Teisininko komentaras. Ar galiu sudeginti tėvo palaikus pagal pagonių papročius?

O kaip viešas tyčiojimasis iš politikų ir žvaigždžių (jie ne knygos jie turi jausmus ir jie yra tiesioginiai patyčių objektai)? O kaip religijos nuolatinis tyčiojimasis iš žmogaus kūno, kūnas (nors ir butaforinis) vis dar kabo ant kryžiaus. Jeigu kiekvienas pradėsime smulkmenose atrasti įžeistus jausmus teks trigubinti teisininkų darbo krūvį. O be to žmogus plėšydamas bibliją ir sulaukęs reakcijos pasiekė savo - sukėlė reakciją. Jeigu reakcijos nebūtų niekas tos biblijos ir neplėšytų. Be to kokią teisę tikintieji turi teisti, juk jie mano, kad kaltieji už viską atsiims paskutinę teismo dieną. Ar vis tik suveikė žmogiškas visiems būdingas (teistams, ateistams ir agnostikams) būdingas instinktas - keršyti (viena iš septynių mirtinų nuodėmių) ar puikybė (dar kitaip įžeistas išdidumas taip pat viena iš septynių mirtinų nuodėmių).

Sielinai, tu kalbi, kaip nori, kad būtų. Aš kalbu, kaip yra. Matau, kad tu psichologine savo nuostata esi ne demokratas, o sieki įtvirtinti tik "naują " ideologiją, kas pasaulyje ne kartą yra buvę. Ši ideologija per laiką palaidos ir tave patį. Jei kas nesuprato mano posto, tai nereikalaukite kvailų įrodymų , o marš skaityti knygų.

Nieko nesiekiu įtvirtinti - aš kaip ir tu džiaugiuosi žodžio laisve. Pats jokių knygų niekada neplėšyčiau viešai, tačiau nemanau, kad už susegto popieriaus su kietais viršeliais plėšymą turėtų būti baudžiama. O įžeisti jausmai - slidus reikalas, ypač per tarpinį objektą (šiuo atveju knygą) slidus reikalas.

Čia juk esmė ne knygoje ir ne popieriuje, o viešame kitų asmenų (nesvarbu - daugumos, mažumos ar vieno asmens) vertybių paniekinime. Ir teisė ne tikintieji (galbūt vieni tikintieji viduje teisė ir linkėjo pragaro, kai tuo tarpu kiti tikintieji viduje už jį meldėsi kad jam nebūtų užskaityta nuodėmė), o teisinė sistema (konkrečiai - teismas), kurios doktrina (bent jau Vakaruose) absoliučiai sekuliari.