Laikinai aprimo aistros dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos. Gaila, kad nebuvo galimybės dėl jos statybos ramiai padiskutuoti iki referendumo. Bet dar ne vėlu išsiaiškinti už ką iš tikrųjų mes, Lietuvos piliečiai, balsavome ir ko mes, kaip valstybė, siekiame.

Perskaičiau 2012 metais delfi.lt portale publikuotus straipsnius apie VAE ir energetinę nepriklausomybę bei jų komentarus. Mano vertinimai dviprasmiški. Viena vertus džiugina didelis skaitytojų aktyvumas, bet kita vertus liūdina pačių komentarų kokybė. Jei iš maždaug 600 komentarų apie 20 yra vertų dėmesio, dar koks 100 yra bent jau į temą, o likusieji yra grynas drabstymas purvais, tai situacija nėra gera. Vargu ar galima pakeisti drabstytojų purvais mąstymą, tačiau reikėtų pateikti daugiau tikros informacijos prieinama forma tiems, kurie norėtų aktyviai pareikšti savo poziciją, tačiau to negali tinkamai padaryti dėl objektyvios informacijos stokos.

Visuomenės informavimo priemonėse įvairaus lygio politikai daug diskutavo apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę. VAE statybos šalininkai būtent ją laiko energetinės nepriklausomybės garantu, nors iš tikrųjų VAE yra tik viena ir tikrai ne pagrindinė grandis energetinės nepriklausomybės problemų grandinėje. Galima tik apgailestauti, kad visuomenei nebuvo pateikta visapusiškos, pakankamai aiškios ir motyvuotos informacijos, kuri būtų padėjusi apsispręsti daugeliui balsavusių.

Todėl pabandykime ramiai išsiaiškinti dėl ko diskutuosime, kad visiems dalyvaujantiems diskusijoje būtų aišku, kas yra diskusijų objektas, kurie jau priimti ar siūlomi sprendimai yra nediskutuotini, ir juos, norim ar nenorim, reikia priimti tokius, kokie jie yra, o dėl ko galima ir reikia diskutuoti, kad būtų priimami kuo naudingesni Lietuvai sprendimai.

Apsiribosime elektros energetika. Gamtinės dujos yra gal net svarbesnis energijos šaltinis, nes už jas, tiesiogiai ar netiesiogiai, kiekvienas iš mūsų sumokame daugiau negu už elektros energiją. Tačiau dujų tiekimo principiniai klausimai jau beveik išspręsti - suskystintų gamtinių dujų terminalas jau pradedamas statyti ir po kelių metų problema visiškai ar dalinai turėtų būti išspręsta.

Pradėkime nuo Nacionalinėse energetikos strategijose keliamos energetinės nepriklausomybės suvokimo. Pabandykime sau atsakyti į klausimą, ar galima Lietuvos energetinė nepriklausomybė elektros energetikoje. Bet prieš tai reikia bent minimaliai žinoti, kaip funkcionuoja elektros energetikos sistemos (EES). Skaitytojai atleis už EES funkcionavimo pradžiamokslį, bet nesuprasdami kaip funkcionuoja sistemos, tikrai negalėsite protingai vertinti siūlomus sprendimus.

Valstybėje, ar grupėje gretimų valstybių, elektros energiją generuojančios jėgainės ir elektros energijos vartotojai yra sujungti elektros energijos perdavimo linijomis ir sudaro EES. Sistemoje visi elektros energijos generatoriai dirba sinchroniškai, jų generuojama elektros srovė turi būti tiksliai 50 Hz dažnio ir sinusinės įtampos fazės turi sutapti.

EES vyksta nuolatinis judėjimas – kinta sistemos apkrovos: vieni generatoriai atjungiami, kiti prijungiami, vieni vartotojai atsijungia, kiti prisijungia. Tačiau srovės dažnis visą laiką turi būti pastovus. Labai supaprastintai sistemos valdymą būtų galima palyginti su vairuotoju, važiuojančiu automobiliu pastoviu greičiu keliu kalvota vietove. Kad išlaikytų pastovų judėjimo greitį, vairuotojas turi reguliuoti variklio galią daugiau ar mažiau paspausdamas akseleratoriaus pedalą, o kartais ir paspausdamas stabdį.

EES valdomos tokiu pačiu būdu, tik visi valdymo procesai žymiai sudėtingesni. Kadangi sistemoje pačios elektros neįmanoma kaupti, tai kintant vartotojų apkrovai, reikia reguliuoti generatorių galias. Paprastai elektros energetikos sistemose didžiausią galios dalį generuoja kelios ar keliolika galingų šiluminių, atominių ar hidro- elektrinių, vadinamų bazinėmis, kuriose lengviau užtikrinti nustatytus elektrinius parametrus.

Jei sistemos vartotojų apkrova būtų pastovi, palaikyti stabilius sistemos parametrus būtų nesunku. Tačiau apkrova kinta. Vienus apkrovos pokyčius galima prognozuoti – naktimis ir savaitgaliais apkrova sumažėja, tam galima pasiruošti. Šiuo atveju labai efektyvios hidroakumuliacinės elektrinės, kurios naudodamos pigesnę naktinę ir švenčių dienų elektros energiją, perpumpuoja vandenį iš žemutinio baseino į aukštutinį ir apkrovos piko metu generuoja brangesnę elektros energiją. Prie EES galima prijungti ir kitus energijos šaltinius naudojančius generatorius, tačiau dėl savo specifikos (vėjas, saulės šviesa, biokuras) jie negali būti baziniais generatoriais.

Blogiausias yra atvejis, kai dėl gedimo atsijungia kuris nors iš galingų bazinių sistemos generatorių. Atsijungimas dėl gedimo yra staigus, lyg kambaryje būtų išjungta šviesa. EES yra suprojektuotos taip, kad sistemoje visada būtų operatyvus galios rezervas padengti atsiradusiam galios trūkumui. Didžiųjų elektrinių galingi generatoriai turi didelę inerciją: norint paleisti šaltą šiluminės jėgainės elektros generatorių reikės keliolikos valandų, kol garas pasieks reikiamą temperatūrą.

Labai efektingos šiuo atveju yra hidroelektrinės, kurioms nereikia ilgo parengties laiko. Galios trūkumą gali kompensuoti ir sistemoje nepilnu pajėgumu dirbantys generatoriai. Štai, dirbant Ignalinos atominei elektrinei (IAE), kaip „karštas“ rezervas buvo naudojama dalis Elektrėnų Lietuvos valstybinės elektrinės generatorių, kurie dirbo nedideliu galingumu ir, atsijungus IAE, galėjo greitai padidinti elektros generavimo galią ir kompensuoti dalį IAE pajėgumų.

Kita trūkstamos galios dalis yra gaunama elektros perdavimo linijomis iš nutolusių, gal net kitose valstybėse esančių elektros generatorių. Elektros perdavimo linijose vyksta sudėtingi galios srautų persiskirstymo procesai, jose taip pat turi būti rezervai perduoti papildomai galiai. Jei sistemos suprojektuotos netinkamai ar jei dėl kurių nors priežasčių atsijungia keletas galingų generatorių, apsaugos sistemos automatiškai atjunginėja vartotojus ir generatorius, ir gali būti sutrikdytas elektros energijos tiekimas dideliame regione. Gal skaitytojai dar nepamiršo didžiulės avarijos JAV šiaurės rytų elektros energetikos sistemoje, kai kelias dienas be elektros teko būti ir Niujorkui.

Dabar pabandykime išsiaiškinti Lietuvos vietą elektros energetikos sistemose. Tiek Lietuvos, tiek ir visų Baltijos valstybių jungtinė EES yra per mažos, kad galėtų vienos nepriklausomai ir patikimai funkcionuoti. TSRS laikais Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, Baltarusija, Kaliningrado sritis ir Rusijos šiaurės vakarų regionas buvo Šiaurės vakarų elektros energetikos sistemoje.

Baltijos valstybės, Rusija ir Baltarusija tapo nepriklausomomis valstybėmis, tačiau EES valdymas pakito nedaug. Šiaurės vakarų EES, kaip ir kitos buvusios TSRS respublikų EES, yra dalis jungtinės IPS/UPS sistemos, kurios pagrindinius parametrus reguliuoja Rusijos Vieningos elektros sistemos Centrinė dispečerinė. Kai kurie straipsnių autoriai ir komentatoriai, neįsigilinę į esmę, teigia, kad Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių EES ir toliau yra centralizuotai valdomos „iš Maskvos“.

Kaip įrodymą mini BRELL susitarimą (santrumpa nuo Šalių – signatarų pirmųjų raidžių: Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija, Lietuva). BRELL susitarimas tik teisiškai užfiksavo realiai susiklosčiusią situaciją. Ar Lietuva ir kitos Baltijos valstybės turėjo kitą pasirinkimą? Ne. Ar tokia situacija tenkina mus, kaip Lietuvos piliečius ir Baltijos valstybes, kaip Europos Sąjungos nares? Trumpas atsakymas – ne, tačiau reikia papildomų komentarų. Kodėl Lietuva ir šiandien neturi kito pasirinkimo, panagrinėsime antrame straipsnyje.

BRELL susitarimas yra viešas (www.so-ups.ru), mokantys rusų kalbą ir turintys inžinieriaus-elektriko išsilavinimą gali perskaityti patį susitarimą su visais jo priedais. Noriu pasakyti, kad tai yra įprastinis žinybos lygio daugiašalis susitarimas, kurį pasirašydamas 2001 metais AB „Lietuvos energija“ vadovas nepažeidė jokių Lietuvos Respublikos įstatymų ar teisės aktų. Tą galiu teigti atsakingai, nes būnant Lietuvos Respublikos valstybinės derybų delegacijos su Rusijos Federacija vadovu teko analizuoti ne vieną dešimtį įvairaus lygio sutarčių ir susitarimų tekstų.

Dabar sugrįžkime prie energetinės nepriklausomybės klausimo. Pasaulyje yra tik kelios valstybės, kurias būtų galima laikyti energetiškai nepriklausomomis. Lietuva aprėpiamoje perspektyvoje tikrai nebus energetiškai nepriklausoma, nebent sutartume grįžti atgal į balanos amžių. Pati energetinė nepriklausomybė neturėtų būti strateginiu Lietuvos valstybės tikslu. Lietuvos valstybės, kaip Europos Sąjungos narės, vienu iš strateginių tikslų galėtų būti „energetinė nepriklausomybė nuo monopolininkų iš trečiųjų šalių“ ( ne Europos Sąjungos narių). Šiuo metu toks monopolininkas yra Rusija.

Nesu nei rusofobas nei rusofilas, tik bandau į daiktus žiūrėti pragmatiškai. Pradžioje noriu atšaldyti VAE statybos šalininkų entuziazmą. Pati VAE, jei ji bus pastatyta, jokios energetinės nepriklausomybės Lietuvai neužtikrins. Baltijos šalių EES negalinga ir neturi galimybių užtikrinti reikiamą operatyvinį rezervą staigiai atsijungus VAE. VAE generatoriai (tikiuosi, kad naujoji vyriausybė nestatys vieno bloko monstro, kuris sukeltų daug problemų regione) turės suktis sinchroniškai arba su jau minėta IPS/UPS sistema, arba su Kontinentinės Europos tinklais (KET). Nors darbui su IPS/UPS sistema jau yra reikiama infrastruktūra ir prisijungimas būtų paprastesnis ir pigesnis, šio varianto, kaip perspektyvaus, nereikėtų nagrinėti.

Lietuva yra Europos Sąjungos narė ir turime kartu vykdyti jos vieningą energetinę politiką. Todėl elektros energetikos sistemoje strateginiu tikslu artimiausiam dešimtmečiui turėtų būti Baltijos šalių EES sujungimas sinchroniniam darbui su KET. Kiekvienoje Baltijos šalyje elektros perdavimo linijos turi sudaryti žiedą. Kitas perdavimo linijų žiedas turi būti bendras visoms Baltijos šalims. Šiems reikalavimams patenkinti turi būti nutiestos naujos elektros perdavimo linijos. Papildomų investicijų reikės ir elektros jėgainių generatorių valdymui. Kaip ir Šengeno atveju, prie KET bus prijungta ne viena Lietuva, bet visos trys Baltijos šalys. Todėl reikia atitinkamai derinti visų trijų šalių veiksmus. Ši problema yra paprasčiausia, nes šalies vadovai dar nespėjo galutinai sugadinti santykių su kaimynais.

Sudėtingiau su Vakarų kryptimi. Vienintelis kelias yra per Lenkiją, per jungtį „LitPolLink”. Sinchroniniam darbui su KET nepakanka nutiesti elektros perdavimo liniją Alytus – Elkas, reikės ir antros perdavimo linijos. Lenkijoje reikia modernizuoti Šiaurės rytų regiono elektros tinklus. Prieš kelis metus darytoje preliminarioje galimybių studijoje šie darbai buvo įvertinti 700 mln. eurų. Galbūt dalį lėšų skirs Europos Komisija, o bendrai šiame projekte daug kas labai priklausys nuo Lenkijos geranoriškumo. O santykiai su Lenkija šiuo metu nėra patys geriausi.

Na ir paskutinis, sunkiausias, klausimas - Kaliningrado sritis. Preliminariose prisijungimo prie KET sąlygose buvo aiškus reikalavimas – išspręsti atsijungimo nuo IPS/UPS klausimus ir Kaliningrado srities klausimą. Ateityje problema dar labiau susikomplikuos, nes Kaliningrado srityje jau statoma Baltijos atominė elektrinė.

Čia norėčiau kreiptis į labai emocingus ir su žodžiais nesiskaitančius delfi.lt komentatorius. Tyčiojimasis iš Rusijos, gąsdinimai, kad „Ivanas“ gali susprogdinti atominę (turima galvoje statoma Baltijos AE) nieko gero neduos. Laukia sunkios derybos, net ir be jūsų pastangų jas torpeduoti. Nebus lengva įtikinti įtarius Rusijos vadovus, kad sinchroninis Kaliningrado elektros sistemos darbas su KET per Lietuvą tikrai nekels grėsmės Rusijos nacionaliniam saugumui, o priešingai – didins savitarpio pasitikėjimą. Vienu iš klausimų derybose galėtų būti bent vieno Lietuvos branduolinės saugos eksperto įtraukimas nuolatiniam darbui Baltijos AE statybos techninės priežiūros institucijoje.

Jei būtų pastatyta VAE, tandemu dirbdamos VAE ir Baltijos AE ne tik užtikrintų viena kitai galios rezervą, bet kartu su išplėsta Kruonio HAE leistų abiems šalims uždirbti iš pikinės elektros energijos pardavimo. O jei VAE nebūtų statoma, turėtume dar vieną elektros energijos pardavėją „Nord Pool Spot” elektros biržoje.

Galima būtų nedaryti jokių veiksmų ir toliau įvairiais lygiais įžeidinėti Rusiją. Tada tikėtina veiksmų seka galėtų būti tokia: Kaliningrado sritis per nuolatinės srovės intarpą jungtųsi su Lenkijos tinklais ir parduotų elektros energiją Lenkijai ir Vokietijai; Lietuva ir toliau liktų Rusijos įtakos zonoje (IPS/UPS sistemoje), nes atsakingos už prisijungimą prie KET Europos institucijos vargu ar sutiks, kad Baltijos AE liktų sinchroniškai nesujungta su jokia elektros energetikos sistema.

Lietuva eilinį kartą parodys, kad nesimoko iš savo klaidų ir pakartos diskusijų dėl dujotiekio „Nord Stream“ tiesimo variantą. Parenkant dujotiekio trasą jau buvo aišku, kad Baltijos šalys bus priimtos į Europos Sąjungą ir dujotiekis į Europos Sąjungą (konkrečiai, Vokietiją), galėjo būti nutiestas sausuma per būsimų Europos Sąjungos valstybių teritorijas.

Deja, tada Baltijos šalių vadovai dar nesuvokė ar nenorėjo suvokti savo valstybių naujo statuso, nebuvo derybų dėl varianto, kad dujotiekis būtų nutiestas sausuma su atšakomis tranzito valstybėms. Dujotiekis buvo nutiestas Baltijos jūros dugnu. Dabar jau kalbame, kad būtų gerai pirkti rusiškas dujas iš Vokietijos per Lenkiją. Monkės biznis, kaip kartodavo vienos knygos herojus.

Straipsnyje liko neaptartas Baltijos žiedas, elektros jungtys su Švedija ir Lenkija ir daugelis kitų klausimų. Autorius, tęsdamas problemos nagrinėjimą, numato parašyti dar kelis straipsnius šia tema. Pirmai diskusijai medžiagos pakanka.

Virgilijus Bulovas, ambasadorius, buvęs vidaus reikalų ministras

Komentarai (2)