Jei Lietuva devyniais dešimtadaliais sumažintų valstybės aparatą, mokesčius ir atsisakytų daugumos taisyklių bei reglamentų, kaip tai padarė Honkongas, ji taptų viena pirmaujančių valstybių Europoje, mano Jungtinės Karalystės politikas, apžvalgininkas vikontas Christopheris Moncktonas.

- Viena opiausių problemų, su kuria susiduria Lietuva ir kitos Baltijos šalys, yra emigracija. Kaip galima būtų šią problemą spręsti?

- Reikia pasinaudoti privalumais, kuriuos turi nedidelė šalis su išsilavinusia valdančiųjų klase. Vienas šių privalumų yra turėti nedidelį, nebrangiai kainuojantį išlaikyti valstybės aparatą bei mažus mokesčius. Tačiau problema, su kuria Lietuva susiduria dabar, yra emigracija nepaisant labai spartaus ekonominio augimo, nes jūs padvigubinote sukuriamą BVP žmogui, po to kai atsiskyrėte nuo komunistinio bloko, o tai - įspūdingas pasiekimas. Nepaisant šių pasiekimų, jauni žmonės mano, kad jie gali uždirbti geriau svetur ir, manau, problema, su kuria susiduria Lietuva yra analogiška Honkongo problemai, su kuria ji susidūrė dar būdama Didžiosios Britanijos kolonija, šeštojo dešimtmečio pabaigoje.

Tuo metu britų konservatorių Vyriausybė buvo sunerimusi dėl Honkongo, nes ten buvo keli bankai, administracinė vadovybė, žvejų kaimas ir, tiesą sakant, nieko daugiau. Didžioji Britanija, naudodamasi savo kaip imperijos patirtimi, ypač Indijoje, turėjo ketinimų padėti kolonijoms savarankiškai vystytis, todėl jie į Honkongą nusiuntė valstybės tarnautoją serą Johną Jamesą Cowperthwaite'ą, kuris tikėjo laisvąja rinka, ir tris mėnesius studijavęs valstybės ekonomiką, radijo laidoje pareiškė, kad atsisako devynių dešimtadalių Honkongo valstybės tarnautojų. Žmonės sujudo ir pradėjo piktintis, tad kitą dieną jis grįžo į radijo laidą ir pasakė, jog pamiršo pridurti, kad Honkonge taip pat devyniais dešimtadaliais bus mažinami mokesčiai ir įvairūs apribojimai bei taisyklės. Per vieną mėnesį visi žmonės, kurie dirbo Honkongo administracinei vadovybei, pradėjo dirbti bendrovėse, kurios skubėjo iš viso pasaulio kurtis Honkonge, o jų atlyginimai padvigubėjo. Dabar nuvykite į Honkongą ir palyginkite tai, ką pamatysite, su keliais bankais, administracine vadovybe ir žvejų kaimu. Esminiai pokyčiai gali vykti net mažiausiuose teritorijose.

- Esate minėjęs, kad Lietuvoje lankotės pirmą kartą, greičiausiai jau buvote susitikęs su kai kuriais šalies politikais, apie ką kalbėjotės?

- Mano vizito Lietuvoje tikslas yra pasakyti Lietuvos politikams, kad dabar šalis turi galimybę pasinaudoti tinkama akimirka ir nebėra poreikio jai vadovauti kaip komunistinei valstybei, jai galima vadovauti kaip Honkongui. Jei jūs tai galėtumėte padaryti, pageidautina, su daugumos partijų pritarimu, o aš žinau, kaip tai yra sunku, Lietuva galėtų tapti tokia, kokia ji buvo anksčiau - viena pirmaujančių valstybių Europoje, nes ne šalies dydis yra svarbiausia, o protingas vadovavimas jai.

- Ko gero, Lietuvos Vyriausybei pasiūlymas sumažinti valstybės tarnautojų devyniais dešimtadaliais skambėtų drastiškai?

- Toks pasiūlymas skambėjo drastiškai ir Honkongo Vyriausybei, tačiau, kas nutiko vėliau? Toks sprendimas pasiteisino. Per vieną mėnesį. Žmonės perėjo dirbti į privatų sektorių už dvigubai didesnį atlyginimą. Ar jiems tai buvo blogos naujienos? Žinoma, kad ne. Aišku, kolonistų valdžiai buvo lengva diktuoti tokį puikų sprendimą, nei valstybei savarankiškai imtis tokios politikos, ypač šaliai, kurioje pastaruosiuose rinkimuose nugalėjo socialistinė dauguma, kuri nemėgsta laisvosios rinkos. Ko gero, jūs išgirsite, jog laikas atsisakyti vienodų mokesčių dydžių visiems.

- Ar jūsų manymu devynių dešimtadalių principas galėtų veikti Lietuvoje?

- Dėl to turėtų apsispręsti Lietuvos politikai, tačiau yra nepaprastai puiku žinoti, kiek valstybės aparatas galėtų būti sumažintas, jei tai norima padaryti. Manau ir žmonės dėl to labai neprieštarautų.

- Ankstesnė Lietuvos Vyriausybė buvo dešiniųjų pažiūrų, kuri bandė mažinti valstybės aparatą, tačiau po šį rudenį vykusių rinkimų daugumą surinko kairiųjų pažiūrų politikai. Galbūt tai lėmė nepasitenkinimas ankstesne politika?

- Kiekviena vyriausybė, net jei viską daro, ekonomiškai vertinant, teisingai, galiausiai taps nepopuliari, nes žmonėms patinka keisti nuomonę. Su kiekvienais rinkimais ateina nauja rinkėjų karta, o senoji karta pamažu išmiršta, tad, žinoma, natūralu, kad valdantieji keičiasi. Svarbiausia, kad būtų balansas tarp laisvai išrinktų partijų ir tai reiškia, jog niekuomet nepavyks gauti idealaus rezultato, tačiau bent jau žmonės gauna tai, ko jie nori. Demokratijos vertė yra milžiniška. Kaip sakydavo seras W. Churchillis, demokratija yra blogiausia valdymo forma pasaulyje, nepaisant visų kitų.

Valdžia visada tapatinama su blogiu, aš kartais net pagalvoju, kad tai yra būtinas blogis, bet ji turi būti nedidelė. Markus Tulijus Ciceronas Senovės Romoje sakė, jog iždas turi būti pripildytas, valdančiųjų – mažiau, pareigūnų arogancija - pažabota, viešoji skola – grąžinama, pagalba užsienio žemėms – baigta, kad valstybė galėtų išvengti bankroto. Jis taip pat sakė, jog žmonės turėtų dar kartą išmokti dirbti, užuot priklausę nuo valstybės paramos. Tai buvo pasakyta 63 metus prieš Kristų, tačiau niekas per daug nepasikeitė – valstybės aparatas yra linkęs pasidaryti per dideliu ir per brangiu.

Nedidelės teritorijos privalumas yra tas, kad ji gali elgtis kaip Honkongas. Leiskite papasakoti, kas nutiko su Honkongu, po jo vadinamojo perėmimo: tuomet Kinija pamatė, kaip veikia laisvoji rinka, ko iki šiol komunistinė valstybė nežinojo, ir dėl Honkongo patirties jų vaidmuo pasaulyje tapo svarbesnis, nes jie eksperimento būdu tokias praktikas kaip Honkonge taikė dar šešiuose regionuose, kur buvo sukurtos vadinamosios įmonių zonos, kur iš esmės negalioja apribojimai ir yra labai nedideli mokesčiai. Šios šešios zonos generuoja apie 80 proc. Kinijos turto kasmet. Žinoma, kyla klausimas, kodėl toks modelis neišplinta visoje šalyje, tačiau tai gali nutikti tik atsisakius komunizmo, o šalies vadovybė tam nėra nepasiruošusi. Kinijoje dar bandoma vadovauti kapitalistinei sistemai su komunistine vadyba, ką galima pavadinti nesėkmingu eksperimentu, nes komunizmas pamažu yra išspaudžiamas iš sistemos, tačiau jie dar nepasiekė taško, kad galėtų įvesti demokratiją, tik tuomet Kinijos potencialas galės išsiskleisti galutinai. Kinija suvokia, kad Honkongo modelis veikia ir jie tai patikrino dar 6-iose vietose. Tai reikėtų suvokti Lietuvai ir yra įmanoma, kad ir socialdemokratai elgtis racionaliai, o ne emociškai.

- Lietuvoje, keičiantis valdantiesiems iš dešiniosios daugumos į kairiąją, dalies pradėtų projektų yra atsisakoma, pavyzdžiui, planų statyti atominę elektrinę Visagine. Žinoma, tam įtakos turėjo ir referendumas. Tačiau kaip iš esmės galima užtikrinti vienos vyriausybės pradėtų projektų tęstinumą?

- Referendume žmonės pasakė ne ir nors aš manau, kad jie klydo sakydami ne, bet tai yra jūsų šalis. Jei gyventojai nenori atominės, nors galbūt nebūtinai supranta mokslo pasiekimus ir kokios saugios šios elektrinės yra, nieko gero nebus, jei Vyriausybė tautai pasakys, kad tauta klysta, jų nuomonė turi būti gerbiama. Tačiau tokie referendumo rezultatai reiškia, kad žmonės, dirbantys atominės energetikos srityje ir Vyriausybėje bei norintys atominės elektrinės, turi užtikrinti, kad gyventojai galėtų gauti geresnį tiksliųjų mokslų išsilavinimą, nei jie turi dabar. Galiausiai jų nuomonė bus panaši į manąją, kuri yra, kad, jei yra naudojamos moderniosios technologijos atominėse elektrinėse, o ne absurdiški RBMK reaktorių tipai, kokį jūs turite Ignalinoje, primestą Sovietų Sąjungos, kuriai nerūpėjo, kiek žmonių žus dėl beviltiškai prastai sukurtų reaktorių, nėra jokių rizikų sveikatai. O jei žmogus yra susirūpinęs ir dėl anglies dvideginio emisijų, dėl kurių, mano manymu, rūpintis tikrai nereikėtų, atominė elektrinė anglies dvideginio į orą neišmeta. Yra daug atominės elektrinės privalumų ir jeigu jūs imtumėtės didelio projekto, galėtumėte sutaupyti įrengdami didesnius galingumus, kaip tai daro Prancūzija, o elektrą galėtumėte parduoti savo kaimynams, nes jų elektros poreikiai auga. Taip jūs galite tapti vienais didžiausių elektros gamintojų regione, tačiau tai nutiks tuomet, kai gyventojų išsilavinimui tiksliųjų mokslų srityje bus skiriama pakankamai dėmesio.

Vienas didžiausių nerimą keliančių dalykų viso pasaulio mastu man yra tai, jog tik labai nedaugelyje valstybių yra dedamos pastangos paskatinti švietimą tiksliųjų mokslų srityje. Bendrasis gyventojų šios srities supratimas dabar, ko gero, yra prastesnis nei jis buvo ankstyvaisiais viduramžiais. Mes tapome priešviduramžiškais pagal savo mokslo galimybių neišmanymą ir baimes.

-Gal galėtumėte įvardinti keletą šalių, kurios investuoja į švietimą tiksliųjų mokslų srityje?

- Japonija deda ypatingai daug pastangų, o jų rezultatai matematikos ir mokslo srityje yra akinantys palyginti su, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės pasiekimais. Aš įgijau klasikinį išsilavinimą ir manau, kad žmogus turi gauti bent jau minimalias matematikos ir logikos žinias. Bet kuriuo metu nuo viduramžių iki įskaitant ir mano kartą, žmonės studijavo ne tik gramatiką, kas yra detalus savo ir kelių kitų kalbų mokėjimas, tačiau ir logiką, į kurią, žinoma, įeina ir elementari matematika, kad žmogus išmoktų ne tik dėstyti savo mintis, bet ir mąstyti. To reikėtų pasimokyti tiek kairiosios, tiek dešiniosios krypties politikams, kad jie susilaikytų nuo neracionalių sprendimų, manydami, jog taip bus populiarūs tarp neišsilavinusių žmonių. Tuomet nereikia priimti vien emocionalių sprendimų, o racionalių sprendimų priėmimas tampa įmanomu ir galiausiai – norma. To Lietuvai reikia išmokti.

Komentarai (44)