M. Lynas: Branduolinių jėgainių uždarymas - blogiausias pavyzdys (10)
Jei užduosi kvailą klausimą – gausi kvailą atsakymą. Šią taisyklę patvirtino Italijoje vykęs referendumas dėl branduolinės energetikos. Dauguma balsavusių referendume pasisakė „už“ antibranduolinės kampanijos reikalavimą uždrausti naujų branduolinių jėgainių statybą Italijoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Referendumas nėra tinkamas būdas formuoti energetikos ar kitą nacionalinę politiką, pavyzdžiui, jei Didžiojoje Britanijoje būtų surengtas referendumas dėl mirties bausmės, didžioji dauguma pasisakytų už korimo sugrąžinimą.
Vertindami Italijos referendumo rezultatus platesniame Europos politinių debatų kontekste matome, kad antibranduolinėms kampanijoms, vadovaujamoms žaliųjų judėjimų, iki šiol puikiai sekėsi diskredituoti branduolinę energetiką. Šveicarijos ir Vokietijos Vyriausybės jau priėmė sprendimą palaipsniui visiškai atsisakyti branduolinių jėgainių. Jei būtų surengtas referendumas Austrijoje, branduolinės energetikos likimas būtų toks pat.
Aš, kaip ilgametis aplinkosaugininkas ir 2009 m. išleistos knygos apie nekontroliuojamo visuotinio atšilimo padarinius autorius, manau, kad Vokietijos ir Šveicarijos Vyriausybių sprendimai yra blogiausias pavyzdys klimato kaitos politikai.
Atsisakius didžiausio be CO2 emisijų energiją gaminančio šaltinio, tik dar labiau padidės anglies dioksido emisijos. Priimti tokius sprendimus praėjus tik savaitei po to, kai Tarptautinė energetikos agentūra pranešė, jog 2010 m. anglies dioksido emisijos pasiekė aukščiausią kada nors buvusį lygį, prilygsta nusikaltimui.
Reikėtų prisiminti faktą, kad žaliųjų pasipriešinimas branduolinei technologijai prasidėjo dar tuomet, kai visuotinio atšilimo ir klimato kaitos problemos nebuvo aktualios. Aš jau nebegaliu suskaičiuoti, kiek kartų girdėjau žaliuosius teigiant, kad klimato kaita yra „didžiausia žmonijai kada nors iškilusi problema“. Tačiau jų nenoras keisti pozicijos dėl branduolinės energijos leidžia manyti, kad nė vienas iš jų iš tiesų netiki tuo, ką sako, o gal dauguma tiesiog ieško prieglobsčio idealistiniame mąstyme neįsigilindami, kad planetos ateitis yra pavojuje?
Jei Vokietijos žalieji iš tiesų rimtai vertintų klimato kaitą, jie siektų, kad būtų atsisakyta ne branduolinės energetikos, o anglies, kuriai tenka didžiausia šalies energetikos ir tuo pačiu anglies dioksido emisijų dalis. Tačiau naujame energetikos plėtros plane matome Vyriausybės ketinimus pastatyti keletą naujų anglimi (iš viso 11 GW) ir dujomis (5 GW) kūrenamų jėgainių. Vienintelis būdas kontroliuoti šių jėgainių emisijas – „anglies sulaikymo ir saugojimo“ metodas, tačiau „Greenpeace“ organizacija Vokietijoje jau sėkmingai vykdo paniką keliančią kampaniją prieš šią naują technologiją.
Tokia vykdoma politika parodo, kad ateityje iškastinio kuro sukeltų CO2 emisijų į atmosferą tikrai nesumažės.
Deja, naujosios anglimi kūrenamos jėgainės neturi pranašumo ir dėl didelio skleidžiamos radiacijos kiekio, kurį išskiria iš elektrinių kaminų į aplinką patenkantys anglies izotopai. Skleidžiamas radiacijos kiekis tokioje elektrinėje yra didesnis nei bet kurios Vokietijoje veikiančios atominės jėgainės. Tai, kad visų šių įvykių priežastimi įvardinama Fukušimos AE avarija, kurios metu nėra žuvusių, rodo požiūrį į mokslinį racionalumą.
Iš tiesų, vardan atsargumo, gal būtų tikslinga atsisakyti Vokietijos ekologinės žemdirbystės, juk nesenai ištikęs E-coli protrūkis sukėlė beveik tiek pat mirčių, kaip ir Černobylio avarija (šiai dienai – 36) bei nuolatinį inkstų sutrikimą 700 ar daugiau žmonių? Žinoma, pasiūlymų iš Vokietijos žaliųjų šia tema nesigirdi. Ir tik įsivaizduokite, koks skandalas būtų kilęs, jei tie augalai būtų buvę ne ekologiški, o genetiškai modifikuoti.
Vokietijos Vyriausybė teigia, kad branduolinės energetikos atsisakymo planas yra visiškai suderintas su emisijų mažinimo tikslais. Tačiau ta pati Vyriausybė neseniai pratęsė nuostolingų anglies kasyklų subsidijavimą iki 2018 m., kas taip pat prieštarauja matematinei logikai.
Pažymima, kad pastaraisiais metais išaugo energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių (iki 17 proc. 2010 m.), tačiau galimybė, kad atsinaujinantys šaltiniai pakeistų branduolinį ir iškastinį kurą – nereali.
Kvailumas tuo nesibaigia. Didžioji dalis investicijų į atsinaujinančius šaltinius Vokietijoje – tai investicijos į elektros energijos gamybą naudojant saulės energiją. Šis energijos gamybos būdas patrauklus dėl labai palankių pradinių tarifų, tačiau šie „saulės stogai“ labai brangūs, pavyzdžiui, vienos anglies dioksido tonos sumažinimas tokiu būdu kainuotų 700 eurų. Vienoje mokslinėje studijoje teigiama, kad „eksperimentavimas“ gaminant saulės energiją vartotojams, Vokietijai kainavo 120 mlrd. eurų skolą – ir tai tam, kad būtų gaminama tik 2 proc. visos šalyje gaminamos elektros energijos, t. y. mažiau, nei pagamina viena branduolinė jėgainė.
Jungtinės Karalystės energetikos politika, priešingai nei Vokietijos, atrodo daug protingesnė. Klimato kaitos komiteto suformuluotas tikslas – iki 2030 m. visiškai atsisakyti anglies, naudojant branduolinį kurą ir atsinaujinančius energijos šaltinius apytikriai vienodomis dalimis (apie 40 proc.)
Protinga galima pavadinti Jungtinės Karalystės politiką sumažinti pradinius tarifus saulės energetikai, kuri kainuoja labai brangiai, bet mažai prisideda prie anglies dioksido išmetimų mažinimo. Vokietija trimituoja apie savo naująją politiką kaip sektiną pavyzdį kitoms šalims, tačiau klimato labui tikiuosi, kad niekas neseks Vokietijos žaliųjų, einančių į akligatvį, pavyzdžiu.
