Vilniuje ką tik praūžė visų aukštųjų technologijų metų laukiamiausias renginys – „Silicon walley comes to Baltics“. Konferencijos metu turėjau retą galimybę susitikti su „Wireless Communications Alliance“ vadove, MIT/Stanford Venture Lab ir Silicio Slėnio siela, Gigi Wang. Pasaulyje tikriausiai nėra kitos moters geriau už ją išmanančios aukštąsias technologijas ir verslo inovacijas.

Dar kelias valandas po to, kai žavioji Gigi Wang baigė skaityti savo paskaitą Lietuvos parodų rūmuose „Litexpo“, eilės pradedančiųjų verslininkų ir savo idėjas realizuoti bandančių studentų susibūrę prašė jos patarimų ir rekomendacijų. Sunku patikėti, bet net kelios minutės pokalbio su ja įkvepia ir padeda kitaip pažvelgti į savo būsimą ar jau esamą verslą.

Gigi Wang dirbo daugybėje kompanijų. Ji keliauja po visą pasaulį, visuomet būna sutikta išskėstomis rankomis. Savo kišenėse turėdama milijonus, šiuo metu verslininkė renkasi ne tuos projektus, kurie yra pelningi, o tuos, kurie jai asmeniškai įdomūs. Paklausta apie sėkmingiausius ir nesėkmingiausius savo darbo pokalbius, Gigi teigia, savo karjeros pradžioje nesupratusi, kad darbdaviai ieško problemų sprendėjų, o ne profesionalių teoretikų. Nežinantiems, ko nori iš gyvenimo, Gigi pataria išbandyti save daugybėje darbų, imtis netgi tų, kurie skamba visai nepatraukliai. Niekada nežinai, o gal patiks? Koledže Gigi įgijo mechanikos inžinerijos akademinį laipsnį, tačiau lankė įvairias paskaitas: buriavimo, barmenų meistriškumo, budizmo ir kitas. „Būkite nuotykių ieškotojais. Aš tokia esu, todėl gyvenu įdomų gyvenimą,“- pasakoja G. Wang.

Kaip manote, ką svarbiausia apgalvoti prieš pradedant verslą?

Prieš kurdamas verslą turi išsiaiškinti, ar tokia rinka egzistuoja, ar turėsi klientų ir kas bus tavo klientai. Tačiau nereikia per daug analizuoti ir gilintis į teorinius dalykus ir ar tikrai verslas bus sėkmingas. Nepabandęs, nežinosi kurie verslo sprendimai geri, o kurie ne. Kuo daugiau aš planuoju, tuo dažniau viskas būna atvirkščiai. 

Jūsų viešnagės Lietuvoje metu Jums teko konsultuoti šimtus savo verslą planuojančių studentų. Kokias bendras pastabas galite įvardinti start-up`eriams?

Studentai turi išmokti nebijoti nesėkmių. Jie bijo praradimų, todėl pernelyg bando viską analizuoti. Sakau: „Analysis-paralysis“. Dalykai nelieka tokie patys. Tai, kaip viskas vyksta šiandien, rytoj vyks kitaip. Reikia mokėti visą laiką adaptuotis prie rinkos ir prie pasaulio pulso.

Lietuviai turėtų nustoti bijoti nesėkmių. Tik iš jų iš tikrųjų išmoksti vystyti verslą. Kai buvau septyniolikos ir ėjau į koledžą, mano tėtis pradėjo savo pirmąjį verslą. Jis pardavė mūsų namą, išgrynino visas mūsų šeimos santaupas ir investavo į savo idėją. Ir verslas nepavyko. Tėtis prarado visus pinigus iki paskutinio cento. Bet jis daug išmoko. Ir tada įkūrė naują kompaniją. Naujasis verslas buvo toks sėkmingas, kad jis iš karto nupirko po namą ir automobilį kiekvienam savo vaikui iš penkių. Todėl manau, kad žmonės turi suvokti, kad mokomės iš klaidų.

Kaip manote, kodėl daugelis verslininkų nesugeba susitaikyti su bankrotu ir po to nebeatsigauna?

Pasitaiko atvejų, kad bankrotą patyrę verslininkai nusižudo. Tai vyksta tik dėl to, kad jie paniškai bijo nesėkmių. Vieno iš Silicio slėnyje vertinamų vertybių – drąsa imantis rizikos. Netgi Tomas Edisonas yra pasakęs: „Aš niekuomet nepatyriau nesėkmių. Aš tik radau 10 000 būdų, kurie neveikia“. Jei jis būtų pasidavęs, kai jam kas nors nepavykdavo, neaišku, ar šiandien turėtumėme elektros lemputę. Tai yra pamoka, kurią turi išmokti ir lietuviai – atsikratyti bankroto, nuostolių, klaidų fobijos. Juk nepabandysi kažko, kas bus super-sėkmingas, jei nerizikuosi. Tik bijodamas gali atrasti atsiperkančią verslo formą. 

Kaip manote, ko turėtų imtis nedidelė šalis tokia kaip Lietuva, jei siekia tapti viena pasaulio aukštųjų technologijų lyderių?

Lietuviai turi rasti sritis, kuriose jie yra ekspertai ir gali būti geresni už kitus. Pavyzdžiui, šiauriniuose Švedijos kraštuose yra keli miesteliai, kurie tiesiog turi gerus universitetus. To regiono verslininkai nusprendė, kad jie gali kurti aukštąsias technologijas. Sukūrė kelias įmones. Ir neseniai jos buvo parduotos stambiausioms technologijų kompanijoms pasaulyje tokioms kaip „Apple“. Taip pat ir Singapūras – neturėjo nei naudingųjų iškasenų, nei stiprios ekonomikos. Jie nebijojo ir nekalbėjo: „Mes nieko nepasieksime, turime vos 2000 gyventojų“. Jie kalbėjo taip: „Turime 2000 gyventojų, susiimkime ir imkime visi dirbti“. Ir dabar Singapūro ekonomika ir verslas yra vienas stipriausių pasaulyje.

Gyvenate įdomų, neeilinį gyvenimą. Kokia yra Jūsų paslaptis?

Keliauju po visą pasaulį, nes nuolat rizikuoju. Neturiu jokio verslo Lietuvoje, net klientų čia neturiu. Todėl gavusi pasiūlymą, atvykau į Lietuvą neturėdama jokių konkrečių reikalų. Prisiėmiau didėlę riziką čia atvykdama, kadangi atvažiavau tik norėdama pažiūrėti, ar čia verslas apskritai vyksta ir ar galiu toliau plėtoti veiklą su vietiniais verslininkais. Turėjau šiuo metu Silicio slėnyje rengti projektą. Man buvo ruošiamasi nemažai sumokėti. Tačiau aš atsisakiau, nes norėjau atvykti į Lietuvą. Ir nesigailiu. Todėl ir gyvenu įdomų gyvenimą.

Ar ir vaikystėje buvote tokia pat veikli?

Vaikystėje buvau tradicinė gera kinų mokinė. Kai kiti abejojo, kokį gyvenimo kelią toliau pasirinkti, aš tokių problemų neturėjau. Tik siekiau turėti geriausius pažymius visoje mokykloje. Su savo stipriais dešimtukais, mane pakvietė dvylika geriausių pasaulio universitetų, man buvo pasiūlytos penkios stipendijos. Tada teliko išsirinkti universitetą. Svarbiausia būti geriausiu. Jei dirbi labai labai sunkiai, tada tau būna pasiūlytos galimybės. O ne tada, kai tu planuoji, kad sunkiai dirbsi ateityje. Reikia sunkiai dirbti dabar ir čia. Tada pasiseks.

Kaip nusprendėte gyventi padėdama jauniesiems verslininkams tapti sėkmingais?

Įsitraukiau į „MIT/Stanford Venture Lab“ organizaciją 1996 metais. Tuo metu buvau inžinierė, draugai man pasakė, kad mane gali sudominti jaunieji lyderiai. Įsiliejusi į organizaciją supratau, kad mane be galo žavi galimybė padėti pradedantiesiems verslininkams. Išmokau labai daug apie start-up`us. Visuomet be galo domėjausi įvairiausiomis įmonėmis, kompanijomis, jų strategijomis, sėkmėmis ir klaidomis.

Silicio slėnio organizacija, kuriai vadovaujate, atkakliai plėtoja virtualios edukacijos sistemas. Kaip vertinate skeptikų kritiką, esą aukštosios technologijos, kompiuteriai didina mokinių asocialumą?

Žmonės mokosi skirtingais būdais. Vieni mokosi lankydami paskaitas, kiti – bendraudami, treti – skaitydami knygas. Yra skirtingi edukacijos būdais ir kiekvienas turėtų rasti savo metodą. Kompiuteris lemia tai, kad vaikai gali susirasti daugiau draugų „online“, o vėliau su jais susitikti. Žmonės turi tendenciją norėti būti socialiais. Interneto pagalba žmonės dalinasi savo istorijomis, bendrauja. Interneto amžiuje žmonės daug daugiau keliauja, ar pastebėjote? Virtualiu būdu susipažinęs su užsienyje gyvenančiais žmonėmis, tu daug labiau nori aplankyti šalis, kuriose jie gyvena. Tik tie vaikai, kurie jau turi kažkokių psichologinių problemų, naudodamiesi kompiuteriu jame ir užsisklendžia. Bet ne aukštosios technologijos yra to priežastis.

Kokie yra Jūsų įspūdžiai apie lietuvius?

Tūkstančiai Lietuvos studentų man įrodė, kad jie yra ištroškę žinių ir naujų idėjų. Tai mane labai sužavėjo. Jiems beliko dabar tiesiog išdrįsti ir įgyvendinti visa tai, apie ką jie svajoja.

Komentarai (6)