Po Berlyno sienos griūties, Kinijos iškilimo ir Arabų pavasario JAV energetinė nepriklausomybė gali sukelti naujus geopolitinius poslinkius šiandieniniame pasaulyje, rašo „The Guardian“ žurnalistai Jullianas Borgeris ir Larry Elliottas.

JAV priklausomybė nuo naftos iš Vidurio Rytų lemia būtinybę aktyviai dalyvauti šiame regione ir užtikrinti nenutrūkstamą naftos tiekimą. Tai buvo viena iš tarptautinės tvarkos konstantų po Antrojo pasaulinio karo, bet dabar viskas gali pasikeisti. To priežastis paprasta – JAV dideli skalūninių dujų ir naftos ištekliai, kuriuos tapo įmanoma eksploatuoti dėl patobulinimų 200 metų senumo technologijoje, žinomoje kaip hidraulinis skaldymas.

Telkinių eksploatavimas prie Apalačų kalnų esančiose valstijose (Vakarų Virdžinijoje, Pensilvanijoje ir Šiaurės Dakotoje) leido pakeisti JAV energetikos perspektyvas beveik per naktį. Energetikos ekspertas Oksfordo universitete profesorius Dieteris Helmas pastebi, kad „skalūninės dujos JAV neegzistavo iki 2004 metų. Dabar jos sudaro 30 proc. rinkos.“

Anot neseniai Harvardo Kennedžio mokyklos Belfero centro atliktos studijos, jeigu pavyktų išnaudoti dabar žinomus skalūninių dujų telkinius Šiaurės Amerikoje, gavybą būtų galima padidinti beveik keturis kartus per artimiausius porą dešimtmečių ir nuo 2030 metų skalūninių dujų gavyba sudarytų daugiau negu 50 proc. visos dujų gavybos JAV. Prognozuojama, kad tokių skalūninių dujų išteklių JAV turėtų pakakti artimiausius 100 metų, jeigu ypač nesikeis vartojimo įpročiai. Be to, prognozuojama, kad skalūninių dujų gavybos plėtra iki šio dešimtmečio pabaigos sukurs daugiau negu 600 tūkst. naujų darbo vietų.

Pokyčiai Persijos įlankoje

Ilgalaikes pasekmes likusiam pasauliui sunku prognozuoti, bet galima spėti, kad dauguma režimų, kurių globalus vaidmuo laikosi tik ant angliavandenilių, susilpnės arba bus visai nušluoti. Tai taip pat gresia Persijos įlankos regiono monarchijoms, kurioms pavyko išgyventi Arabų pavasarį. Jų išsilaikymą daugiausia lėmė istoriškai aukštos naftos kainos ir besąlygiška Vakarų parama.

„Arabų politinė tvarka Persijos įlankos regione beveik visada nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos priklausė nuo JAV interesų regione. Monarchijos išsilaikė tiek ilgai ne todėl, kad turėjo didelį visuomenės palaikymą, bet todėl, kad galėjo tikėtis didžiulės išorinės pagalbos. Šie režimai, kurie ir dabar susiduria su vidiniais neramumais, sulauks nepakeliamo spaudimo ir negalės išgyventi be Vakarų ginklų suteikiamo techninio pranašumo“, – prognozuoja Karališko jungtinų paslaugų instituto analitikas Shashankas Joshi.

Ne daug kas tikisi, kad JAV karinio jūrų laivyno Penktoji Flotilė, įsikūrusi Bahreine, susipakuos ir paliks regioną artimiausiu metu tik dėl to, kad JAV teritorijoje buvo atrasti jos poreikius patenkinti galintys gausūs skalūninių dujų ir naftos ištekliai.

Geopolitiniai pokyčiai dažniausiai atsilieka nuo ekonominių vienu ar dviem dešimtmečiais, bet kuo mažiau JAV priklausys nuo režimų, su kuriais mažai ką turi bendro, tuo bus didesnis spaudimas pasitraukti iš šio regiono.

JAV pasitraukimo iš Vidurio Rytų regiono greitis priklausys ir nuo to, kokios alternatyvos laukia regiono: vakuumas ar nestabilumas. Irano vaidmuo kaip šalies, kurios ekonomika stipriai priklauso nuo iš naftos gautų pajamų, bus kritiškai svarbus. Irano reakcija – bendradarbiavimas ar konfliktavimas su kitomis Persijos įlankos valstybėmis – nulems regiono ateitį.

Taip pat daug kas priklauso nuo to, ar kiti didieji naftos vartotojai iš Persijos įlankos sugebės perimti JAV vaidmenį, užtikrinant tanklaivių jūrų kelių saugumą.

„Yra neatitikimas tarp Kinijos ir Indijos priklausomybės nuo Vidurio Rytų energijos išteklių ir jų įsipareigojimo regiono saugumui. Jos gali būti linkusios aktyviau įsitraukti, jeigu JAV pasitrauks“, – teigia S. Joshi.

Tokia perspektyva abejoja Tarptautinio strateginių studijų instituto analitikas Nicholas Redmanas: „Jeigu (tiekimas – red. past) Persijos įlankoje sutriks, tai turės poveikį visai ekonomikai, nesvarbu, gauni ar ne iš čia naftą“.

Didžiausia pralaimėtoja – Rusija

Persijos įlankos režimai, priklausantys nuo pajamų, gautų iš naftos ir dujų pardavimų, ne vieninteliai, kurie gali subyrėti. Bene didžiausias pralaimėtojas yra Vladimiro Putino režimas Rusijoje, kuris jau dabar patiria skalūninių dujų gamybos pokyčių pasekmes. Rusija atidėjo Štokmano gamtinių dujų telkinio Barenco jūroje eksploataciją, nes numatytam pagrindiniam šio telkinio dujų pirkėjui – JAV – jų nebereikia, pradėjus eksploatuoti savo telkinius.

Dabar, kai vis daugiau suskystintų dujų, kurias iš pradžių ketinta parduoti JAV, pasiekia Vakarų rinkas, dujų kaina vadinamoje „spotinėje“ rinkoje vis labiau skiriasi nuo naftos kainų ir europiečiai turi naujų galimybių, kurios leidžia sumažinti priklausomybę nuo dominuojančio Europoje tiekėjo iš Rusijos – „Gazpromo“.

„Rusija mato, kaip nyksta jos dujų pirkėjų rinka. JAV jau dabar išgauna daugiau dujų negu Rusija“, – pastebi N. Redmanas.

Analitikas taip pat atkreipia dėmesį, kad Europoje yra rimtų aplinkosauginių ir ekonominių kliūčių, kurios gali užkirsti kelią plačiam skalūninių dujų telkinių eksploatavimui. Vis dėlto importas iš JAV ir kitų valstybių gali iš esmės pakeisti komplikuotus santykius su Maskva.

Rusija bandė žvalgytis į Rytus, bet Kinija yra linkusi diversifikuoti savo energetinių išteklių tiekėjus ir mezga ryšius su suskystintų dujų eksportuotojais iš Kataro, Australijos ir Vakarų Afrikos.

Vladimiro Putino vyriausybė daug kalbėjo apie Rusijos ekonomikos diversifikavimą, bet labai mažai ką padarė. Iš principo Rusija išlieka nuo naftos kainų priklausančia valstybe, kuri savo biudžetą sugeba sureguliuoti, kai naftos kaina siekia 120 dolerių už barelį. Dabar, kainai siekiant maždaug 109 dolerius už barelį, Rusija jau susiduria su biudžete atsiveriančia skyle. Šios problemos tik didės, didėjant skalūninių dujų reikšmei.

Pasekmės aiškios – susilpnėjusi Kremliaus įtaka tiek Rusijos viduje, tiek likusiame pasaulyje. Jeigu Rusijai pavyks sėkmingai suvaldyti savo nuosmukį, tai gali turėti pozityvių pasekmių tarptautinei tvarkai. JAV prezidentas Barackas Obama galbūt atras partnerius, kurie norės gerokai sumažinti savo branduolinių ginklų atsargas.

Kaip energijos išteklių perteklius paveiks geopolitiką iki galo nėra aišku. Prognozuojama, kad Australija turėtų pralenkti Katarą iki 2030 metų kaip didžiausia suskystintų dujų eksportuotoja. Vakarų Afrika, kaip ir Argentina, turėtų tapti naujais didžiuliais veiklos centrais. Taigi laukia įdomus daugiapolis pasaulis.

Komentarai (6)