Kosmonautas Nr. 34 – apie alkoholio kontrabandą ir savavališkus išėjimus į kosmosą (1)
Vilniuje vykstančioje konferencijoje SEMWO 2013 lankėsi Sovietų Sąjungos kosmonautas Georgijus Grečko, kuris, nepaisant labai rimtos profesijos, atvirai ir su humoru papasakojo apie gana baugius nuotykius kosminėje stotyje „Saliut-6“ ir kosmonautų gyvenimo užkulisius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš keletą metų spaudoje būta straipsnių apie keistas Rusijos kosmonautų tradicijas prieš skrydį – pažiūrėti filmą „Balta dykumos saulė“, klausytis dainos „Žemė iliuminatoriuje“, pasirašyti ant viešbučio kambario, kuriame buvo miegama prieš skrydį durų ir apšlapinti autobuso, vežusio link raketos galinį ratą - G. Grečko pasakojo, jog visos šios tradicijos iš tiesų turi pagrindo, bet tai jokiu būdu nebuvo prietarai, tai buvo racionalūs sprendimai:
„Tiesą sakant, daina „Žemė iliuminatoriuje“ nebuvo grojama kiekvieną vakarą, o štai filmą „Balta dykumos saulė“ iš tiesų žiūrėdavome vakare prieš raketos startą. Tai – ne prietaras, ne tradicija, iš tiesų ruošiantis skrydžiui reikalinga tam tikra nuotaika, tam tikras nusistatymas. Negalima vykti skristi nusiteikus sakant „aš viską žinau, man jūra iki kelių, man ant visko nusispjauti“. Negalima vykti skristi susikausčius, bijant galvojant kas bus, o jei netyčia žūsiu. Tai skrydžiui nepadeda. O štai minėto filmo herojai elgiasi taip, kaip turi elgtis tikri vyrai Žemėje ir kosmose. Draugystė, pasiaukojimas, pagalba bet kurioje situacijoje – galbūt prisimenate garsiąją susišaudymo sceną. Man šis filmas yra tarsi kamertonas: kad orkestras gerai grotų, turi nuskambėti kamertonas, prie kurio visi prisiderina. Iki tol buvo, kad žiūrėjome filmą „Trisdešimt trys“ arba „Širli-mirli“, per kuriuos visą laiką juokiamasi, bet jie atkrito. Todėl filmo „Balta dykumos saulė“ juostą visai sužiūrėjome, bet tada mums atsiuntė naują juostą.
Ant kambario, kuriame nakvodavome, durų, iš tiesų pasirašydavome. Žinoma, tikėdavomės grįžti, bet jei nepasisektų, liktų bent jau autografas. O štai kalbant apie autobuso ratą, tai visai ne tradicija – tai yra grynai fiziologinė būtinybė. Nes po to reikia nueiti iki raketos, atsisveikinti, užimti savo vietą, tuomet dvi valandas vyksta pasiruošimas skrydžiui, pakylama, hermetiškumo patikrinimas. Ir tik po to pereinama į orbitinį skyrių, kuriame įjungiamas tualetas. Taigi, praeina apie šešias valandas. Kiek girdėjau, amerikiečiai savo skafandruose tam turi „pampersus“, o mes kentėdavome“.
G. Grečko tikina kosmose nematęs jokių nežemiškų civilizacijų požymių ir su ateiviais susitikęs nebuvo: „Man nepasisekė, su ufonautais ar kokia kita velniava, susitikęs nebuvau. Bet kai rusų kilmės amerikietis Sitčinas (iš azerbaidžano kilęs Zacharija Sitčinas – red.) savo knygoje parašė, jog dukart matė Sinajaus pusiasalyje esančią skraidančią lėkštę, tai mane sudomino. Organizavau į ten ekspediciją, bet paaiškėjo, kad ten yra ne skraidanti lėkštė, o lygi, graži, lėkštę primenanti kalva. Nors man labai norėjosi, kad ten būtų ufonautų lėkštė, prie kurios galėčiau prieiti, o ten būtų durelės, į kurias pasibelsčiau ir jie man atidarytų. O tada aš jiems pasakyčiau, „Sveiki, aš kosmonautas, jūs kosmonautai, tad išger... taigi, pasikalbėkime“. Nepasisekė“.
Linksmų plaučių kosmonautas psichologinį kosmonautų pasirengimą ir įgulų suderinamumą vertina labai rimtai. Deja, jo ir skrydžių vadovų nuomonės ne visuomet sutampa: „Manau, kad ir Žemėje, ir kosmose, kai numatyta atlikti kokį nors atsakingą darbą, reikia šiek tiek jaudintis. Labai stipriai jaudinantis galima susimauti, o visiškai nesijaudinant taip pat galima susimauti. Todėl manau, kad robotai dar ilgą laiką nepakeis žmonių. O komandų psichologinis pasirengimas – tai labai rimtas klausimas. Prieš suvedant du kosmonautus į komandą, psichologai iš pradžių vertina kosmonautus atskirai, vėliau kartu, o po to pateikia išvadą: ar jie dirbs sėkmingai, o gal jais negalima iki galo pasitikėti. Tai labai ilgi, sunkūs, sudėtingi tyrimai, bet vadovybė į juos visiškai neatsižvelgdavo. Jie į psichologus tiesiog nekreipia dėmesio – į kosmosą buvo siunčiami tie, kuriuos norima siųsti, o rezultatas kartais būdavo labai geras. Bet pasitaikė ir taip, kad ekipažą teko atšaukti likus vos kelioms dienoms iki skrydžio. Buvo ir taip, kad net skrydžio metu įguloje išsivystė tokie santykiai, kad skrydį teko nutraukti. Tiesa, taip nutiko retai – gal 2-3 kartus per visą skrydžių istoriją. Taigi, psichologų klausytis reikia. Tiesa, pats manau, kad vietoje psichologinių testų komandos suderinamumas geriau išryškėja treniruočių metu. Po treniruotės 95 procentų tikslumu galima pasakyti kaip gerai komanda dirbs kartu“.
Paklaustas apie pačius sudėtingiausius ar baisiausius darbo kosmose metu pasitaikiusius nutikimus G. Grečko pasakojo: „Sudėtingiausia buvo tai, kad į atvirą kosmosą su nauju darbiniu skafandru „Orlan“ išeidinėjau pirmas. [Aleksejus] Leonovas atvirame kosmose pabuvojo pirmas, bet jis ėjo su demonstraciniu skafandru. O maniškis buvo darbinis. Neatsidarė vienas skafandro deguonies balionas, taigi, jei kas būtų nutikę, būčiau turėjęs mažiau oro atsargos. Treniravomės ne visai tiksliame tarpiniame skyriuje, todėl realiomis sąlygomis reikėjo kai ką keisti vietoje, improvizuoti. Ir taip jau sutapo, kad ir skafandras buvo iki tol nebandytas, ir į kosmosą reikėjo eiti ne per specialų išėjimo liuką, o per susijungimo su kitais kosminiais aparatais liuką.
Po manęs jau visi ėjo per specialų liuką, kuriame yra kur prisitvirtinti, kur yra pilna medicininė kontrolinė. Žinote, panašiai yra povandeniniame laive – normaliomis sąlygomis visi įeina ir išeina per bokštelį, o nenormaliomis išeinama per torpedų angas. Man teko eiti per kažką panašaus į torpedų angas.
Per jungimosi liuką išėjimai į kosmosą niekada nebuvo planuoti. O mums reikėjo atidaryti tą liuką į tuščią erdvę. Supratome, kad jis šiaip sau lengvai neatsidarys, todėl be įprastinių instrumentų man buvo duotas įrankis, pagamintas pagal kriminalistikos muziejuje buvusio seifų vagių įrankio modelį. Tik jis buvo pagamintas ne iš geležies, o iš titano. Bet nei įprastiniu būdu, nei su tuo ypatingu įrankiu, liukas neatsidarė. Todėl atidarėme jį rusišku būdu: aš įsigriebiau liuko, mano įgulos kolega Jura (Jurijus Romanenko – red.) mane sugriebė už kojų ir suskaičiavę „vienas, du, trys“, mes dureles atplėšėme. Dureles atplėšėme ir pradėjome galvoti – o kas, jei paskui neužsidarys? Juk ir mums ir visai stočiai galas. O buvo apskaičiuota, kad stotis dar turėtų veikti ilgai. Trumpai tariant, nusprendėme judėti pirmyn. Beje, prieš išeinant į kosmosą, mes, žinoma, išsiurbėme orą iš to skyriaus. O kai atidarėme liuką, paaiškėjo, kad skyriuje kažkur buvo oro likučių. Ir jie pradėjo lėkti į išorę, tempdami mane kartu. Manau, niekam nepatinka, kai jį kur nors stumia. Todėl palaukiau, kol oro srautas liausis ir išėjau pats. Prieš tai buvo manoma, kad po ankstesnio nesėkmingo susijungimo tas mazgas buvo pažeistas. To darbo metu staiga su švilpesiu iš skafandro pradėjo lėkti deguonis. Žinoma, buvo baisu, bet greitai radome kas blogai ir skylutę uždarėme. Skafandras buvo neišbandytas. Jo aušinimo sistema buvo maždaug tokia, kaip automobilių radiatorius. Tas radiatorius veido neaušino, todėl prakaitavau, o prakaitas bėgo į akis. O kojos taip nušalo, jog jų visai nejaučiau.
Pabaigiau apžiūrą, supratau, kad susijungimo mazgas galės priimti kosminius laivus, o su deguonies likučiais grįžau atgal. Jura pasakė: „Na, pabuvau ties atviro kosmoso slenksčiu. Ir aš noriu lauk. Gal daugiau tokios užduoties nebepasitaikys“. Atsakiau jam: „Laiko juk neturime, pas mus viskas griežtai pagal grafiką. Bet puikiai tave suprantu. Varyk“. O jis jaunas, karštas vaikinas, iš to skubėjimo atsistūmė, išlindo pro liuką – iš pradžių galva, paskui liemuo, o aš prisispaudžiau prie sienelės, kad jam netrukdyčiau. Ir kai pro mane skrido jo kojos, pamačiau, kad jis nepritvirtino saugumo lyno laivo viduje ir lekia sau tolyn. Laimei, jis skrido taip, kad jo saugumo lynas buvo iš mano pusės. Todėl jį pagavau ir paklausiau: „Jura, o tu kur susiruošei?“ Na, jis išėjo, pasižiūrėjo, įlindo vidun. Laimei, liukas užsidarė be sunkumų. Ir kai stoties viduje nusiėmiau skafandrą, visų pirma pasičiupinėjau sau kojas – ar jas vis dar turiu, nes jų jau nebejaučiau. Pačiupinėjus jos buvo kaip ledinukai. Susisukau į miegmaišį ir išgėriau kontrabandinio konjako dešimties dienų normą. Tiesa, dienos norma buvo vos 7,5 gramo, taigi, tai tebuvo apie 70 gramų. Ir užmigau. O kai prabudau, kojos jau buvo atšilę. Tai buvo pats sunkiausias mano darbas.
O baisiausia buvo tada, kai įvyko gaisras, bet apie tai papasakosiu kitą kartą“.
Į klausimą, ar tokie dalykai – alkoholio kontrabanda ir savavališki išėjimai į kosmosą – buvo sovietinės kosmoso programos kasdienybė, ar taip nutikdavo tik linksmų plaučių G. Grečko skrydžių metu, kosmoso veteranas atsakė: „Na, vadovybei sakydavome ne viską. Apie tą Juros išėjimą į kosmosą kvailiodami papasakojome per spaudos konferenciją. Mums tai buvo juokinga, bet kai žinia pasiekė valdžią ir mus pradėjo tarkuoti, pasidarė visai nebejuokinga. Žinome, esame gyvi žmonės, kažką darome ir savaip. Beje, kalbant apie konjaką – pats asmeniškai į stotį nė lašo konjako nevežiau. Mums teko ankstesnio ekipažo palikimas – jie buteliuką paslėpė, o patys tvirtai prisijungti nesugebėjo. Ten buvo pusantro litro konjako. O dabar paskaičiuokite – 2 žmonės, 100 dienų. Vadinasi, septyni su puse gramo kasdien. Ir, žinoma, ne darbo metu, o prieš miegą. Ir mano puikus skrydžio kolega sakė: „Žora, nu negaliu aš po 7,5 gramo. Tai pasityčiojimas“.
Uždavus klausimą apie kosminius temperatūrų ekstremumus ir galimybę žmonėms 9 mėnesius skristi iki Marso, kosmonautas Nr. 34 atsakė: „Manau, kad moterims jų devyni mėnesiai kartais gali būti sunkesni nei kosmonautams, skrendantiems iki Marso. O kalbant apie temperatūrą, tai kosmose juk nėra atmosferos, o temperatūra yra kažkokio kūno savybė: dujų, kietų ar skystų medžiagų. O ten nieko nėra. Temperatūra stotyje priklauso nuo Saulės ir nuo temperatūros paskirstymo sistemos. Mūsų stotyje ji veikė gerai. Buvo atvejis, kai stotyje išsijungė elektra ir ji sušalo. Vanduo suledėjo, vamzdžiai susproginėjo. Bet kolegos – kosmonautai [Vladimiras] Džanibekovas ir [Viktoras] Savinych – sugebėjo prie tos pusiau negyvos stoties prisijungti, įeiti, o ten jau buvo labai šalta. Darbas, kurį reikėjo atlikti, buvo labai smulkus – su pirštinėmis jo neatliksi. Ir jiems rankos šalo, o jie dirbo, kol skausmas tapdavo nepakenčiamu. Ir pirmiausiai jiems pavyko sutaisyti elektrą tiek, kad užsidegtų viena lemputė. Tai jie su ta lempute šildėsi rankas ir netgi maistą. Ir kai pas juos atskridau, ten viskas jau buvo gerai. Jie pasakojo: „Na buvo čia pas mus ledynmetis, buvo pasaulinis tvanas, kai visas tas ledas ištirpo“. O aš juokaudamas sakau: „Įrodykite – juk dabar visur šilta, sausa. Viską išsigalvojote“.
Kosmoso turizmo reiškinį G. Grečko vertina labai skeptiškai: „Na, visų pirma, jie trukdo įgulai dirbti. O be to, nežinia, kur buvo kišami jų pinigai. Bent jau įgulai tikrai nieko netekdavo. O apskritai apie kosmoso turizmą pasakysiu tiek: kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui. Profesionalai turi skraidyti profesionaliais laivais, turistai – turistiniais. Yra bent penkios kompanijos, ruošiančios turistinius kosminius laivus ir kosminius viešbučius. Manau, tai visai gerai. Bet štai pirmieji dabar planuojami suborbitiniai skrydžiai – manau, jie nė grašio neverti. Turiu omeny Richardo Bransono kompaniją. Mat vos pakylate, vos atsikvošėjate, vos pažiūrite po iliuminatorių, o ten pamatote dykumą. Ir tada jau laikas leistis. Tai visai kaip tigrės bučiavimas: baisu, o malonumo jokio“.
„Tiesą sakant, daina „Žemė iliuminatoriuje“ nebuvo grojama kiekvieną vakarą, o štai filmą „Balta dykumos saulė“ iš tiesų žiūrėdavome vakare prieš raketos startą. Tai – ne prietaras, ne tradicija, iš tiesų ruošiantis skrydžiui reikalinga tam tikra nuotaika, tam tikras nusistatymas. Negalima vykti skristi nusiteikus sakant „aš viską žinau, man jūra iki kelių, man ant visko nusispjauti“. Negalima vykti skristi susikausčius, bijant galvojant kas bus, o jei netyčia žūsiu. Tai skrydžiui nepadeda. O štai minėto filmo herojai elgiasi taip, kaip turi elgtis tikri vyrai Žemėje ir kosmose. Draugystė, pasiaukojimas, pagalba bet kurioje situacijoje – galbūt prisimenate garsiąją susišaudymo sceną. Man šis filmas yra tarsi kamertonas: kad orkestras gerai grotų, turi nuskambėti kamertonas, prie kurio visi prisiderina. Iki tol buvo, kad žiūrėjome filmą „Trisdešimt trys“ arba „Širli-mirli“, per kuriuos visą laiką juokiamasi, bet jie atkrito. Todėl filmo „Balta dykumos saulė“ juostą visai sužiūrėjome, bet tada mums atsiuntė naują juostą.
Ant kambario, kuriame nakvodavome, durų, iš tiesų pasirašydavome. Žinoma, tikėdavomės grįžti, bet jei nepasisektų, liktų bent jau autografas. O štai kalbant apie autobuso ratą, tai visai ne tradicija – tai yra grynai fiziologinė būtinybė. Nes po to reikia nueiti iki raketos, atsisveikinti, užimti savo vietą, tuomet dvi valandas vyksta pasiruošimas skrydžiui, pakylama, hermetiškumo patikrinimas. Ir tik po to pereinama į orbitinį skyrių, kuriame įjungiamas tualetas. Taigi, praeina apie šešias valandas. Kiek girdėjau, amerikiečiai savo skafandruose tam turi „pampersus“, o mes kentėdavome“.
G. Grečko tikina kosmose nematęs jokių nežemiškų civilizacijų požymių ir su ateiviais susitikęs nebuvo: „Man nepasisekė, su ufonautais ar kokia kita velniava, susitikęs nebuvau. Bet kai rusų kilmės amerikietis Sitčinas (iš azerbaidžano kilęs Zacharija Sitčinas – red.) savo knygoje parašė, jog dukart matė Sinajaus pusiasalyje esančią skraidančią lėkštę, tai mane sudomino. Organizavau į ten ekspediciją, bet paaiškėjo, kad ten yra ne skraidanti lėkštė, o lygi, graži, lėkštę primenanti kalva. Nors man labai norėjosi, kad ten būtų ufonautų lėkštė, prie kurios galėčiau prieiti, o ten būtų durelės, į kurias pasibelsčiau ir jie man atidarytų. O tada aš jiems pasakyčiau, „Sveiki, aš kosmonautas, jūs kosmonautai, tad išger... taigi, pasikalbėkime“. Nepasisekė“.
Linksmų plaučių kosmonautas psichologinį kosmonautų pasirengimą ir įgulų suderinamumą vertina labai rimtai. Deja, jo ir skrydžių vadovų nuomonės ne visuomet sutampa: „Manau, kad ir Žemėje, ir kosmose, kai numatyta atlikti kokį nors atsakingą darbą, reikia šiek tiek jaudintis. Labai stipriai jaudinantis galima susimauti, o visiškai nesijaudinant taip pat galima susimauti. Todėl manau, kad robotai dar ilgą laiką nepakeis žmonių. O komandų psichologinis pasirengimas – tai labai rimtas klausimas. Prieš suvedant du kosmonautus į komandą, psichologai iš pradžių vertina kosmonautus atskirai, vėliau kartu, o po to pateikia išvadą: ar jie dirbs sėkmingai, o gal jais negalima iki galo pasitikėti. Tai labai ilgi, sunkūs, sudėtingi tyrimai, bet vadovybė į juos visiškai neatsižvelgdavo. Jie į psichologus tiesiog nekreipia dėmesio – į kosmosą buvo siunčiami tie, kuriuos norima siųsti, o rezultatas kartais būdavo labai geras. Bet pasitaikė ir taip, kad ekipažą teko atšaukti likus vos kelioms dienoms iki skrydžio. Buvo ir taip, kad net skrydžio metu įguloje išsivystė tokie santykiai, kad skrydį teko nutraukti. Tiesa, taip nutiko retai – gal 2-3 kartus per visą skrydžių istoriją. Taigi, psichologų klausytis reikia. Tiesa, pats manau, kad vietoje psichologinių testų komandos suderinamumas geriau išryškėja treniruočių metu. Po treniruotės 95 procentų tikslumu galima pasakyti kaip gerai komanda dirbs kartu“.
Paklaustas apie pačius sudėtingiausius ar baisiausius darbo kosmose metu pasitaikiusius nutikimus G. Grečko pasakojo: „Sudėtingiausia buvo tai, kad į atvirą kosmosą su nauju darbiniu skafandru „Orlan“ išeidinėjau pirmas. [Aleksejus] Leonovas atvirame kosmose pabuvojo pirmas, bet jis ėjo su demonstraciniu skafandru. O maniškis buvo darbinis. Neatsidarė vienas skafandro deguonies balionas, taigi, jei kas būtų nutikę, būčiau turėjęs mažiau oro atsargos. Treniravomės ne visai tiksliame tarpiniame skyriuje, todėl realiomis sąlygomis reikėjo kai ką keisti vietoje, improvizuoti. Ir taip jau sutapo, kad ir skafandras buvo iki tol nebandytas, ir į kosmosą reikėjo eiti ne per specialų išėjimo liuką, o per susijungimo su kitais kosminiais aparatais liuką.
Po manęs jau visi ėjo per specialų liuką, kuriame yra kur prisitvirtinti, kur yra pilna medicininė kontrolinė. Žinote, panašiai yra povandeniniame laive – normaliomis sąlygomis visi įeina ir išeina per bokštelį, o nenormaliomis išeinama per torpedų angas. Man teko eiti per kažką panašaus į torpedų angas.
Per jungimosi liuką išėjimai į kosmosą niekada nebuvo planuoti. O mums reikėjo atidaryti tą liuką į tuščią erdvę. Supratome, kad jis šiaip sau lengvai neatsidarys, todėl be įprastinių instrumentų man buvo duotas įrankis, pagamintas pagal kriminalistikos muziejuje buvusio seifų vagių įrankio modelį. Tik jis buvo pagamintas ne iš geležies, o iš titano. Bet nei įprastiniu būdu, nei su tuo ypatingu įrankiu, liukas neatsidarė. Todėl atidarėme jį rusišku būdu: aš įsigriebiau liuko, mano įgulos kolega Jura (Jurijus Romanenko – red.) mane sugriebė už kojų ir suskaičiavę „vienas, du, trys“, mes dureles atplėšėme. Dureles atplėšėme ir pradėjome galvoti – o kas, jei paskui neužsidarys? Juk ir mums ir visai stočiai galas. O buvo apskaičiuota, kad stotis dar turėtų veikti ilgai. Trumpai tariant, nusprendėme judėti pirmyn. Beje, prieš išeinant į kosmosą, mes, žinoma, išsiurbėme orą iš to skyriaus. O kai atidarėme liuką, paaiškėjo, kad skyriuje kažkur buvo oro likučių. Ir jie pradėjo lėkti į išorę, tempdami mane kartu. Manau, niekam nepatinka, kai jį kur nors stumia. Todėl palaukiau, kol oro srautas liausis ir išėjau pats. Prieš tai buvo manoma, kad po ankstesnio nesėkmingo susijungimo tas mazgas buvo pažeistas. To darbo metu staiga su švilpesiu iš skafandro pradėjo lėkti deguonis. Žinoma, buvo baisu, bet greitai radome kas blogai ir skylutę uždarėme. Skafandras buvo neišbandytas. Jo aušinimo sistema buvo maždaug tokia, kaip automobilių radiatorius. Tas radiatorius veido neaušino, todėl prakaitavau, o prakaitas bėgo į akis. O kojos taip nušalo, jog jų visai nejaučiau.
Pabaigiau apžiūrą, supratau, kad susijungimo mazgas galės priimti kosminius laivus, o su deguonies likučiais grįžau atgal. Jura pasakė: „Na, pabuvau ties atviro kosmoso slenksčiu. Ir aš noriu lauk. Gal daugiau tokios užduoties nebepasitaikys“. Atsakiau jam: „Laiko juk neturime, pas mus viskas griežtai pagal grafiką. Bet puikiai tave suprantu. Varyk“. O jis jaunas, karštas vaikinas, iš to skubėjimo atsistūmė, išlindo pro liuką – iš pradžių galva, paskui liemuo, o aš prisispaudžiau prie sienelės, kad jam netrukdyčiau. Ir kai pro mane skrido jo kojos, pamačiau, kad jis nepritvirtino saugumo lyno laivo viduje ir lekia sau tolyn. Laimei, jis skrido taip, kad jo saugumo lynas buvo iš mano pusės. Todėl jį pagavau ir paklausiau: „Jura, o tu kur susiruošei?“ Na, jis išėjo, pasižiūrėjo, įlindo vidun. Laimei, liukas užsidarė be sunkumų. Ir kai stoties viduje nusiėmiau skafandrą, visų pirma pasičiupinėjau sau kojas – ar jas vis dar turiu, nes jų jau nebejaučiau. Pačiupinėjus jos buvo kaip ledinukai. Susisukau į miegmaišį ir išgėriau kontrabandinio konjako dešimties dienų normą. Tiesa, dienos norma buvo vos 7,5 gramo, taigi, tai tebuvo apie 70 gramų. Ir užmigau. O kai prabudau, kojos jau buvo atšilę. Tai buvo pats sunkiausias mano darbas.
O baisiausia buvo tada, kai įvyko gaisras, bet apie tai papasakosiu kitą kartą“.
Į klausimą, ar tokie dalykai – alkoholio kontrabanda ir savavališki išėjimai į kosmosą – buvo sovietinės kosmoso programos kasdienybė, ar taip nutikdavo tik linksmų plaučių G. Grečko skrydžių metu, kosmoso veteranas atsakė: „Na, vadovybei sakydavome ne viską. Apie tą Juros išėjimą į kosmosą kvailiodami papasakojome per spaudos konferenciją. Mums tai buvo juokinga, bet kai žinia pasiekė valdžią ir mus pradėjo tarkuoti, pasidarė visai nebejuokinga. Žinome, esame gyvi žmonės, kažką darome ir savaip. Beje, kalbant apie konjaką – pats asmeniškai į stotį nė lašo konjako nevežiau. Mums teko ankstesnio ekipažo palikimas – jie buteliuką paslėpė, o patys tvirtai prisijungti nesugebėjo. Ten buvo pusantro litro konjako. O dabar paskaičiuokite – 2 žmonės, 100 dienų. Vadinasi, septyni su puse gramo kasdien. Ir, žinoma, ne darbo metu, o prieš miegą. Ir mano puikus skrydžio kolega sakė: „Žora, nu negaliu aš po 7,5 gramo. Tai pasityčiojimas“.
Uždavus klausimą apie kosminius temperatūrų ekstremumus ir galimybę žmonėms 9 mėnesius skristi iki Marso, kosmonautas Nr. 34 atsakė: „Manau, kad moterims jų devyni mėnesiai kartais gali būti sunkesni nei kosmonautams, skrendantiems iki Marso. O kalbant apie temperatūrą, tai kosmose juk nėra atmosferos, o temperatūra yra kažkokio kūno savybė: dujų, kietų ar skystų medžiagų. O ten nieko nėra. Temperatūra stotyje priklauso nuo Saulės ir nuo temperatūros paskirstymo sistemos. Mūsų stotyje ji veikė gerai. Buvo atvejis, kai stotyje išsijungė elektra ir ji sušalo. Vanduo suledėjo, vamzdžiai susproginėjo. Bet kolegos – kosmonautai [Vladimiras] Džanibekovas ir [Viktoras] Savinych – sugebėjo prie tos pusiau negyvos stoties prisijungti, įeiti, o ten jau buvo labai šalta. Darbas, kurį reikėjo atlikti, buvo labai smulkus – su pirštinėmis jo neatliksi. Ir jiems rankos šalo, o jie dirbo, kol skausmas tapdavo nepakenčiamu. Ir pirmiausiai jiems pavyko sutaisyti elektrą tiek, kad užsidegtų viena lemputė. Tai jie su ta lempute šildėsi rankas ir netgi maistą. Ir kai pas juos atskridau, ten viskas jau buvo gerai. Jie pasakojo: „Na buvo čia pas mus ledynmetis, buvo pasaulinis tvanas, kai visas tas ledas ištirpo“. O aš juokaudamas sakau: „Įrodykite – juk dabar visur šilta, sausa. Viską išsigalvojote“.
Kosmoso turizmo reiškinį G. Grečko vertina labai skeptiškai: „Na, visų pirma, jie trukdo įgulai dirbti. O be to, nežinia, kur buvo kišami jų pinigai. Bent jau įgulai tikrai nieko netekdavo. O apskritai apie kosmoso turizmą pasakysiu tiek: kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui. Profesionalai turi skraidyti profesionaliais laivais, turistai – turistiniais. Yra bent penkios kompanijos, ruošiančios turistinius kosminius laivus ir kosminius viešbučius. Manau, tai visai gerai. Bet štai pirmieji dabar planuojami suborbitiniai skrydžiai – manau, jie nė grašio neverti. Turiu omeny Richardo Bransono kompaniją. Mat vos pakylate, vos atsikvošėjate, vos pažiūrite po iliuminatorių, o ten pamatote dykumą. Ir tada jau laikas leistis. Tai visai kaip tigrės bučiavimas: baisu, o malonumo jokio“.
(15)
(0)
(0)