Australijos lietuvė: „Padariau klaidą apsigyvenusi Lietuvoje“ (13)
Vienas lagaminas ir trylika dėžių, kurios iš Vilniaus jau išsiųstos į Australiją – su tokiu turtu į Melburną grįžta daugiau nei du dešimtmečius Vilniuje praleidusi Gaila Muceniekas (52 m.). Vieniša moteris neslepia: ji nusivylė Lietuva, tad nutarė parduoti butą, nutraukti veiklą ir grįžti į tolimąją šalį, kur yra gimusi. Nematydama savo ateities Lietuvoje, Gaila prisipažino, kad jai svetimas laukinis kapitalizmas, kuris šiuo metu klesti mūsų šalyje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Niekada ne vėlu viską pradėti nuo pradžių
Nuo vaikystės svajojusi apie Lietuvą, G.Muceniekas prisipažino, kad iki šiol jos nerado. Nepritapėlė, keistuolė, veltui gaišusi laiką – daug įvairių atsiliepimų moteris girdėjo apie save, bet dėl to nesikremta.
Gailos tėvus - iš Žemaičių Naumiesčio kilusią motiną Sofiją Baltutytę ir Pakruojyje, netoli Latvijos, gimusį tėvą Arnį Mucenieką karo audros nubloškė į Australiją. Ten jiedu išsaugojo lietuviškąją tapatybę. Gailai abu tėvai - kur kas didesni lietuviai, nei tie, kuriuos ji sutiko gyvendama Lietuvoje.
„Ne dėl tokios Lietuvos aukojau savo jaunystę ir energiją“, - apgailestavo iš savo tėvų patriotizmo dvasią paveldėjusi Gaila.
Nesukūrusi šeimos moteris mano, kad niekada ne vėlu viską pradėti nuo pradžių. Socialinius mokslus ir pedagogiką studijavusi moteris ketina ieškoti darbo padėdama vyresnio amžiaus žmonėms.
Melburne lankiusi vietinę ir sekmadieninę lietuvišką mokyklas, ji ilgai jautėsi tarsi gyventų keliuose pasauliuose. Bet dviprasmybė jos netgi netrikdė, nes lietuvių bendruomenėje sutiko daug į save panašių žmonių.
1993-aisiais, kai ji pirmą kartą atvyko į Lietuvą, apsilankymas vaikų namuose Gailai paliko slegiantį įspūdį.
Šlapimo kvapas (sauskelnės tais laikais laikais vaikų namų globotiniams buvo prabanga), mažamečių panagėse – likučiai aliejinių dažų, nukrapštytų nuo sienų, nes taip jie stengėsi išblaškyti nuobodulį, nuo kasymosi apdraskyta oda, inertiški judesiai - vis tai rodė, kad vaikams trūksta meilės ir šilumos, kad jie nesijaučia gerai be namų.
Grįžusi į Australiją tuo metu Melburno ligoninės administracijoje dirbusi Gaila pasiryžo rinkti labdarą.
Loterijos, sendaikčių mugės – Gaila griebėsi įvairiausių būdų, rinkdama lėšas Lietuvos mažamečiams. Kartu su savo mama Sofija ji ruošdavo labdaringus lietuviškų patiekalų vakarus, o už surinktus pinigus pirkdavo sauskelių, žaislų, drabužių ir siųsdavo į Lietuvą.
Kai Gailą pasiekė žinia, kad dalį dovanotų daiktų patys paramos gavėjai nešdavo parduoti į turgų, suprato, kad turi būti asmuo, koordinuojantis Vilniuje labdarą. Taip Gaila apsisprendė metams atvykti į Vilnių. Ji galėjo sau leisti tokią prabangą, nes jau turėjo 10 metų darbo stažą. Ji įkūrė Vilniuje „Negalios informacijos ir konsultavimo biurą“.
„Visą laiką turėjau norą dirbti su neįgaliaisiais, Australijoje man nepavyko įgyvendinti šios svajonės, todėl šio sumanymo ėmiausi Lietuvoje, ir man pavyko“, - sakė G.Muceniekas.
Stengėsi pakeisti požiūrį
Tuo metu neįgaliųjų balso beveik nebuvo šalies viešajame gyvenime, jie jautėsi atstumti, net viešasis transportas ir prekybos centrai nebuvo pritaikyti neįgaliųjų poreikiams. Atvykėlė iš tolimosios Australijos stengėsi iš esmės pakeisti požiūrį į tokius žmones.
Radusi rėmėjų Gaila įgyvendino ne vieną projektą, kai kas net pavydėjo, nes ji išsiversdavo be valdiškų institucijų paramos.
Per 21 metus, praleistus Lietuvoje, moteris nė dienos nebuvo be darbo. Kai baigdavosi koks nors projektas, ji imdavo mokyti vaikus anglų kalbos, užsidirbdavo ir vertėjaudama. Ji ieškodavo darbo, ir visada jį surasdavo.
Dar būdama 16 metų ji įsidarbino parduotuvėje, mėsos skyriuje, vėliau studijuodama prisidurdavo pinigų valydama namus, prižiūrėdama vaikus. Darbšti moteris niekada nesijautė išlaikytinė.
Tačiau būti Lietuvoje pensininke niekada nesutiktų. „Kai sulaukiau 50 metų, supratau, kad nenoriu čia pasilikti ir laukti senatvės“, - tikino pašnekovė.
Mintis grįžti į Austrąliją ją kamavo jau keletą metų, bet Gaila vis atidėliojo šį žingsnį, nors ir manė, kad Lietuvoje pernelyg ilgai užsibuvo.
Kasmet, kai grįždavo į gimtinę aplankyti savo artimųjų, Gailos brolis stebėdavosi, kodėl ji vis liūdnesnė: „Tik nepyk, bet tavo veidas kažkoks kitoks“. Viešnagė Australijoje jai padėdavo atsigauti, nes ten ją supdavo žmonės, mokantys džiaugtis gyvenimu.
Nors Australijoje taip pat netrūksta sunkumų, o daugelis žmonių yra priversti 30 ar 40 metų mokėti bankui paskolą už namą, bet jie jaučiasi saugūs ir ramūs dėl ateities. Čia veikia kita pensijų sistema, todėl pensijos nepriklauso nuo darbo stažo ir to, kiek žmogus sumokėjo mokesčių.
Kai prieš keletą metų Gailos tėvas, būdamas dar gyvas, jos klausdavo, kodėl Lietuva taip nemyli senų žmonių, ji nežinodavo, ką atsakyti.
„Lietuvoje sutikau daug išsilavinusių ir madingai apsirengusių žmonių, o didžioji dalis pensininkų čia skursta, vos suduria galą su galu. Kodėl taip yra? „Sodra“ bankrutuoja, o mes vis dar tikimės, kad bus pensija. Ar ji tikrai bus?“ - svarstė Gaila.
Didelis atotrūkis tarp valdžios ir paprastų žmonių
Nematydama savo ateities Lietuvoje, Gaila prisipažino, kad jai svetimas laukinis kapitalizmas, kuris šiuo metu klesti mūsų šalyje.
G.Muceniekas įsitikinusi, kad gyvenimas šalyje darosi kasdien vis brangesnis, nors didžiausias pasaulyje kelionių gidų leidėjas „Lonely Planet“ Lietuvą nurodė kaip trečią geriausią turizmo kryptį 2015-aisiais, ir Lietuva nusileido tik pirmoje vietoje atsidūrusiam Singapūrui ir Namibijai, o viena iš reitingo priežasčių – nuo sausio įsivedamas euras.
Daug informacijos apie lietuvių savijautą Gaila gaudavo vesdama seminarus, kurių tikslas – stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis.
Jai būdavo keista, kad seminaro dalyviai nesugebėdavo nurodyti penkių žmonių, į kuriuos norėtų lygiuotis.
Neretai jos klausdavo seminaro dalyviai, ar tai turi būti žmonės iš Lietuvos. Prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma Adamkienė, Nomeda Marčėnaitė ir Arvydas Sabonis – tokias pavardes prieš keletą metų dažniausiai minėdavo seminaro dalyviai. Jiems neretai pavykdavo atsiminti 47-50 Seimo narių iš 140.
Tokie atsakymai atvykėlei buvo kaip ženklas, kad Lietuvos piliečiai daug į ką žiūri pro pirštus ir jiems nerūpi, kokie bus priimami teisės aktai, kaip jie pakeis gyvenimą.
Auga nauja išlaikytinių karta
Dar vienas akibrokštas, kuris Gailai nedavė ramybės – didelis skaičius žmonių, gaunančių pašalpas.
Tuo tarpu Australijoje yra labai griežta tvarka, socialinės rūpybos skyriaus darbuotojai turi teisę tikrinti, ar pašalpą gaunanti vieniša motina ir iš tikrųjų yra vieniša.
Kiek vonioje dantų šepetėlių, kokie batai sudėti koridoriuje, ar tarp jų nėra vyriškų batų, ar spintoje nekaba vyriškų drabužių – pro jų akis nepraslysta nė viena smulkmena. Kilus įtarimams, kad moteris gyvena kartu su partneriu, nutraukiama pašalpa.
„Lietuvoje niekam tai neįdomu – gavai socialinį būstą, vadinasi galėsi gyventi iki gyvos galvos, nes niekas netikrina“, - sakė G.Muceniekas.
Lietuvius pražudys noras viską turėti „čia ir dabar“
Jeigu reikėtų rasti dešimt skirtumų, kuo skiriasi gyvenimas Australijoje ir Lietuvoje, Gaila pirmiausia paminėtų vartotojišką gyvenimo būdą, dėl kurio atkūrę Nepriklausomybę žmonės nori greitai praturtėti, turėti namą, gerą automobilį, gerai apmokamą darbą.
O Australijoje gyvendamas žmogus turi pereiti įvairius etapus – iš pradžių jis nuomojasi kambarį, vėliau butą, sukūręs šeimą, neretai persikelia į namą, o kai ištuštėja lizdas, tėvai parduoda namą ir keliasi į kur kas mažesnį butą, tačiau jie būna pasilikę šiek tiek pinigų savo poreikiams.
Tokias permainas įmanoma ištverti, kai žmogus nebūna prisirišęs prie turto, tačiau Lietuvos gyventojams tai nebūdinga. Jie kur kas didesni materialistai už australus.
„Nėra kantrybės ir supratimo, kad tai įmanoma pasiekti ne visiems. Kai aš pradėjau savarankiškai dirbti, savo dalį atiduodavau tėvams už būsto nuomą. Mes buvo įpratę dalintis išlaidomis. Nesu girdėjusi, kad Vilniuje jauni žmonės, gyvenantys kartu su tėvais, jiems mokėtų už komunalines paslaugas“. - tikino Gaila.
Giminės iš atvykėlių taip pat tikisi naudos
Net kraujo ryšį lietuviai gali panaudoti savo tikslams. Kai atvykusi iš Australijos moteris buvo pakviesta į vienos giminaitės vestuves, jai buvo užsiminta, kad nebloga vestuvių dovana būtų skalbimo mašina. Tačiau Gaila negalėjo tiek skirti lėšų, nes pati neturėjo tokios mašinos.
Kitą sykį išgirdusi, kad jos tėvui kažkas nori padovanoti eilėraščių rinktinę, ji taip pat liko nustebusi. Paaiškėjo, kad šią knygą reikia pirmiausia išleisti, o tai brangiai kainuoja. Patarusi patiems susirasti rėmėjų Gaila davė suprasti, kad neaugina pinigų medžio, nuo kurios galėtų skinti banknotus ir visiems dalinti.
Australę stebino ir laidojimo įpročiai Lietuvoje
Gailą slegia netgi įprotis mirusįjį šarvoti tris dienas.
Australijoje gyvenantys lietuviai kur kas paprasčiau žiūri į mirtį nei Lietuvoje įsikūrę jų tautiečiai.
„Išsirenki karstą, pasirenki, kaip nori būti palaidotas, jei turi pinigų, iš anksto susimoki už viską, tada informuoji savo šeimos narius, kad jau yra sumokėta.
Jei neturi tokios didelės sumos iš karto, tai kiekvieną mėnesį turi įmokėti dalį pinigų“,- pasakojo pašnekovė.
Kai žmogus miršta, jo šeimos nariai žino, kad viskas yra sutvarkyta, jie susisiekia su laidojimo namais. Kadangi pats žmogus susiorganizuoja sau laidotuves, dėl to smarkiai palengvėja kitiems. Tokia tvarka padeda sumažinti finansinį stresą.
Tuo tarpu gyvenant Lietuvoje, žinia apie netektį yra ne tik labai skaudi, bet ir sunki, nes susijusi su didelėmis finansinėmis išlaidomis. Mirusio artimieji turi sukti galvą, kaip sumokėti už laidotuves, kas turi už ką duoti pinigų.
Per laidotuves prašoma aukoti labdarai
Kitas svarbus dalykas, būdingas laidotuvės Australijoje – niekas neneša tiek daug vainikų ir gėlių. Mirusiojo artimieji nuperka gėlių, o žmonių, atėjusių atsisveikinti su mirusiuoju, dažniausiai prašoma aukoti kokiai nors labdaringai organizacijai ar ligoninei.
Australijoje laidotuvės trunka gerokai trumpiau, nėra taip kaip Lietuvoje, kai prie pašarvoto žmogaus yra budima tris dienas.
„Sielvartas ir liūdesys nėra toks slegiantis, nes per laidotuves žmonės dar kartą pasidžiaugia, ką žmogus nuveikė, ką gero padarė.
Tuo tarpu Lietuvoje žmonės pasiduoda emocijoms, neretai stengiasi per laidotuves stengiasi parodyti, kad viskas buvo gražu, nors riejosi kaip katė su šuniu“, - įsitikinusi Gaila.
Kai prieš ketverius metus mirė jos 82 metų tėvas Arnis, per jo laidotuves Gaila ne tik verkė, bet ir juokėsi, džiaugėsi, prisimindama tėvo nuveiktus darbas.
Naujieji lietuviai stengiasi nematyti svetimo skausmo
Tėvas mirė staiga, todėl telefono skambučio Gaila sulaukė naktį, jos artimieji suorganizavo bilietą skrydžiui lėktuvu. Šioje kelionėje ji dar kartą įsitikino, kaip skirtingai Lietuvos ir Australijos žmonės reaguoja į kitų skausmą.
Atvykusi Tarptautinį Vilniaus oro uostą ji pro ašaras nematė kelio.
„Nieko negalėjau padaryti, man ašaros byrėjo kaip pupos, o mergina, kuri mane aptarnavo Vilniaus oro uoste net nepaklausė: „Ar jums viskas gerai? Gal galiu padėti?“. Ji apsimetė, kad nieko nemato“, - prisiminė pašnekovė.
Įlipusi į lėktuvą, ji paprašė skrydžio palydovo atnešti popieriaus lapą, šratinuką ir viskio. Ir toliau verkė. Sužinojęs apie nelaimę, skrydžio palydovas paprašė palaukti keletą minučių ir kažkur nuėjo. Grįžęs jis ragino eiti kartu, taip iš ekonominės klasės Gaila atsidūrė verslo klasėje, buvo paguldyta į lovą.
Kitą rytą nusileidus lėktuvui, Gailai nereikėjo eiti kartu su kitais keleiviais, jos pasiteiravo, ar nereikia palydos. O popieriaus lapas jai buvo reikalingas kelionėje, kad galėtų pasiruošti kalbėti per tėvo laidotuves. Tai pavyzdys, kaip galima padėti prislėgtam žmogui.
„Lietuvoje dar labai daug ko trūksta, ypač bendravimo kultūros, tokie dalykai kur kas labiau matosi, grįžus į Lietuvą iš kitų šalių“, - sakė G.Muceniekas.
(86)
(17)
(69)