Arnoldas Dapkus jau metus labai pastebimas, nes būdamas dviejų metrų ūgio studijuoja Pietų Korėjoje. Kaip pats aiškina, vietos gyventojai ten mažiausiai pusantro karto žemesni. Tačiau svarbiausia ne rasių skirtumai. Arnoldas pasakoja, kaip jo kelias po mokyklos baigimo pasuko tokia netikėta kryptimi. Savo pasirinkimą studijuoti užsienyje komentuoja ir Elena bei Martyna. Visi kaip susitarę ramina būgštaujančius, kad gabiausias jaunimas nori visam laikui trenkti Tėvynės durimis.

Arnoldas Dapkus

Baigiau Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją ir dabar esu įstojęs į Pietų Korėjos technologijų universitetą, kuris gan aukštai reitinguojamas tarp šalies universitetų. Studijuoju mechanikos inžineriją, tačiau pirmus metus buvau tapęs korėjiečių kalbos studentu. Korėjiečių kalba yra sudedamoji, o ne paveiksliukai. Išmokus rašmenis, galima pradėti skaityti. Ji nėra labai sunki, yra gramatinių palengvinimų, o mes, įpratę prie sudėtingos lietuvių kalbos, kurioje daug išimčių ir derinimų, kitas kalbas mokydamiesi pasijaučiame kaip ant sparnų. Korėjiečių kalba lengva dar ir tuo, kad joje nėra asmenuočių ir gan greitai galima pradėti kalbėti taisyklingais veiksmažodžiais. Kita vertus, ji turi ypatingesnę pagarbos sistemą – tris pagrindinius pagarbos lygius – ir reikia labai gerai jausti, į kokį žmogų kokiu pagarbos lygiu kreiptis.

Kas nulėmė tavo apsisprendimą išvykti studijuoti į užsienį? Tavo specialybę, mechanikos inžineriją, galima studijuoti ir Kauno technologijos, ir Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Būdamas moksleivis negalvojau apie studijas užsienyje, buvau išsirinkęs KTU transporto inžinerijos specialybę ir tai buvo vienintelis mano pasirinkimas, apie kurį jau buvau išsiklausinėjęs studentų. Tačiau dvyliktoje klasėje balandžio mėnesį pasitaikė konkursas laimėti stipendiją studijoms šiame Pietų Korėjos universitete. Parašiau rašinį ir perėjau pirmą turą. Tada mane pasikvietė pokalbiui, patikau ir patekau. Pagalvojau – jaunas esu, reikia pabandyti. Juk dabar – bandymų metas, jeigu nepatiks, grįšiu, ir ta pati transporto inžinerijos specialybė manęs lauks, o jei nepabandysiu pasinaudoti atsiradusia galimybe išvykti studijuoti į P. Korėją, galvoje vis kirbės mintis, kaip būtų, jeigu būtų.

Nesu nusistatęs prieš lietuviškas studijas. Kai kurias mokslo programas ypač gerbiu, esu girdėjęs daug gerų draugų atsiliepimų. Tikrai būčiau studijavęs Lietuvoje, jei nebūtų pasitaikiusi ši netikėta proga.

Praėjo jau metai, kai gyveni azijietiškoje kultūroje, visai kitoje klimato zonoje. Kas sunkiausia išvykus studijuoti į tokią tolimą šalį ir kokie stipriausi tavo įspūdžiai?

Įdomus ir gan sunkus klausimas. Kiek teko bendrauti su draugais, gyvenančiais Škotijoje, Airijoje, Vokietijoje, Islandijoje, visų patirtys yra „emigraciškos“. Bendri bruožai išlieka – išsitrina draugų sąrašas, tampi svetimšaliu. Kiekvienoje šalyje yra mažų specifinių aspektų.

Korėjoje 99,99 proc. gyventojų yra korėjiečiai, ir tik maždaug viena tūkstantoji registruotų žmonių yra užsieniečiai. Tai viena iš labiausiai homogeniškų visuomenių pasaulyje, kuri prisibijo kitataučių. Šios mokslo programos užsieniečiams daromos būtent dėl šios priežasties, kad pripratintų vietinį jaunimą prie užsienio, nes verslas dabar nebeverda vien šalies viduje, bet plečiasi visame pasaulyje. Išvažiavus į pasaulį jiems būna viskas neįprasta, nauja ir net trukdo verslui. Todėl dabar vykdomos įvairios mainų programos, sudaromos palankios sąlygos užsieniečiams atvykti į Pietų Korėją.

Dar vienas aspektas: pamatę, kad esu iš užsienio, jie iškart susidomi, nes kalbu angliškai ir, vadinasi, galiu juos pamokyti. Draugais jie dažnai būna tol, kol turi ko pasisemti. Kai išmoksta, kiek norėjo ar jiems atsibosta mokytis, jie nebedraugauja. Tokių atvejų man Lietuvoje nėra pasitaikę, kad draugas dingsta, kai jam nebėra naudos, o konkrečiai dėl kalbos.

Dar vienas ypatingas dalykas Korėjoje – pagarba už save aukštesniam rangu, amžiumi, šeimoje. Sūnus niekad nevartos šnekamosios kalbos su tėvu, o su seneliais kalbės dar pagarbiau. Tas pat ir su pagalba, lankstymusi vieni kitiems. Kuo esi žemesnės padėties, nuolankesnis, kaip būtų galima pavadinti katalikiškai, tuo labiau visiems tarnauji ir visų klausai. Tokių išsišokimų ir neklusnumų kaip pas mus jų šeimose ir visuomenėje nebūna. Nors jų visuomenė nėra religinga, dauguma žmonių save vadina ateistais, tačiau daugelis vadovaujasi konfucionistiniais papročiais ir elgesio taisyklėmis, iš kur ir kyla ši pagarba.

Įdomu ir kartu sunku gyventi toje uždaroje visuomenėje, kur žmonės visada brėžia liniją tarp savų ir svetimų. Gali būti geriausias jų draugas, tačiau visada išliksi užsienietis.

Pietų Korėja pasižymi automobilių ir kompiuterinės bei komunikacijų technikos pramone. Kaip matai savo perspektyvas pabaigęs studijas Pietų Korėjoje sugrįžti dirbti į mažą Lietuvos rinką? Ar įgavęs specifinių žinių atrasi nišą čia?

Mechanikos inžinerija iš tiesų nėra labai apibrėžta: galima dirbti ir automobilių pramonės, ir statybų srityje. Manau, kad turiu galimybių grįžti. Firminiai P. Korėjos prekių ženklai šalyje tokie populiarūs, kad 9 iš 10 automobilių gatvėse yra korėjietiški, 9 iš 10 mobiliųjų telefonų – taip pat korėjietiški. Šios Pietų Korėjos verslo įmonės sėkmingai plečiasi į užsienį. Manau, kad Lietuvoje yra nors ir nedidelė, bet juos dominanti rinka. Ypač pastaraisiais metais, kai Samsung ir LG investavo į Lietuvos universitetus ir atidarė mobiliųjų aplikacijų laboratorijas, padovanojo planšečių, kompiuterių. Tai rodo jų susidomėjimą.

Tikiuosi, kad dar labiau patobulinus korėjiečių kalbos žinias, tai bus mano stipri korta dirbti tarptautinėje korėjiečių kompanijoje, kurios filialas bus Lietuvoje. Turiu draugą lenką, kuris dabar metus dirba P. Korėjoje, o po to su ta pačia įmone pagal specialią programą sugrįš dirbti į Tėvynę. Nežinau, ar yra tokių programų, skirtų lietuviams, bet manau, kad kažką sugalvoti pavyks.

Tikrai noriu gyventi Lietuvoje, čia yra labai daug brangių dalykų, kurių neturi ir labai turtingi žmonės – neturi švarių ežerų, gražių upių, neturi gyvenamosios erdvės ir gyvena itin mažuose plotuose. Mes gyvename kaip karaliai, maudomės natūraliuose vandenyse ir nenusinuodijame. Tai daug brangiau nei naujas automobilis kasmet, ką galima pasiekti ir Lietuvoje.

Kaip vertini studijų kokybę ir jų požiūrį į mokslą?

Daugumos jaunimo požiūris į mokslą yra labai rimtas. Apskritai korėjiečiai dirba daug valandų per dieną, nors ir ne visada kokybiškai, bet kai jau prisėda, tai ilgam. Dauguma studentų tikrai mokosi visą dieną, bet, kaip ir visur, yra ir tokių, kurie tik sako, kad mokosi, o didžiąją dalį laiko naršo socialiniuose tinkluose.

Atsakingą požiūrį formuoja tai, kad jie žino realijas, kokios nekilnojamojo turto kainos jų šalyje, kaip susiklostė likimai tų draugų, kurie mokėsi, ir tų, kurie nesimokė, kaip labai karjera ir darbas gerose kompanijose priklauso nuo anglų kalbos testo išlaikymo. Viskas priklauso nuo kiekvieno svajonių masto.

Dėl mokslų kokybės... Dabar dar nesimokiau tiksliųjų mokslų, bet geresnių kalbos kursų už tuos, kuriuos dabar išklausiau, nelabai galiu įsivaizduoti. Mums dėstė penkios skirtingos dėstytojos per penkias darbo dienas. Nežinau, ar galima intensyviau ir taip gerai dėstyti dalyką, nes dauguma žinių sėkmingai „nusėdo“ mums į galvas.

Apie savo pasirinkimą pasakoja ir Martyna Mickevičiūtė:

Įstojau studijuoti į Olandiją, tarptautinio verslo specialybę Avanso universitete. Rinkdamasi studijas užsienyje, pirmiausia galvojau apie mokslo kokybę. Įtakos turėjo ir pokalbiai su Lietuvoje studijuojančiais studentais, kuriems dažniausiai nepatinka tai, ką jie mokosi, ir nori išvažiuoti.

Kai kurios specialybės, pavyzdžiui, lazerių fizika, Lietuvoje tikrai yra labai pažangios, bet ekonomikos sritis nėra stipri, pati Lietuva nėra gerai išvysčiusi ekonomikos, tad ir specialistų, kurie galėtų kvalifikuotai dėstyti, trūksta. Kai per studijų mugę atvykę Avanso universiteto atstovai papasakojo apie šią aukštąją mokyklą, man labai patiko. Neneigsiu, kad taip pat traukia ir pakeliauti, nes į Lietuvą, į namus, visada galima sugrįžti.

Ar planuoji grįžti dirbti į Lietuvą, kelti ekonomikos lygį čia?

Dabar negaliu užtikrintai atsakyti, bet tikrai nesakau, kad negrįšiu į Lietuvą. Kol kas į užsienį važiuoju tik studijuoti, o ne todėl, jog man nepatinka Lietuvoje.

Kas sunkiausia važiuojant studijuoti į užsienį?

Sunku palikti draugus ir išvažiuoti vienai, bus sunku nemokėti kalbos, nes visgi važiuoju ne į Angliją, o Olandiją, kur žmonės kalba flamandiškai. Atrodo, dauguma draugų išvažiuoja į Vilnių, gal ir man reikėtų likti su visais kartu... tas ilgesys sunkiausias.

Pasirinkimą studijuoti užsienyje komentuoja Elena Markevičiūtė

Baigiau Vilniaus Užupio gimnaziją ir įstojau į Škotijos Glazgo universitetą studijuoti fiziologiją ir psichologiją. Mintys apie studijas užsienyje kirbėjo labai ilgai, maždaug nuo šeštos klasės. Galbūt įtaką padarė tai, kad mano mama yra žurnalistė ir dirbdama bei važinėdama į komandiruotes užsienyje prisigaudė naujų tendencijų. Tuo metu prasidėjo pats emigracijos pikas, ir mūsų šeimoje bei giminėje kildavo diskusijų apie studijas užsienyje.

Kai buvau vaikas, studijos užsienyje man atrodė kaip kelionė, troškau nuotykių. Rimčiau svarstyti apie šią galimybę, suprasdama, kad tai gana stipriai gyvenimo kelią pakreipiantis pasirinkimas, pradėjau jau gimnazijoje. Ypač praėjusiais metais, kai jau reikėjo pildyti stojimo dokumentus, suvokiau, kur aš važiuoju.

O dėl to ar Lietuva, ar užsienis... Iš dalies pasirinkimą lemia tai, kad mano specialybės Lietuvoje kol kas ištobulintos nėra, geresnių galimybių ir priemonių tobulintis biomedicinos srityje yra užsienyje. Tai dar ir mano vidinis noras įgyti tarptautinės patirties. Visada norėjau pažinti kitas kultūras iš vidaus. Viską bendrai sudėjus ir atsiradus galimybei įstojau studijuoti Škotijoje.

Manau, kad išvažiavimas paspartina asmenybės brandą. Vis dėlto tai yra šuolis į savarankišką gyvenimą. Pačiam reikia pradėti tvarkytis asmeninius reikalus, kad ir sumokėti komunalines išlaidas, ką anksčiau visada darydavo tėvai. Atsiplėšimas nuo namų tikrai ugdo savarankiškumą ir brandą.

Kaip matai savo perspektyvas sugrįžti gyventi ir dirbti į Lietuvą? Minėjai, kad tavo specialybės Lietuvoje nėra, tad turbūt ir rinka ne per didžiausia. Ar nemanai, jog teks papildyti išeivijos gretas?

Įdomiausia tai, kad atvirkščiai – nors šios srities studijos nėra ištobulintos Lietuvoje, bet rasti darbo ir įsilieti į Lietuvos rinką tikrai galima. Taip drastiškai sakyti, kad būsiu emigrantė, tikrai nenorėčiau, nes Lietuva yra mano kraštas, gimtinė, kur yra namai. Noriu pasisemti tarptautinės patirties, žinių, pamatyti, kaip organizuojamos studijos užsienyje, ir dalintis, pritaikyti žinias savo šalyje.

Gal mąstau labai toli į priekį, nes dar neaišku, kaip nuvykus ten pasisuks mano keliai, gal suprasiu, kad čia visai ne mano sritis, bet grįžti tikrai norėsiu. Jei neišeitų taip staigiai įsilieti į Lietuvos rinką, gal būtų galimybė ją pradėti, įnešti kai ką naujo, ieškoti galimybių ir alternatyvų pasireikšti čia.

Bendravo Monika Midverytė OFS

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Monika Midverytė

Komentarai (0)