Dienoraštis apie karą Ukrainoje. „Aš niekada nieko neprašiau manęs gelbėti. Tokių, kaip aš – milijonai“  (1)

Leidykla „Briedis“ pristato ukrainiečių autorės Anos Gin knygą „Kaip tu? Anos dienoraštis apie karą Ukrainoje“.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tai – sukrečiantis, labai jausmingas, nuoširdus ir asmeninis pasakojimas, prasidedantis 2022 m. vasario 24 d. įrašu, kai Rusija užpuolė Ukrainą, ir pasibaigiantis 2023 m. vasario 24-ąją, praėjus lygiai metams.

Apie save Ana rašo, kad yra „paprasčiausias žmogus. Toks, kokių milijonai. Ne garsenybė ir nepasižymiu jokiais išskirtiniais gabumais.  Nepastebėtumėte manęs minioje. Nebent rusvi plaukai galėtų patraukti dėmesį.  Aš – mama ir dukra, draugė ir kaimynė, žurnalistė iš pašaukimo ir vaikų psichologė pagal    išsilavinimą.  Gimiau ir užaugau Charkive. Paprastoje šeimoje“.

Ir štai šią paprasta moterį, kaip ir milijonus kitų pačių paprasčiausių ukrainiečių vasario 24-osios naktį pažadino baisi žinia. Dabar jau visiškai nesimaskuodamas Putinas ryžosi pradėti atvirą invaziją į Ukrainą. Tą naktį ant daugelio Ukrainos miestų griuvo raketos, rusų pajėgos keliomis kryptimis veržėsi link Kyjivo – šalies sostinės. Penktą ryto autorės gimtasis Charkivas nubuvo nuo pabūklų salvių. „Šito negali būt, tiesiog negali būt.“ – tokiais žodžiais savo pirmąsias mintis aprašo Ana Gin.

Kitomis dienomis, mėnesis po mėnesio Ana vis papildo savo niūrųjį dienoraštį, kuriame autorės kasdienybės, santykių su šeima bei pažįstamais aprašymus keičia paskutinės naujienos iš frontų bei politinių arenų. Kitaip nei tikėjosi Putinas ir jo pakalikai, Ukraina ne tik nepasidavė ir nesubyrėjo, bet pradėjo atsiimti kai kurias teritorijas: „Tačiau yra kai kas daugiau – laimė matyti, kaip mūsiškiai veja Rusijos niekšus iš Ukrainos. Žmonės gatvėse glėbesčiuojasi ir taria išvaduotų Charkivo srities miestelių ir kaimų pavadinimus. [...] MŪSIŠKIAI – jūs neįtikėtini. Apkabiname, mylime, meldžiamės. Laikykitės, labai prašau. Mes viską ištversim, bala jų nematė – to vandens ir šviesos, atsilaikysim.“

 

Deja, kad ir kaip džiugintų ukrainiečių laimėjimai, Anos Gin knyga nesibaigia galutine pergale. Ukrainoje vis dar vyksta nuožmus karas, vis dar žūsta žmonės, griaunami miestai ir laužomi likimai. Ši knyga – apie karą, bet rašyta ne kariškio, ne istoriko, o „paprasčiausio žmogaus. Tokio, kokių milijonai“.

„Noriu, kad jums patektų tokia knyga. Noriu, kad jūs ir jūsų vaikai suprastų, kas šiandien dedasi Ukrainoje. Aš matau karą, kuris tiesiog dabar vyksta už mano lango. Ne per televiziją, ne per žinias, ne tviteryje, ne feisbuke, ne telegramo kanaluose. Aš matau jį pro savo langą.

 

Norite trumpos versijos? Prašom. Putino režimas, Kremliaus propaganda, rusų pasaulio adeptai, imperinis blogis, niekšai – čia ir dabar bando sunaikinti mano šalį – Ukrainą. Mes priversti gintis.  Grumtis už savo laisvę ir nepriklausomybę. Kaina milžiniška. Žūva žmonės, į šipulius byra  statiniai,  šeimos, likimai, svajonės. […]

Aš vardu Ana Gin, man 48 metai. Aš – rusakalbė ukrainietė, gimiau ir užaugau Charkive.

Man niekada niekas nedraudė kalbėti rusų kalba.

Aš niekada nieko neprašiau manęs gelbėti.

Aš labai myliu Ukrainą.

Tokių, kaip aš – milijonai“. (Ana Gin)

Aut. teisės: www.technologijos.lt
(29)
(0)
(29)

Komentarai (1)