Nykstančios profesijos atstovas: kas uždirba 2 tūkst. Lt, neturėtų mokėti jokių mokesčių (7)
„Tas, kuris uždirba du tūkstančius, neturėtų mokėti jokių mokesčių, vien tik už būstą ir maistą. Valstybė turėtų džiaugtis, kad žmogus neatėjo pašalpos prašyti. O pas mus valstybė pirmiausia apmokestina, o kaip žmogus gyvens, jai nerūpi“, – įsitikinęs nykstančios profesijos atstovas Remigijus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Batsiuviai, kurie batų nebesiuva. Patys renkasi pigią avalynę prekybos centre nuolaidų dieną. Juos svaigina ne gyvenimas, o klijų garai – batų taisyklos dvasia.
„Į darbo pabaigą jaučiuosi tarsi girta“, – sakė penkis dešimtmečius batus taisanti meistrė. Už savo pačių sukurtą darbo vietą valstybei kas mėnesį ji sumoka apie 500 litų mokesčių.
Neprisimena, kada atostogavo. Dauguma batsiuvių pensijos sulaukti nesitiki: sykį vienas ar kitas jų bus rastas negyvas dulkėtame, klijais ir avalynės šutu prasmirdusiame kioske. Nebus kas juos pakeičia. Kiekvienas jų šiandien žymi besibaigiančią avalynės taisymo erą.
„Į darbo pabaigą jaučiuosi tarsi girta“, – sakė penkis dešimtmečius batus taisanti meistrė. Už savo pačių sukurtą darbo vietą valstybei kas mėnesį ji sumoka apie 500 litų mokesčių.
Neprisimena, kada atostogavo. Dauguma batsiuvių pensijos sulaukti nesitiki: sykį vienas ar kitas jų bus rastas negyvas dulkėtame, klijais ir avalynės šutu prasmirdusiame kioske. Nebus kas juos pakeičia. Kiekvienas jų šiandien žymi besibaigiančią avalynės taisymo erą.
Bėgo nuo karų
Mažeikiuose tokių avalynės taisyklų suskaičiuotume gal šešias. Vienoje jų dirba broliai Remigijus ir Saulius, kitose dviejose – dvi batsiuvio profesiją turinčios moterys.
Armėnas Seiranas Pogosianas batus siūti pradėjo būdamas dvylikos ir į kitus šios srities miesto amatininkus žiūri šiek tiek iš aukšto. Seiranui – 39-eri. Gimė Tbilisyje. Kurį laiką gyveno Jerevane. Užaugo batsiuvių kieme. Batus siūti išmoko iš šio amato meistrės – savo pusseserės. Gali pasiūti batus, pradedant jų sukirpimu. Tik kad nei apsimoka, nei sąlygų dabar neturi. „Medžiaga dabar labai brangi, niekas už batus tiek nemokės. Čia tik taisykla. Ką įmanoma, pataisai, o ką ne – patari žmonėms: meskit lauk“, – aiškino Seiranas.
Lietuva Seirano šeimai anuomet buvo vieta, kur slėptasi nuo karų ir karinės tarnybos. Kadangi jis - Gruzijos pilietis, nuo šešiolikos metų jam esą grėsę būti paimtam į Gruzijos kariuomenę. Armėnijoje tuo metu kariauta su Kalnų Karabachu. Taikiam gyvenimui nebuvo tinkama nei Gruzija, nei Armėnija.
„Suiro Sovietų Sąjunga, tai visi, kas kaip galėjo, ir išsilakstė. Prasidėjo karai, o mūsų motina nenorėjo, kad kariautume. Norėjo, kad gyventume šeimoje“, – prisipažįsta Seiranas. Į Lietuvą su šeima atvykęs 1991-aisiais. Mažeikiuose gyvena studijas Kaune baigusi sesuo. Tėvų sprendimui jis pritariąs: „Dabar gali auginti savo vaikus, o jei būtume likę – ten būtum ir pasibaigęs“, – sakė S. Pogosianas. Šiuo metu jis augina du sūnus – dvylikametį ir metų amžiaus.
Skynė braškes Švedijoje
Atvykęs į Lietuvą jautėsi dar per jaunas batus taisyti. Darbo ieškojo Vakarų Europoje. Apie metus siuvo batus Ispanijos avalynės fabrike. Dirbo prie konvejerio su presu.
Mažeikiuose batus taisyti pradėjęs prieš devynerius metus. Vėliau septynis ar aštuonis mėnesius dirbo pas ūkininką Švedijoje: „Bulvės, burokai, morkos, svogūnai, viskas iš eilės. Pasidarbavom su draugu, bet visur gerai – namuose geriausia. Myliu savo žmoną ir skirtis su ja nenoriu“, – prisiminė savo ieškojimus Seiranas. Švedijoje braškių derėjimo sezonu prisimena dirbęs nuo ketvirtos ryto iki dvyliktos nakties. Įvertinus, kiek uždirbdavo per valandą, panašiai esą išeitų ir čia, avalynės taisykloje.
Seirano kioskas – ant tako pakeliui iš Naujamiesčio į Senamiestį. Dėl klientų jis kovoja su bemaž ant to paties tako vienoje avalynės taisykloje dirbančiais 41-erių Remigijumi ir 37-erių Sauliumi. Juos šio miesto batsiuviai vadina tiesiog broliais. Saulius – jauniausias šio amato meistras mieste.
Broliai jauni nesijaučia. Apie batsiuvius sako sutartinai: šimtas procentų, kad jiedu, kaip ir kiti batsiuviai – paskutinė batus taisančių žmonių karta. Jai išmirus, batų taisyti tiesiog nebūsią kam. Bet mažiausiai dvidešimt metų tikriausiai dar galima šios paslaugos tikėtis?
„Mūsų profesijos žmonės tiek negyvena. Iki pensijos netrauksime. Kenksmingos sąlygos“, – tarsi linksmai, tarsi kažkam priekaištaudamas sakė Remigijus.
Uždarbis mažėja
Broliai batus taiso nuo jaunystės. Diplomų neturi. Pradėjo dirbti baigę vidurinę mokyklą. Remigijus patirties įgijo avalynės fabrike, vėliau avalynės gamybos dirbtuvėje. Saulius amato išmoko iš brolio. Sudėtingesnieji darbai vis dėlto atitenka vyresniajam.
Remigijus ir Saulius kasdien dirba po dešimt valandų. Taip pat ir vasarą, kai klientų tiek mažai, kad naudingiau būtų eiti miegoti. „Uždirbame tik tiek, kad galime išgyventi. Darbo daug, bet uždarbis mažėja“, – aiškino Remigijus. Sparčiai brangsta darbo priemonės. Uždirba tiek, kiek prieš dešimtį metų, o išleidžia gerokai daugiau.
„Tas, kuris uždirba du tūkstančius, neturėtų mokėti jokių mokesčių, vien tik už būstą ir maistą. Valstybė turėtų džiaugtis, kad žmogus neatėjo pašalpos prašyti. O pas mus valstybė pirmiausia apmokestina, o kaip žmogus gyvens, jai nerūpi“, – įsitikinęs Remigijus.
Kodėl nebėga, kaip kiti, iš Lietuvos? „Kol kas esu pavalgęs. Kai matysim, kad labai blogai – išvažiuosim“, – sakė vyresnysis. Įsitikinęs, kad išvažiavėliams vieną dieną teks grįžti prie sudužusios geldos. Europos Sąjunga subyrėsianti, kaip nutiko ir kitoms istorinės valstybių sąjungoms. Daugybė lietuvių pasijus Lietuvos piliečiais ir parsidangins ten, kur niekas jų nebelaukia. Užtenka esą pasiskaityti istorijos vadovėlių.
Plaktuko garsą gožia traukinys
Brolių dirbtuvės veikia jau dešimtmetį. Siuvimo mašina – iš bankrutavusio avalynės fabriko. Nauja tokia kainuojanti 15 tūkstančių litų. Kas tokią įpirktų? Padėvėta sena ir tai kainuojanti 1,5–2 tūkstančius. Kad ji apsimokėtų, reikia dirbti dešimtį metų. Apie ateitį broliai sako, kad mes šį darbą tuojau pat, kai nebeapsimokės – kai nebeuždirbs net pavalgymui.
Taisymo paslaugų kainos esą priklauso nuo medžiagų. Renkasi itališkas, vokiškas, prancūziškas. Jas į Mažeikius atvežantys tiekėjai visiems batsiuviams siūlo tokias pat. „Niekas neperka tų medžiagų, kurias mes perkam“, – tvirtino Remigijus. Už moteriškų batelių pakulnių pakalimą pigiausiai ima po 10 litų, didesnės pakulnės kainuoja 15 litų – tiek, kiek ir vyriškiems batams. „Pigiau mums neišeina“, – aiškino broliai.
Virginijai – 42-eji. Nuo brolių ją skiria geležinkelis. Batus taiso jau 24-ius metus. Pradėjo aštuoniolikos. Panašiu metu įsigijo vieno kambario butą bėgių pašonėje. Tai buvo vienas pigiausių butų devyniolikametei, trokštančiai nuosavo kampo. Kūrenamas krosnimi, pigus išlaikyti. Tada apie privačią dirbtuvę, kuriai geresnę vietą vargiai surasi, ji nesvajojusi. Ją įkūrusi virtuvėje, kurios langas atsiveria tiesiai į pėsčiųjų tako pusę.
Lange nelieka nepastebėtas net ir mažiausias skelbimas. Žmonės nesidrovi ir sekmadienį, ir po darbo valandų į langus pasibaladoti. Kartais Virginijai pritrūksta kantrybės – pakelianti balsą.
Butelis geležinkelio pašonėje dabar jai padeda išlaikyti verslą – nereikia mokėti už patalpų nuomą. Plaktuko bilsmas susilieja su traukinių bildesiu. Gretimas kambarys – batsiuvei, jos draugui, katinu ir narveliui su dviem peliukams – gavo juos dovanų. Vaikų neturinti. Vis ruošėsi susikurti pagrindą po kojomis. Vis dėlto traukinys, į kurį kažkada galėjusi įsėsti, nuvažiavęs. Dabar ji norinti gyventi dėl savęs. Pasidžiaugianti svetimais vaikais.
Batus taiso iki išnaktų
Darbo valandų Virginija neskaičiuojanti. Kartais žibinanti šviesą iki išnaktų. Nustojanti, kai jau mato, kad darbas krenta iš rankų, kažką daranti nebe taip.
„Kaip ir visi – egzistuojam, išsilaikom, kol dar valdžia visiškai mūsų su mokesčiais neužspaudė. Bet man patinka. Nebenorėčiau būti siuvėja. Nors anksčiau galvodavai – ką reikės per šokius pasakyti, kad esi batsiuvė? Prestižas buvo būti siuvėja, kirpėja, pardavėja. Bet dabar galvoju: nevagiu, nestoviu prie konteinerių, dirbu tokį pat darbą. Šiandien esu murzina, išsitepusi klijais, bet jei reikės išeiti – nusiprausiu, pasitvarkysiu, kitam gal net ir į galvą neateis, kad galiu dirbti batsiuve“, – kalbėjo Virginija.
Moteris kilusi iš Mažeikių rajono. Augo kaime kartu su kitomis dviem seserimis, broliu. Mama dirbo fermoje, tėvas – miško darbininkas. Prie darbo pripratusi nuo mažens. Vietoje stovyklų ravėdavusi daržus. Baigusi devynmetę mokyklą, įstojo į profesinę mokyklą Šiauliuose.
Nors besimokydama ji baigė siuvėjų kursus pas Ramutę Stakėnienę, siūdavosi sau drabužius, siuvėjos darbas jai daug mažiau patinka. Netgi tuo metu, kai dirbo siuvykloje, jos batų taisymo karjera nenutrūkusi: nešdavosi namo draugų ir pažįstamų apavą.
Jos grupėje profesinėje technikos mokykloje iš dvidešimt septynių buvo dvidešimt merginų, tačiau, jos žiniomis, pagal šią profesiją tedirbanti ji vienintelė. Dauguma dirba siuvėjomis, kirpėjomis. Virginijos profesinė kryptis buvo priešinga: iš siuvyklos ji atėjo į armėno batsiuvio dirbtuvę. Galiausiai įsteigė nuosavą batų taisyklą. Tai nutikę prieš aštuoniolika metų – 1996-aisiais.
Nepasitikėjo moterimi
„Čia murzinas darbas. Niekas šiais laikais tokio murzino darbo dirbti nenori. Klijų esu prisigėrusi kaip kempinė. Chemija čia tokia, kad deda ir per kepenėles, ir per visur“, – taip apie darbą batsiuvio dirbtuvėje kalbėjo Virginija.
„Padariau tai saviškių paraginta. Iš pradžių buvo baisu. Pas mus neįprasta, kad tokį darbą dirbtų moterys. Prisimenu pirmąsias dienas. Prieina: „Noriu batsiuvio“. „Aš klausau“, – sakau. „Ką tu, tokia višta, čia gali padirbti?“ – atsakydavo.
Darbo yra visais sezonais, tačiau vasarą užsakymai – menki. Dažnai tenka siūti visokius dirželius. „Atbunki. Rudenį ir žiemą – rimtesni darbai. Tada atsigauni“, – sakė Virginija.
Žmonių batai – jų charakterio ir gyvenimo būdo atspindys. Vienas atneša tokius iščiustytus, kad malonu į rankas paimti. O ką randanti kai kuriuose kituose – nenorinti net sakyti. Randanti ir gyvių, ir dar kai ko.
„Senieji išmirsim, ir aš labai abejoju, ar bereikės tokios specialybės. Ir niekas nebenorės tokio darbo dirbti“, – samprotavo Virginija. Per aštuoniolika metų ji priėmė 28 tūkstančius užsakymų. Reikia deklaruoti Mokesčių inspekcijai. Kiek porų batų sutaisyta – neskaičiavusi.
Per pastarąjį dešimtmetį Virginijos įkainiai beveik nekito. Pakilo gal tik užtrauktukų kainos.„Jau geriau padirbsiu daugiau už tą mažesnę kainą, nei su viena pora visą dieną sėdėsiu. Pragyvenimo lygis toks, kad kitas ir dėl penkiasdešimties centų eis kitur“, – pasakojo Virginija.
Dirba be atostogų
Be atostogų ji dirba jau ketveri metai. „Jau norėčiau. Neblogai būtų pas mamą į vienkiemį išvažiuoti, pailsėti“, – prisipažįsta. Didžiausias jos malonumas – prieš miegą paskaityti žurnalų. Kadaise skaičiusi knygas. Perka spaudą prekybos centre, nors tai nepigiai atsieina. „Bet kad be to jaučiuosi nepavalgiusi“, – prisipažino moteris.
Viena jos seserų su šeima gyvena Norvegijoje. Virginija, prieš šešerius metus ten padirbėjusi porą mėnesių, grįžo atgal. Valė namus. Vos spėjusią parvažiuoti klientai ją pasigaudavo krautuvėje. Ji suprato, ką reiškia grįžti ir kad grįžti bei dirbti vis tiek reikės – milijono svetur, kad nebereikėtų, neužsidirbsi: „Juk paskui manęs nė valytoja nepriims! Kur įlįsiu, jei pinigėliai pasibaigs?”.
Penkiasdešimt šešerių metų Genovaitė dirba Mažeikių naujamiestyje, Naftininkų gatvės gale – netoli prekybos centro ir turgelio. Atostogauti irgi neturi kada. Nuvažiuojanti pas dukrą į Ispaniją – tai atstoja jai atostogas. Savaitgaliais pasikraunanti energijos sode. Pirmadienį ateina pažvalėjusi, darbas jai patinka, bet penktadienio visada laukia – kad tik greičiau į sodą, prie žemės.
Kaip ir Virginija, ji laikosi nuomonės, kad geriau imti mažiau, bet išsaugoti didesnę apyvartą.
Ši profesija jai patiko nuo mažens. Batsiuvys buvo jos krikštatėvis. Profesiją ji įsigijo 1973-aisiais. Mokslai Šiaulių profesinėje technikos mokykloje truko pusantrų metų. Per pirmąją praktiką Kėdainiuose pasisiuvo spalvotus, niekieno nematytus, tais laikais labai madingus batus. Nešiojo juos didžiuodamasi.
Po praktikos grįžo į Mažeikius pas mamą ir įsidarbino Kompresorių gamykloje. Netrukus ištekėjo. Dirbo vienoje ir toje pačioje gamykloje, kol ji subankrutavo. Vis dėlto batų taisymo įgūdžius tobulino – dirbdavo grįžusi iš gamyklos. Netekusi darbo gamykloje, įsigijo patentą ir atidarė batų taisyklą. „Darbo buvo į valias. Buvau apsikasusi iki ausų“, – prisiminė 1993-uosius batsiuvė.
Pardavėjoms sunkiau
„Ir dabar turiu daug darbo. Geriau imu pigiau, bet kad nereikėtų sėdėti ir nosį krapštyti. Taip ir diena greičiau praeina“, – sakė Genovaitė. Pakalti pakulnę pas ją kainuoja aštuonis litus moteriškiems, dešimt litų – vyriškiems batams. Pasikalbanti su prekybos centruose dirbančiomis pardavėjomis – joms gerokai sunkiau negu jai. „Neišlaikyčiau“, – sakė moteris.
Dirbanti paprastai nuo septintos ryto iki septintos, kartais ir devintos vakaro. Vasarą, kai karšta ir kioskas greitai įkaista, keliasi penktą ryto. Kioske, kurį įsigijo prieš penkerius metus, būnanti iki antros ar trečios. Didesnių klientų plūstelėjimo sulaukianti pavasarį ir rudenį, vasaros pabaigoje ji taisanti studentų avalynę – ruošiamasi naujiems mokslo metams. Nuo rugpjūčio 15-osios ji darbais užversta. Nelabai turinti kada pavalgyti ar tualetan į kitoje gatvės pusėje esantį prekybos centrą nulėkti.
„Nepavargstu. Dirbu su malonumu“, – tvirtino moteris. Stengiasi užsakymą įvykdyti per tris dienas. Acetono ir kitokių garų nuo klijų prisiuostanti. „Kartais einu namo kaip girta. Ypač žiemą. Per vasarą bent duris pradarai, o žiemą – šalta. Bet per tiek metų esu prisitaikiusi: šviečiausi, tyriausi – viskas savo vietose“, – sakė moteris.
Mokesčiams kas mėnesį ji išleidžianti 500 litų. O dar reikia už elektrą sumokėti. Batus perka iš „Maximos“ – akcijinių nuolaidų laiku. Nebūtinai jie turi būti odiniai – jei ne visą dieną avi, gerai ir sintetika. Pastebi, kad avalynės kokybė per dvidešimtmetį smarkiai suprastėjo. „Visi batai dabar – vienkartiniai. Apsimovei, dvi dienos – ir kulniukų nebėra“, – tvirtino mažeikiškė.
Jaunų meistrų, kurie pakeistų dabartinius batsiuvius, Genovaitė nematanti. Batų niekas nebetaisys. Ši profesija nueina į praeitį.
(23)
(12)
(11)