 50 Lt! Suklestėtume... ir konkurencijos kažko siekiantiems neliktų... tik ar būtume patenkinti? Šiaip, rimtai, atviras klausimas.

esmę, o ne suteiktų jai dviprasmybę (P.S., apie tai pastabėlė anoje temoje). Ko gero esi teisus, kad mūsų sistemoje yra per daug bijančių neišdirbti iki pensijos. Tarp jų yra visų - mokslininkų, penkias kėdes užsėdusių verslininkų, marionetes ir neskaidrumus saugančių politikų. Tačiau apskritai visuomenės interesas turėtų būti išugdyti universalius žmones, kurie bet kada gebėtų pakeisti kryptį ir imtis reikalų spręsti patys. Siuvyklai bankrutavus, siuvėjai nereikalingi. Bet jei įmonė akcentavo ne konvejerinį, o daugiau kūrybinį darbą - tie siuvėjai gali sėkmingai pereiti į kitą sritį be ypatingų pastangų. Arba, jei staiga atsiranda nauja technologija gaminti tekstilės gaminius - jie kažką išmanydami ir nebūdami pririšti prie konkretaus "Singerio", gali ją greitai įsisavinti, pritaikyti, patobulinti ir galų gale tapti rinkos lyderiais. Jei siuvėjų viršininkas stagnuoja ir užsimerkia prieš pokyčius, išsilavinę darbuotojai gali pakelti sparnus, įsteigti savo firmelę ir, galbūt, ateityje nuvaryti buvusį viršininką į istorijos šiukšlyną, perimti jo užsakymus ir persivilioti jo darbuotojus. Perkami ir parduodami esame tuomet, kai esame neišvengiamai su kažkuo susaistyti. Kai neturime jėgų, galimybių, įgūdžių ar sugebėjimų konkuruoti su savo "pirkėjais" ir "pardavėjais". O kaip galime turėti, jeigu mums patinka mūsų profesija, bet ją išmanome tik tiek, kad nekeltume pavojaus savo viršininkams ar užsakovams? Kaip kažkam viršininkas, anaiptol neteigiu, kad geriausia turėti nepavojingų eunuchų cechą, kuris be tavęs numirtų iš bado ir sumaišties. Geras viršininkas pavaldinių nebijo. Jam skaudu, jei kuris išeina - bet būtent tobulėjimu ir viltimi, kad kada nors užims tavo vietą, jie lojalūs. Tegu konkuruoja - nebūčiau nieko prieš tapti partneriu, subrangovu ar pavaldiniu kuriam nors iš maniškių, jei jis rastų geresnį verslo modelį. Dabar bendradarbiaujame su mano buvusia darboviete. Su buvusiu viršininku išlikome draugais ir partneriais, jis ir dabar manęs kai ko pamoko, o aš jam atskleidžiu savo naujų įžvalgų. Manau, tame ir yra esmė visų šitų kalbų apie užsidarymą siauroje srityje ir bendravimo psichologijas. Kol buvau tiesiog pieška, tol niekas ir nevertino, bet visas mano kaip profesionalo augimas ir susivedė į sugebėjimą įžvelgti kažką naujo, sugebėjimą suprasti kliento poreikius, būti pirmam įsikirtusiam į kliento dalykinę sritį, mokėjimą paplepėti su klientu bet kuria tema... Eilinis pieška jau buvau pavaduojančiu ambasadorium, ir pradėjau matyti tą verslą "iš šalies", parodžiau, kad moku surinkti reikalavimus ne blogiau už dalykinės srities specus ir taip toliau. Nors pieškos pareigose anaiptol nebuvau pats geriausias - bet dabar tie geriausi pieškos ir tebėra pieškos, nenusipelnę šefo pagarbos, beveik nepasikėlę algų ir nepakilę pareigose. Vis dar man skambinėja šio bei to paklausti - nors tai jie tikri amato meistrai, metų metus sėdintys prie klaviatūros ir, berods, viską turintys mintinai žinoti. Nebijokime ugdyti ne vien pieškas. Gero mokytojo mokiniai turi jį pralenkti. Tačiau kažkodėl išties netiesiogiai akcentuojama, kad reikia ugdyti konkrečios srities amatininkus (suprask: pieškas), ir taip sudaromas įspūdis, kad juos ruošti pieškomis reikia kuo anksčiau. Nors ir verslas reikalauja priešingai. O genijai, pareiškiantys, kad jiems lengva ir įdomu viskas, pašiepiami kaip nevykėliai ar melagiai.