Bulgarijos Varnos provincijoje vietovė Pobiti Kamani ypač traukia turistus. Čia, Juodosios jūros pakrantėje stūkso akmens luitai, vadinami „akmenų medžiais“. Jie išsidėstę 24 kvadratinių kilometrų plote, keturiolikoje santalkų. Pavieniai akmeniniai stulpai yra iki 10 m aukščio ir iki 3 m skersmens. Aplink juos yra pylimų, urvų išgraužų. Priešistoriniais laikais šios vietovės laikytos šventvietėmis. Prie jų trakėnų, slovėnų ir senųjų bulgarų gentys atnašavo duokles ir laikė apeigas.

Dėl vėjo ir vandens poveikio iš klinčių susidarė įvairūs antgamtinius gyvūnus, milžinus, pasakų ir sakmių būtybes primenantys pavidalai. Kai kurie jų turi pavadinimus: „Akmeninis sargas“, „Kupranugaris“, „Karūna“. Nuo 1937 m. Varnoje įsteigtas gamtos rezervatas, kurį siekiama įtraukti į UNESCO vertybių sąrašą.

Naujausių geologinių tyrimų duomenimis, „akmenų medžiai“ – stulpai sudaryti iš lengvojo magnio kalcito, dolomito ir mineralo aragonito. Organinę kilmę (iš mikroskopinių gyvūnų liekanų) liudija tai, kad jie prisodrinti 13-uoju anglies izotopo. Pagal vieną teorijų, „suakmenėjusių medžių“ kilmė siejama su koralinių rifų liekanomis. Tačiau ji nepaaiškina sąsajų su aplinkinėmis jūros kranto uolienomis.

Surinkta naujų duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad stulpai stūkso seniai užgesusių metano dujų išsiveržimo vietose. Šiandieninės Juodosios jūros pakrantėje anuomet gylis siekė 70 m. Dumble, daugiau nei 10 metrų gylyje, veržėsi anglies hidrokarbonatų versmės, iš kurių kilo dujų burbulai.

Metano dujos išsiskirdavo iš melsvadumblių ir bakterijų. Dujų skverbimosi vietoje metanas sąveikavo su smėlio dalelėmis, augalų ir gyvūnų liekanomis. Rezultatas – nuosėdų kietėjimas. Per milijonus metų nuosėdos virto karbonatiniu cementu ir smiltainiu. Šios teorijos šalininkų nuomone, taip susiformavo „suakmenėję medžiai“ ir keteros. Vėliau, jūrų dugnui iškilus į sausumą, uolienas plovė vanduo, ardė rūgštys, glūdino ir gremžė vėjas bei kietosios dalelės.

Povandeninių dujų versmių yra keliose kitose pasaulio vietose. Ramiojo ir Atlanto vandenynų gelmėse, žemynų plokščių sandūrose atsiveria giliavandenių sieringų dujų versmės. Dėl baltų nuosėdų jos vadinamos baltaisiais rūkstančiais gūbriais.

Kita versmių atmaina – veikiantys ir neseniai užgesę metano rūkstantys gūbriai. Jų žemėje yra vos keliose vietose, daugiausiai – Meksikos įlankoje.

Vienintelė rūkstančių gūbrių arba dujinių rifų vieta Europoje yra Danijos Kategato sąsiaurio Hirsholmo saloje, 500 m² plote. Veikiantys ir neseniai užgesę rūkstantys gūbriai sudaryti iš karbonatinių druskų ir smiltainio. Per valandą išsiskiria iki 25 litrų dujų. Metano dujos kyla iš 100–125 tūkst. metų senumo augalinės kilmės liekanų, kurios yra dumble, 15 metrų gylyje.

Aplink rūkstančius gūbrius veisiasi nemažai metano dujas toleruojančių vandens gyvūnų – pinčių, daugiašerių kirmėlių, dvigeldžių moliuskų, krabų, grundalų, menkių. Saloje telkiasi daug paukščių.

1929 m. rusenančios versmės ir jų aplinka paskelbti Danijos gamtos ir moksliniu draustiniu, 1938 m. įsteigtas rezervatas. Jį gali pamatyti ir turistai. Į salą plukdo pramoginiai laiveliai. Išvykose būtini vedliai. Kasmet saloje lankosi daugybė mokslininkų. Tyrėjų grupė sukūrė pažintinį filmą:

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Diena.lt

Komentarai (0)