Kalbėdamas Lietuvos mokytojams apie hiperaktyvius vaikus, šią temą aptarė Godis Kelleris, žinomas norvegų lektorius, pedagogas, rašytojas.

Jis teigia, kad norvegai kviečia lietuvius, lenkus statyti jiems namus, dirbti naftos platformose ne tik dėl to, kad šie pigesni, bet ir todėl, kad Skandinavijos šalyse lieka vis mažiau žmonių, gebančių dirbti fizinį darbą. O to priežastys slypi jau mokyklos suole.

Nebeliks darbininkų

Amerikoje ir vis dažniau Europoje neramiems ir perdėm judriems vaikams išrašomi stiprūs medikamentai. Ir tai tik dėl to, kad vaikas negali išsėdėti suole 45 minutes.

„Bet kas nustatė, kad kiekvienas mokinys ramiai turi išsėdėti tokį laiko tarpą“, - retoriškai klausia G. Kelleris.

Anot garsaus pedagogo, kai kuriems žmonėms gamtos duotas aukštas protinis intelektas, kitiems - „darbinis, fizinis“. Taigi vieniems lemta tapti inžinieriams, kitiems darbininkais. Ir taip buvo visada. „Vadinamuosius hiperaktyvius vaikus nuvežkite į ūkį ir duokite jiems fizinių darbų. Jie bus laimingi ir viską atliks pirmi. Kiekvienas ūkininkas džiaugsis tokiu darbuotoju ir jis tikrai nesutiks vaikui diagnozuoti hiperaktyvumo“, - tvirtina pedagogas.

Anot jo, tokius vaikus „ramindami“ stipriais medikamentais, mes sužlugdome jų ateitį.

Norvegas pastebi, kad jų šalyje kasmet mažėja fizinį darbą dirbančių norvegų, kuriuos pakeičia imigrantai. Jo nuomone, dėl to kalti vaistai, slopinantys tariamą vaikų hiperaktyvumą. Ir tokių vaistų Norvegijoje išrašoma vis daugiau. G. Kellerio nuomone, greit visai nebeliks fizinį darbą dirbančių norvegų. Jis džiaugėsi, kad kol kas Rytų Europos šalyse hiperaktyviems vaikams skirtų medikamentų išrašoma palyginti nedaug, bet ir čia tie skaičiai auga.

Neramių ir nedėmesingų vaikų gydymas psichostimuliantais vertinamas nevienareikšmiškai. Garsiai teigiama, kad jie reikalingi tik nedaugeliui vaikų, bet receptų šiems medikamentams pasaulyje išrašoma išties daug. Absoliuti tokio vartotojimo lyderė yra Amerika. 2002 metais ten pacientams iki 18 metų buvo išrašyta apie 750 tūkstančių įvairių psichostimuliantų receptų. Prieš dvejus metus, 2000-aisiais, šis skaičius buvęs dvigubai mažesnis... Žinoma, nemenkos įtakos šiam reiškiniui turi aktyvi farmacijos kampanijų veikla, nors ir pripažįstama, kad ilgalaikis šalutinis jų poveikis neištirtas.

Ar reikia ankstyvojo švietimo?

G. Kelleris, skaitydamas paskaitą Lietuvos pedagogams, kalbėjo ir apie dabar vis populiarėjantį ankstyvąjį švietimą. Jo nuomone, visiškai neprasminga vaiką žadinti intelektualiai ankstyvoje vaikystėje.

„Kam to reikia?, - retoriškai klausia G. Keleris, - statistika rodo, kad jaunuoliai nebetiki švietimu, mokslu, lavinimu“. Jis pasakojo kartą lėktuve sutikęs moterį, kartu keliaujančią su trejų dukrele. Ji didžiavosi, kad mažoji jau turinti asmeninį kompiuterį ir besimokanti skaičių bei raidžių. Tačiau G. Kelleriui paklausus, ką trimetis veikia su tomis raidėmis ir skaičiais, moteris nežinojo, ką atsakyti.

Specialistas teigia, kad ankstyvoje vaikystėje daug svarbiau lavinti kūrybiškumą, daug bendrauti su vaiku. Nes tokiame amžiuje vaikas turi išgyventi laimingą vaikystę, suprasti, kad pasaulis yra gražus ir saugus. O tą saugumą ir gali sukurti artimieji. Nemažai tėvų sutinka vaiką protiškai lavinti labai anksti, manydami, kad tai užtikrins jam prestižinį išsilavinimą, vėliau jis turės gerą darbą. Bet ar tai tikrai viskas, ko reikia žmogui šiame gyvenime. Juk neišvengiamai žmogus susidurs su gyvenimo krizėmis: gal praras darbą, gal jį paliks partneris, gal žus artimasis. Kas tada jam suteiks stiprybės? Tikrai ne sausos žinios...

G. Kellerio manymu, krizinėse situacijose nepalūžti žmogui padeda jo vidinis gebėjimas patikėti, kad pasaulis visgi yra gražus, saugus. O tam pamatai padedami vaikystėje lavinant kūrybiškumą, artimai bendraujant su vaiku ir tikrai jį mylint, rodant jam dėmesį.

Krizes žmogui padeda išgyventi menas būti laimingam. Taigi protinis lavinimas ankstyvame amžiuje yra beprasmis. G. Kelleris pasisako, kad ankstyvoje vaikystėje prasminga kartu su vaiku piešti, mokytis euritmijos, klausytis muzikos. Pasakodamas apie tai, lektorius maloniai prisiminė filmą „Titanikas“. Skęstant laivui, kai pasidarė visiškai aišku, kad išsigelbėjimo nėra, orkestras ėmė groti paskutinį kūrinį. Tokioj situacijoj gelbėjo tik muzika...

G. Kelleris baisisi, kad atsiranda tokių mokyklų, kur nebekreipiamas dėmesys į poeziją, muziką, dainas. Tai laikoma nereikšmingais dalykais... Prioritetu tampa žinios ir dar kartą žinios, kurios paprastai yra tarpusavyje nesusijusių faktų kratinys. Jo nuomone, svarbu ne žinių kiekis, o gylis. Juk maži vaikai mokosi ne galva, o širdimi, dėl to vaikystės dainelės, eilėraščiai tarsi tūno žmogaus širdyje visą gyvenimą. G. Kelleris pasakojo savo patirtį alzhaimeriu sergančių senukų prieglaudoje. Vienoje palatoje gyveno gydytojų visiškai „nurašyti“ sunkiai sergantys ligoniai, su kuriais niekas nebesusikalbėdavo. G. Kelleriui įėjus į tą palatą ir ėmus dainuoti senovinę dainą, kurią žino kiekvienas norvegas, senukai sukluso. Vieni pritarė, kiti ėmė netgi šokti. „Tai patvirtina, kad tai, kas išmokta vaikystėje, giliai išlieka visam gyvenimui. Tai įrašyta žmogaus širdyje. Todėl turime susimąstyti, kas liks mūsų vaikų širdelėse“, - teigė pedagogas.

Kiekvienas vaikas – genijus

G. Kelleris aptarė ir klausimus, kuriuos užduoti sau turėtų mokyklų bendruomenė.

Pirmiausia jis kalbėjo apie tai, kad mokykla turėtų gilintis į vaiką. Kiekvienas žmogus – nepakartojamas Dievo kūrinys, turintis neišmatuojamą potencialą. Anot pedagogo, kiekvienas vaikas yra genijus, tik ne kiekvieno genialūs sugebėjimai atskleidžiami. Dėl to nenormalu standartizuoti mokyklas, mokymą. Be to, nieko gero neatneša ir pažymiai.

„Mokytojai mano, kad gavęs blogą pažymį mokinys susiims ir taps pažangesnis. Deja, tyrimai atskleidžia, kad taip nebūna. Blogi pažymiai sužlugdo mokinio savivertę ir jis tikrai tampa blogu mokiniu“, – teigia jis.

Sprendžiant mokyklos problemas G. Kelleris siūlo neapsiriboti vien mokyklos teritorija. Jis siūlo pasitelkti tėvus. Taip plečiasi bendruomenė (nes, beje, dabar nemažai žmonių yra vieniši). Pedagogas pasakojo savo patirtį. Jis turėjo mokinę, kuri ne itin domėjosi mokslais, bet ji buvo didi svajotoja ir dienas leisdavo svajodama apie pasakų princą, apie tai, kaip puiku būtų kada nors iškelti įstabias vestuves.

G. Kelleris šią mokinę įtaisė padėjėja vienos iš auklėtinių mamų krautuvėlėje, prekiavusioje vestuviniais drabužiais, aksesuarais. Ir toji mokinė ten dirbo su didžiuliu užsidegimu. O baigusi mokyklą ten ir įsidarbino. G. Kelleris teigia, kad ne visiems būtinas aukštasis išsilavinimas, ne visiems lemta tapti inžinieriais ar gydytojais. Kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą ir labai svarbu jį atskleisti.

Komentarai (13)