Požiūris: vedybų karas

- tai tik patvirtina "kryptingą darbą" žmonijos atžvilgiu..

Tiesą sakant terminas "pederastija" reiškia vyrų santykiavimą su 11-12 - 17-18 metų jaunuoliais, tai nėra tas pats, kas homoseksualumas. Homoseksualus asmuo santykiauja su kitu žmogumi jo laisva valia. Pedofilija paprastai laikomi lytiniai santykiai su asmenimis iki ~13 metų (iš esmės iki tol, kol vaikui pradeda reikštis antriniai lytiniai požymiai ir jis tampa panašus į paauglį). Efobofilija - 15-19 metų asmenimis (paaugliais). Dar yra kažkoks atskiras pavadinimas, kai lytiškai traukia itin maži vaikai ir kūdikiai, bet jau neatsimenu. Skirtumas yra tame, kad reikia skirti -filiją nuo seksualumo ir -astijos. Pavyzdžiui jei asmenį traukia lytiškai moteris jis yra gynofilas, jei jis nori gyventi ir kaip artimiausią žmogų šalia savęs turėti moterį (antrą pusę) jis yra heteroseksualus. "Normalus" vyras visuomenėje būtų heteroseksualus gynofilas. Heteroseksualus gynofilas su polinkiu į pedofiliją gali šlykštėtis neskustomis moterų kojomis. Heteroseksuali moteris su polinkiu į gynofiliją gali reikalauti iš savo vyro, kad jis jokiu būdu neaugintų barzdos ar ūsų - jai teisiog tai atrgasu, nors tai tokie pat antriniai lytiniai vyro požymiai, kaip moters krūtys. Dar yra biseksualumas, kai traukia ir vyrai ir moterys, ir yra panseksualumas - kai traukia ne lytis, bet konkretus žmogus - panseksualai iš pradžių įsimyli, o po to pajunta lytinį potraukį. Anot kai kurių psichologų tik panseksualai yra iš tiesų ištikimi žmonės, tikrai nejaučiantys poreikio "eiti į šoną". Yra ir aseksualių asmenų, kurie visiškai nejaučia jokio poreikio turėti kitą žmogų šalia, nors gali turėti filiją. Tokie žmonės jaučiasi visai laimingi apturėdami retus lytinius santykius be įsipareigojimų ar ir visai tokių neturėdami. Jiems tiesiog nėra poreikio. Toks lytinio gyvenimo įvairumas yra tiesiog būtinas gyvūnams gyvenant bendruomeninį gyvenimą - nereikia patikėti mūsų pačių sukurta ūkine iliuzija, kad gamtoje kiekvienas individas turi sąlygas susilaukti palikuonių.

Visa sio balagano santrauka: Indijoj jei du draugai eina kartu tai jiems normalu laikytis uz ranku, bet tai nereiskia, kad jie uzsiimineja slyksciais dalykais ir propaguoja tai daryti vaikams. Taciau visokie liberalai hipsteriai nori kazkodel toleruot visokias kaprofilu atmainas ir netgi irodyneti visam pasauliui jog tai normalu. Tai nera normalu ir niekada nebus, nes amziu patikrintos tradicijos yra evoliucijos faktorius, o ne kvailu madu vaikymasis.

Fixed

Kaži, kada tolerantiškasis Obama nustos diskriminuoti mormonus ir leis turėti keletą žmonų, visoms joms suteikiant lygias teises globoti viena kitos vaikus. Arba, kada mūsų tolerastai legalizuos musulmoniškus haremus? O kaip pas mus interpretuojamos indiškos santuokos su kalnu ar šunimi? Taigi, kad šeimos/santuokos prasmė yra grynai kultūrinė/tradicinė, ji apskritai turėtų neturėti civilinės prasmės, kai tai nebūtina (paveldėjimas, pilietybė, pavardė). Kadangi jau prie to priėjau, tai pirmiausia norėčiau atskirti dažnai maišomas sąvokas. Tradicine lietuvių šeima vadinama vieną ūkį vedantys žmonės - seneliai, anūkai, tetos, globėjai. Su santuoka čia mažai bendro - gali būti šeima be santuokos ir santuoka be šeimos (kai sutuoktiniai gyvena atskirus gyvenimus, kai nenori dalintis vienas kito turtu ir pajamomis, etc.). Civilinė santuoka yra tėra tik trišalė sutartis tarp dviejų asmenų ir valstybės. Valstybės interesas - kad būtų gimdoma ir išauginama jauna darbinga piliečių karta. Belieka apsispręsti, kuris interesas valstybei svarbesnis. Jeigu ugdymas, priežiūra - tuomet legalizuokime bet kokias santuokos formas, bet panaikinkime motinystės pašalpas. Skirkime pašalpas vaikams, o ne jų tėvams/globėjams - nepriklausomai nuo šeimos pajamų, šeimos narių skaičiaus ir t.t.. Tokią civilinę santuokos sutartį valstybės vardu praktiškai galėtų pasirašyti notaras. Katalikiškos tradicijos santuoka - kur kas plačiau, nes ji - keturšalė sutartis tarp vyro ir moters, valstybės ir Bažnyčios. Čia kertinė frazė - "kol mirtis mus išskirs". Moralinis santykių pagrindas yra šeimos pamatas: visiškas atsidavimas, ištikimybė, pasiaukojimas, galutinis tikslas - gausi šeima (meilė nėra pilnavertė, jei iš jos neužsimezga gyvybė, nebent tam yra objektyvios priežastys). Iš to plaukia, kad skyrybos ir abortai (nebent kraštutiniais atvejais), seksualinė laisvė bažnytinėje santuokoje draudžiami. Kurio iš šių trijų skirtingų modelių homoseksualai nori? Tikrai ne trečio - Bažnyčia tokių santuokų neturėtų registruoti matydama, kad nebus išpildytos keliamos sąlygos. Konkrečiai - kad arba nebus palikuonių, arba jie bus ne iš meilės. Tikriausiai ir ne pirmo ("šeimos"), nes gyventi šeimoje ir taip galima be jokių formalumų. Lieka antras - civilinė santuoka, arba, kitaip tariant, partnerystė. Na, o šitą galima pasiekti be jokių kontraversijų. Užtenka tik baigti reglamentuoti formalumus. Tiesą sakant, išvis nesuprantu - kur problema? Kam čia tiek triukšmo ir populizmo, seniai nusistovėjusių sąvokų redefinicijų?

Dalyje visuomenės, skirtingų požiūrių, tradicijų, išsilavinimo(išprusimo), aplinkos, politikos. Aš labai abejoju ar kompromisas visgi bus rastas, ar jį visi supras vienodai ir bus įtvirtintas teisiškai. Ilgai ir nuobodžiai dar populizmą matysime straipsniuose.

Labai teisingai paraešei, bet esmė yra tame, kad didelė dalis žmonių neskiria civilinės santuokos nuo religininės ir santuokos, bei šeimos sąvokų (dėl to politikai populiarumo sumetimais ir bando šitą "sugretinti")

- drįstu prieštarauti, tai daro ne politikai, o Jūsų minimi "beraščiai", vienaip ar kitaip gavę žodį.. arba provokatoriai, neteisėtai siekiantys sugriauti konstruktyvią diskusiją..

Kas ta konstruktyvi diskusija? Jūs ir pats neseniai parašėte, homoseksualūs ir pedofilus sugretindamas į vieną grupę...

- atsiprašau, kad pervertinau tamstos sugebėjimus..

Dabar jau tiesiog iš manęs šaipotęs