Kaip daugelis žino, senovėje pagonių tikėjimą išpažinę lietuviai savo mirusiuosius degindavo ant laužų. Šiandien tokios laidotuvių apeigos pasitaiko tik kai kuriose pasaulio valstybėse. Na o kaip tokias apeigas komentuoja teisininkai?

Mano tėvas visą gyvenimą laikė save pagonimi ir dabar manęs prašo, kad po mirties sudeginčiau jo palaikus, bet ne krematoriume, o nuosavame, maždaug hektaro dydžio žemės sklype ant sukrautų malkų ir rastų, kaip tai darydavo senovės lietuviai (berods iki šių dienų taip mirusieji deginami kai kuriose provincijose Indijoje). Norėjau sužinoti, ar toks „kremavimas“ man užtrauktų kokias nors teisines pasekmes (pvz., už palaikų išniekinimą). Kita vertus, jeigu tai draudžiama, ar tai nėra tikėjimo išraiškos laisves suvaržymas? Jonas.

Atsako teisininkas Aleksandras KOVALEVSKIS:

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją ir ją išpažinti.

Tačiau ši žmogaus teisė nėra absoliuti – ji gali būti apribota įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.

Pats žmogus savo įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali pateisinti įstatymų nevykdymo. Įstatymui visi lygus, todėl jokios privilegijos negali būti teikiamos dėl žmogaus išpažįstamo tikėjimo.

Lietuvos Respublikos žmogaus palaikų laidojimo įstatymas numato palaikų laidojimo tvarką ir sąlygas. Šis įstatymas nustato kelias palaikų laidojimo formas: balzamuotų, kremuotų ir specialiai neparuoštų palaikų laidojimą.

Kremavimas – žmogaus palaikų sudeginimas krematoriumo krosnyje. Kitokių žmogaus palaikų kremavimo būdų (pvz.: ant laužo) ir vietų (pvz.: nuosavame žemės sklype) įstatymas nenumato. Pažymėtina ir tai, kad kremavimo paslaugas gali atlikti tik tam tikrus kriterijus atitinkanti kremavimo įmonė (juridinis asmuo), turinti kremavimo veiklos licenciją. Taip pat kremuojant žmogaus palaikus turi būti laikomasi visų kitų įstatymo reikalavimų, taikomų kremavimo paslaugų teikimui.

Asmuo raštu gali nustatyti savo laidojimo būdą ir tvarką, tačiau šis asmens vienašalis sandoris negali prieštarauti imperatyviom įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Savo valią dėl laidojimo tvarkos asmuo gali pareikšti ir testamentu, bet jis privalo atsižvelgti į tai, kad testamente negalima nustatyti neteisėtų, visuomenės papročiams ar geros moralės reikalavimams prieštaraujančių sąlygų.

Taigi analizuojant įstatyminį reglamentavimą, darytina išvada, kad asmuo nei testamentu, nei kitokiu būdu (raštu ar žodžiu) negali nustatyti kitokios palaikų laidojimo formos nei numato įstatymai.

Kaip jau minėta, palaikų kremavimo tvarka yra gana griežtai reglamentuota įstatymu ir asmens valia jos negalima vienašališkai pakeisti.

Manytina, kad „pagoniškas“ kremavimo būdas pažeistų ne tik įstatymus, tačiau ir visuomenėje nusistovėjusią laidojimo ir viešąją tvarką, papročius, geros moralės bei dorovės reikalavimus.

Pažymėtina, jog draudimas laidoti žmonių palaikus netradiciniu būdu, nereiškia žmogaus konstitucinės tikėjimo laisvės suvaržymo. Įstatymų lygmenyje reguliuodamas žmogaus palaikų laidojimo tvarką įstatymų leidėjas paprasčiausiai siekia užtikrinti, kad laidojant žmones nebūtų daroma žalos kitoms Konstitucijoje saugomoms vertybėms bei žmonių teisėms ir laisvėms.

Jeigu asmuo „pagonišku“ būdu kremuoja žmogaus palaikus, tokie jo veiksmai, priklausomai nuo įvairių faktinių aplinkybių, gali užtraukti jam administracinę arba baudžiamąją atsakomybę (savavaldžiavimas, viešosios tvarkos pažeidimas, mirusiojo palaikų išniekinimas).

Komentarai (24)