Prieš maždaug devyniolika metų Lietuvoje gimė apie 42 tūkst. naujagimių. Galima drąsiai sakyti, kad tai buvo aukso amžius. Paskesnės suvestinės rodė tik stabiliai žemėjančią gimstamumo kreivę – naujagimių skaičius per metus vargiai kada pasiekdavo 30 tūkst. ribą.

Gimstamumo kreivė ilgą laiką ritosi į dugną

Prieš maždaug devyniolika metų Lietuvoje gimė apie 42 tūkst. naujagimių. Galima drąsiai sakyti, kad tai buvo aukso amžius. Paskesnės suvestinės rodė tik stabiliai žemėjančią gimstamumo kreivę – naujagimių skaičius per metus vargiai kada pasiekdavo 30 tūkst. ribą.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus vedėjas Ovidijus Damskis sutinka, kad vaikų iš tiesų mažėja nuolat, o Šiaulių apskrityje šis procesas – spartesnis nei visoje Lietuvoje. „Mažėjimo tempas šalyje per ketverius metus sumažėjo 1,2 proc., Šiaulių apskrityje iš esmės nepakito“, – teigia ŠMM atstovas.

Rekordiniai emigracijos mastai

Vertinant situaciją, didžiulį nerimą kelia ir gyventojų emigracija, kurios tempai iš Šiaulių regiono tikrai stebinantys. 2000–2013 m. į užsienio šalis emigravo daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų. Nedaug atsiliekama nuo Kauno, kuriame emigracija buvo didžiausia.

„Tačiau vidinės emigracijos tempai yra tiesiog rekordiniai, – sako Šiaulių universiteto (ŠU) Socialinių mokslų fakulteto Ekonomikos katedros docentė Rasa Balvočiūtė. – Per paskutiniuosius 12 metų iš Šiaulių regiono į kitus miestus kasmet išvyko gyventi daugiau kaip po tūkstantį gyventojų.“

Kitas labai svarbus rodiklis, susijęs su gyventojų migracija, yra gyventojų diferenciacija pagal jų išsilavinimą. „Vilnius ir Klaipėda paskutiniaisiais metais tapo gyventojų su aukštuoju išsilavinimu „recipientais“, o likę regionai, išskyrus Kauną, kuris yra „neutralus“, – „donorais“. Galime tik guostis, kad 2012 m. Šiauliuose buvo daugiau gyventojų su aukštuoju išsilavinimu (25,9 proc.) nei Marijampolėje (18 proc.), Tauragėje (19,2 proc.) ar Telšiuose (20,6 proc.). Bet kasmet „tolstame“ nuo Klaipėdos (35,3 proc.), Kauno (39,2 proc.), o Vilniuje (nepatvirtintais 2013 m. duomenimis) tokių gyventojų gali būti virš 50 proc.“, – sako R. Balvočiūtė.

Pirmas smūgis – švietimo sistemai

Retėjant mokinių gretoms, pirmiausia neišvengiamai iškyla ir mokyklų uždarymo klausimas. 2009–2013 m. visoje Lietuvoje švietimo įstaigų sumažėjo nuo 1364 iki 1208 (11,4 proc.). Miesto vietovėse sumažėjimas sudarė 7,1 proc., kaimo – 16,6 proc.

O. Damskis sako, kad ugdymo įstaigų uždarymo motyvai yra ne vien ekonominiai – mokinio krepšelio lėšų trūkumas dėl mažo mokinių skaičiaus, augančios ūkio išlaidos, tenkančios vienam mokiniui.

„Lemia mokyklos mokinių tėvų nuostatos leisti vaikus į kitas mokyklas, kurios yra patrauklesnės. Siekiant išvengti mokyklos uždarymo ir išlaikyti ją kaip kultūros židinį, ji gali būti reorganizuojama į daugiafunkcį centrą (veiklą papildant kultūrine ar kita veikla, skirta vietos bendruomenei)“, – teigia ŠMM atstovas.

Nedžiugios prognozės ir pedagogams

Demografinės problemos – gimstamumo mažėjimas, emigracija, visuomenės senėjimas – ne tik mažina mokyklų skaičių, bet turi tiesioginę įtaką ir mokytojų darbo krūvio mažėjimui.

Švietimo informacinių technologijų centro (ITC) duomenimis, šalies savivaldybėse per 2011–2013 m. mokinių skaičius sumažėjo apie 10 proc., pedagogų – apie 6 proc. „Tai reiškia, kad mažėjant mokinių skaičiui, savivaldybėse buvo skirtingai sprendžiami mokytojų atleidimo iš darbo klausimai. Dažnai pasirenkamas darbo krūvio mažinimas, leidžiantis išsaugoti darbo vietas, bet lemiantis darbo užmokesčio mažėjimą“, – teigia O. Damskis.

Kol kas šviesios ateities pedagogams nežada ir Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus specialistų atlikti skaičiavimai. Prognozuojant, kas laukia mokytojų po 2–5 metų, atsižvelgiama į tai, kad mokinių skaičiaus mažėjimas lėtėja ir į tai, kad gali būti keičiama ugdymo finansavimo metodika. Nepaisant visko, pedagogų gretos ir toliau turėtų retėti.

„Galėtume sakyti, kad per 2 metus šalyje mokytojų sumažės apie du tūkstančius, o Šiaulių apskrityje – apie tris šimtus. Prognozuojant artimiausių penkerių metų situaciją, nurodytus skaičius reikėtų padvigubinti. Bet ši prognozė yra tik apytikslė“, – teigia O. Damskis.

Šiaulių regionas – itin keblioje socialinėje-ekonominėje situacijoje

Socialinių mokslų daktarė R. Balvočiūtė sako, kad ŠU mokslininkų atlikti tyrimai turėtų kelti susirūpinimą ne tik ugdymo įstaigoms. „Šiaulių regionas yra ir itin keblioje socialinėje-ekonominėje situacijoje, nes daugeliu aspektų ši padėtis blogėja sparčiau nei vidutiniškai šalyje ar kituose regionuose. Pavyzdžiui, ne tik sparčiausiai mažėja gyventojų skaičius, bet taip pat sparčiau ir senstame – gyventojų amžiaus vidurkis išaugo 8 metais, tad iš vieno jauniausių regionų tapome „pusamžiais“ (vidutinis gyventojų amžius 2012 m. siekė 43 m.)“, – nedžiuginančią statistiką vardija R. Balvočiūtė.

Kas lemia tokį vaikų skaičiaus bangavimą?

Nuo to, kiek darželinukų susirenka į darželius, vėliau – mokyklas, priklauso ir miesto ateitis po 15–20 metų, kai šie vaikai papildys darbingo amžiaus žmonių gretas. Vis dėlto ŠMM atstovai ramina, kad pradinukų skaičiaus mažėjimas artimiausiais metais turėtų sustoti. „Didesnės socialinės išmokos, sudarytos palankesnės sąlygos tėvams prižiūrėti ir auginti vaikus, galėjo turėti įtakos vaikų skaičiaus augimui – padidėjo 0–4 m. vaikų grupė. Bet dar ir toliau mažės mokinių pagrindinio ir vidurinio ugdymo programose. Šiuo metu 13–19 metų jaunuolių amžiaus grupė yra didžiausia“, – sako O. Damskis.

Iš Šiaulių apskrities savivaldybių geriausia situacija Šiaulių mieste. Per 2010 ir 2013 m. laikotarpį 0–4 m. vaikų grupė padidėjo 11,6 proc., t. y. 665 vaikais. Kitos Šiaulių apskrities savivaldybės tokiu vaikų skaičiaus augimu pasidžiaugti negali. Pasak ŠMM atstovės, gimstamumo pokyčius lemia įvairūs veiksniai – socialiniai, ekonominiai, kultūriniai, psichologiniai ir pan.

„Norint nustatyti, kas konkrečiai lemia tam tikros grupės mažėjimą ar augimą, reikėtų atskirų socialinių, demografinių tyrimų“, – teigiama ŠMM Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus atsakyme.

Reikia sudaryti tinkamas sąlygas

Atsakydama į klausimą, kaip atrodys Šiauliai ateityje, socialinių mokslų daktarė R. Balvočiūtė sako, kad miestas ir regionas turi rasti būdų, kaip vėl pritraukti jaunus žmones. Kitu atveju – pasekmės bus liūdnos.

Kitas aspektas – jauni žmonės nori ne tik kokybiškų darbo vietų, bet ir kokybiško, šiuolaikiško laisvalaikio ir pramogų. Tokio pobūdžio paslaugų plėtra taip pat skatintų juos pasilikti.

Užsivėrus durims, atsiveria langas

ŠU Vadybos katedros docentas Artūras Blinstrubas sako, kad visi, be abejonės, mato galimas skaudžias miesto ir Šiaulių regiono susitraukimo pasekmes. Taip pat reiktų suprasti, kad visa tai yra trivialu, neišvengiama, kad galima ir pačioje blogiausioje situacijoje įžvelgti atsiveriančias kitokias galimybes.

„Ateityje mes galime būti ir greičiausiai būsime vidutinio amžiaus žmonių miestas. Nemažas psichologinis barjeras bus susitraukimas iki mažiau nei 100 tūkst. Kas tada atsitinka? – retoriškai klausia socialinių mokslų daktaras.

A. Blinstrubo įsitikinimu, sumažėjus gyventojų skaičiui, mieste sulėtės ir gyvenimo tempas, kas nėra taip blogai. „Vidutinio amžiaus žmonės jau yra daugiau ar mažiau įsitvirtinę gyvenime, turi sukaupę įvairios gyvenimiškos ir visokios kitokios patirties. Belieka tikėtis, kad šis žmonių sluoksnis palaikytų mieste konstruktyvumą, trauką grįžti, nes visiems mums, išvažiavusiems, reikia kažkur grįžti. Kitaip tariant, jie galėtų būti besitraukiančio miesto socialiniu centru, aukso viduriukas“, – filosofiškai kalba mokslininkas.

Nedramatizuoja A. Blinstrubas ir dėl mažėjančio mokinių skaičiaus, nes sako, kad visuomet išlieka viltis, kad sumažėjusi kiekybė gali peraugti į kokybę.

Komentarai (3)