Paulas Freirė (Paulo Freire), žymus brazilų kairiųjų mąstytojas ir pedagogas, savo knygą „Engiamųjų pedagogika“ („Pedagogia do oprimido“, New York: Herder & Herder, 1970) grindžia prielaida, jog nėra tokio dalyko kaip neutralus švietimas: „Neigti subjektyvumo svarbą pasaulio ir istorijos transformavimo procese yra naivu ir per daug paprasta. Tai reiškia teigti neįmanoma: pasaulį be žmonių.“

Ir nors politizuotą švietimo sistemą įsivaizduojame visų pirma kaip autoritarinių režimų elementą, politikos švietime išvengti negali tikriausiai nė viena šalis. Kaip švietimo įstaigose pristatomas „pasaulis be žmonių“, lemia ir pačios pilietinės visuomenės sąmoningumą bei jos galimus politinius sprendimus, ir tai daro švietimą itin įdomia ir analizuotina sritimi.

Švietimas kaip kolonializmo tęsinys

Nors dauguma valstybių nusimetė kolonializmo jungą dar praeitame šimtmetyje (išskyrus keletą iki šių dienų okupuotų teritorijų), įdomu pažvelgti, ar kas esminio nuo to laiko pasikeitė jų švietimo sistemoje. Viena vertus, istorijos vadovėliuose atsirado skyriai apie šalių nepriklausomybės kovas, daugiau vardų ir datų. Kita vertus, ar galime vadinti švietimo sistemą išties pažangia, jei ji nekvestionuoja kolonialinės paradigmos?

Štai Brazilijos švietimo įstaigose kalbant apie šalies istoriją iki šiol vartojamas toks posakis kaip „šalis buvo atrasta“. Žinoma, kalbėti apie keturis šimtmečius kolonializmo yra būtina, o prasidėjo jis būtent Europos monarchijų remiamų europiečių kelionėmis. Svarbesnis yra klausimas, kaip kalbama apie šį šalies laikotarpį. Vartoti šitokius eurocentristinius terminus (Brazilija buvo „atrasta“), vadinasi, iš esmės nekvestionuoti perspektyvos, iš kurios mokoma šalies istorijos: net ir paskelbus šalies nepriklausomybę ir toliau laikyti šalį veikiau istoriniu objektu (kažkas ją atrado!) nei subjektu (t. y. šalis pati kūrė savo istoriją kelis tūkstantmečius iki europiečių pasirodymo joje). Taip tarytum patvirtinamos kolonijinės galios struktūros: vieni turi galią „atrasti“ regionus, kiti lieka atrastais objektais, kurių istorija prasideda atvykus „atradėjams“. Šitaip mokant savo šalies istorijos, nors ir įtraukiant nepriklausomybės kovų aprašymus, iš esmės neatsisakoma kolonijinės sistemos diskurso.

Eurocentrizmas pačioje Europoje, žinoma, nestebina tiek, kiek už jos ribų. Vis dėlto stebinti turėtų tai, jog iki šių dienų, užuot kalbėjus apie sunkiai įsivaizduojamo masto nusikaltimus, įvairios istorinės asmenybės pristatomos kaip aikščių ir pastatų pavadinimų verti herojai. Kalbant apie tą pačią Lotynų Ameriką, kaip pavyzdį užtenka priminti Kristupą Kolumbą. Retai kada istorijos vadovėliuose jis pristatomas kaip istorinė asmenybė, įžiebusi Centrinės ir Pietų Amerikos kolonizaciją, laikytiną didžiausiu visų laikų genocidu (nusinešusiu per 50 milijonų gyvybių ir beveik visiškai sunaikinusiu senąsias žemynų kultūras). Klišinis posakis, jog istoriją rašo nugalėtojai, gal ir teisingas, tačiau pažangi švietimo sistema kaip tik ir gali būti tas būdas siekiant keisti paradigmas, suteikiant balsą iki tol jo neturėjusiems.

Kas mokoma, o kas nutylima ir nacionalistinė švietimo prizmė

Kas ir kaip pristatoma per formalųjį švietimą, yra vienas klausimas, kurį tuojau pat turi papildyti kitas: kas sąmoningai nėra pristatoma? Tikriausiai vienas žinomiausių pavyzdžių yra Tiananmenio aikštės įvykiai Kinijoje 1989-aisiais, kurie iki šiol Kinijos mokyklose arba visiškai nutylimi, arba nušviečiami iš režimui palankios pozicijos. Tačiau tam tikrų istorinių įvykių nutylėjimas nėra vien autoritarinių režimų bruožas; įdomių pavyzdžių galima lengvai rasti ir tose šalyse, kurias dabar vadiname liberaliomis demokratijomis.

Štai, pavyzdžiui, Australijoje apie dar iki praeito amžiaus vidurio egzistavusias aborigenų apgyvendinimo stovyklas ir jų vaikų priverstinį perdavimą baltųjų šeimoms mokyklose tik dabar pradedama kalbėti ir, anot susirūpinusių mokytojų, tam nėra skiriama pakankamai laiko. Kitas panašios situacijos pavyzdys – šaltojo karo laikų ir konfliktų nušvietimas JAV mokykliniuose vadovėliuose. Žinant, koks strategiškai svarbus JAV buvo Vietnamo karas, kiek truko ir kiek išteklių pareikalavo, JAV mokyklų istorijos programose jam skiriama palyginti mažai laiko, o jo, kaip pralaimėto karo, statusas ne visada akcentuojamas.

Nacionalistinė prizmė, ypač istorijos pamokose, yra tikriausiai viena lengviausiai pastebimų švietimo sistemų tendencijų. Vienas ryškiausių šitokios tendencijos pavyzdžių, be abejo, yra Rusija, kurioje Sovietų Sąjungos istorija ir Stalino politikos vertinimas kinta priklausomai nuo šalies vadovų įgeidžių. Štai Vladimiro Putino valdymo laikotarpiu šalies vadovėliuose akcentuojamas Stalino kaip reformatoriaus vaidmuo, o Antrasis Čečėnijos karas beveik visai neminimas. Be to, Baltijos šalių okupacija pristatoma kaip „savanoriškas įstojimas“ į SSRS, o čia po Antrojo pasaulinio karo vykęs tautos partizaninis karas taip pat nutylimas. Akivaizdžiai tendencingai Rusijos žiniasklaidoje pateikiami ir neseni ją liečiantys, bet jau tapę istoriniais įvykiai: Krymo pusiasalio aneksija, reguliariųjų Rusijos kariuomenės dalinių bei samdinių dalyvavimas kovose Rytų Ukrainoje (Maskvos oficialiai neigiamas) ir t. t. Kitas pavyzdys – Japonija, kurios švietimo sistema dažnai kritikuojama dėl šios šalies nusikaltimų per Antrąjį pasaulinį karą menkinimo.

Bendresnis klausimas, kylantis iš istorijos mokymo įvairiose, nebūtinai autoritarinėse, valstybėse yra toks: ar galima tikėtis, kad centrinė ar regioninė vyriausybė, kuri diktuoja švietimo sistemos pobūdį, pati savaime kels klausimus apie savo šalies karinės ar socialinės politikos korektiškumą ar kitokius jų trūkumus? Šis aspektas ir yra švietimo sistemos politizavimo pagrindas: realybės „normalizavimas“, nesiimant objektyvesnio šalies istorijos vertinimo. Jei švietimas, kaip vienas valstybės ideologinės nuostatos kanalų, pateisina ar normalizuoja įvairias neteisybės ir nelygybės formas, tuo bet kokia pažangaus švietimo idėja ir baigiasi.

Kodėl svarbu diskutuoti?

Galima klausti: kodėl gi svarbu kalbėti apie įvairias švietimo sistemas ir kodėl minėtąsias problemas būtina laikyti problemomis? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ką laikome esminėmis švietimo sistemos diegiamomis vertybėmis. Jei viena jų yra stipraus kritinio mąstymo ugdymas, sunku įsivaizduoti, kaip tai gali būti pasiekta realybę veikiau „normalizuojant“ nei kvestionuojant. Formalaus švietimo sistema nėra atsakas į visas visuomenės problemas, tačiau būtent ja gali prasidėti kritinis, tačiau neprarandantis objektyvumo, žvilgsnis į įvairias socialinės neteisybės formas ir tam tikras galios struktūras.

Švietimo vaidmens negalima nuvertinti: kiek daug piliečiai žino apie ankstesnių karų ir konfliktų humanitarines ir kitokias pasekmes, kaip istoriškai pristatomos tam tikros mažumos, kaip kartais pateisinami karai ir net genocidai bei kiti svarbūs klausimai iš dalies lemia tai, kokią nacionalinę politiką ateityje rems šalies piliečiai. Ar V. Putino valdymo laikotarpiu augę Rusijos piliečiai bus labiau linkę bendradarbiauti, ar boikotuoti Baltijos valstybes? Ar jauni JAV piliečiai bus labiau linkę pritarti savo šalies įsitraukimui į naujus konfliktus, ar kvestionuoti politikų pristatomus argumentus „už“ ir „prieš“?

„Kaip kad objektyvi socialinė realybė egzistuoja ne atsitiktinai, o kaip žmonių veiksmų produktas, taip ta realybė ir nepasikeičia dėl atsitiktinumų. Transformuoti tą realybę yra istorinė užduotis, užduotis žmonijai“, – teigia P. Freirė. Daugybėje savo veikalų jis siūlo būdus, kaip transformuoti švietimą į dialogu grįstą procesą, mažiau autoritarinį ir įgalinantį besimokančius pažvelgti į save visų pirma kaip į aktyvius subjektus, kuriančius savo realybę, o ne kaip į pasyvius istorijos vartotojus. Žinoma, kol apsišvietę ir kritinio mąstymo nestokojantys piliečiai savo šalių vyriausybių veikiau suvokiami kaip grėsmė valstybės status quo, politinės valios esminėms švietimo sistemos reformoms vykdyti daugelyje šalių tiesiog negalima tikėtis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Justina Poškevičiūtė

Komentarai (1)