Euras apnuogino Lietuvą: vidutine alga ES lenkiame tik Vengriją, Bulgariją ir Rumuniją (3)
Lietuvai perėjus prie euro tapo paprasčiau palyginti mūsų ir kitų ES valstybių atlyginimų vidurkius. Vaizdas liūdnas. Lietuva atlyginimų dydžiu velkasi paskutiniame penketuke. Taip yra turbūt ir todėl, kad augančios ekonomikos vaisius Lietuvoje raško verslų savininkai, kurie su darbuotojais dalintis nėra linkę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vilniaus universiteto profesorius, Socialinių tyrimų ir darbo instituto direktorius Boguslavas Gruževskis teigia, kad augančios ekonomikos vaisius Lietuvoje raško verslų savininkai, kurie su darbuotojais dalintis nėra linkę. Dar daugiau, verslas suinteresuotas veikti kiek galima mažesnėmis sąnaudomis, todėl pigia darbo šalimi Lietuva gali likti dar ilgai.
Pasak jo, tokią situaciją puikiai atspindi skaičiai. Lietuva ES atlyginimais lenkia tik Bulgariją, Rumuniją ir Vengriją, tačiau pagal atotrūkį tarp gyventojų pajamų yra paskutinė. Tuo pat metu Lietuva pagal darbo užmokesčio nustatymo lankstumą pakliūna į pasaulio dešimtuką.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, sausio mėnesį vidutinė alga Lietuvoje atskaičius mokesčius siekė 554 eurus. Ji buvo trečdaliu mažesnė nei Estijoje ir dešimtadaliu mažesnė nei Latvijoje.
– Kodėl Lietuvoje žmonės uždirba tiek mažai?
– Yra dvi pagrindinės priežastys. Pirmoji – žemas mūsų gamybos našumas. Mes nepagaminame produkcijos, kurią galima brangiai parduoti ir iš to gerai uždirbti.
Pagal inovacijų indeksą iš 141 šalies mes esame tik 38 vietoje.
Tai būtų neblogas rodiklis, kol mes atidžiau nepasižiūrime, kodėl jis toks aukštas. O taip yra todėl, kad pas mus gerai atrodo perkamosios galios ir BVP augimo rodikliai. Taip pat labai aukštas stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičius. Pagal šį rodiklį mes esame 10 vietoje iš 141 šalies.
Tuo pačiu metu silpniausi rodikliai yra žinių įsisavinimas (130 vieta), bendro kapitalo formavimas (120 vieta) ir klasterių plėtra (112 vieta). Visi rodikliai, kurie sukurtų mums pagrindą gaminti aukštos pridėtinės vertės produkciją, yra labai žemi. Sukuriama labai mažai produkcijos, kurią galėtume brangiai parduoti.
Antra priežastis – vienas mažiausių BVP perskirstymo per darbo užmokestį lygis ES šalyse.
Kitaip sakant, mūsų BVP dalyje darbo užmokestis sudaro labai mažą dalį. Augantis BVP perskirstomas kitais būdais. Taip žmonės negauna didesnių algų, nei galėtų, o valstybė netenka mokesčių. Tai yra labai blogai.
– Žmonės stebisi, kodėl, gyvendami vienoje sparčiausiai ekonomiškai augančių valstybių ES, jie to nemato savo piniginėse.
– Ekonomikos augimo piliečiai nejaučia. Jį jaučia verslų savininkai, kurie naudoja daug būdų, kaip perskirstyti pajamas ir didinti savo pelną nekeliant darbo užmokesčio.
– Ar tai reiškia, kad Lietuva iki šiol visiems yra pigios darbo jėgos šalis?
– Taip, mes iki šiol esame pigios darbo jėgos šalis ir tai labai bloga situacija. Ji visiškai neatitinka mūsų šalies interesų. Tai visiškai iškreipta nuostata.
Mums stojant į euro zoną „The Economist“ rašė, kiek problemų kils Lietuvai, nes taps aišku, kokia čia pigi darbo jėga, atsiras didesnis visuomenės spaudimas ir atlyginimai kils.
Taip Lietuva praras pigios darbo šalies statusą.
Lietuva jau seniai tokį statusą turėjo prarasti. Kaip galima Europos Sąjungos šalį tapatinti su pigia darbo jėga? Tai yra absoliuti kvailybė. Lietuva, būdama europinės gamybinės kultūros dalimi, negali savo pranašumu laikyti pigios darbo jėgos.
– Vargu, ar jūsų argumentams pritartų čia investuojantys verslininkai.
– Žinoma, įdarbinti kapitalą ir jo turėtojui susikurti asmeninę naudą tokioje šalyje patogiau, bet ar tai gali būti šalies ekonominė perspektyva? Ši erdvė yra visiškai apleista visų mūsų vyriausybių. Darbo apmokėjimo klausimai neliečiami.
Darbo užmokesčiai Lietuvoje tokie maži, nes niekas nesuinteresuotas jų kelti. Kodėl tiek mažai investicijų į aukštąsias technologijas? Todėl, kad neapsimoka. Geriau verslą daryti plėtojant pigius išteklius. Taip laikui bėgant mes atsiduriame vis gilesnėje duobėje.
– Ką turite galvoje?
– Jeigu mums neapsimoka plėtoti aukštąsias technologijas, tai reiškia, kad mums neapsimoka ir mokėti didesnių atlyginimų.
Žemos kvalifikacijos darbą dirbantys žmonės gauna atitinkamai. Mūsų darbo rinkos patrauklumas toks, kad pas mus net imigrantai nevažiuoja, nes mes jiems negalime pakankamai sumokėti.
O darbdaviai vis primena, kad kvalifikuotų darbuotojų trūksta, nors jie patys ir sukūrė padėtį, dėl kurios dabar kenčia.
– Dažnai atkreipiamas dėmesys ne tik į uždarbį, bet ir į kainų skirtumus. Gal būti pigesnės darbo jėgos šalimi nėra taip blogai, jei tai didina valstybės konkurencingumą?
– Mes esame Europoje. Ir kainos, ir prekės yra panašių standartų. Pas mus gali būti 10-30 proc. pigiau, o darbo užmokesčio skirtumai matuojami kartais.
ES būti pigios darbo jėgos šalimi yra beviltiška ir kvaila.
Atsakomybę dėl to turėtų prisiimti politikai. Tam turi būti nukreiptos realios pastangos. Kiek ES lėšų naudojama klasterių plėtrai, naujoms technologijoms. O kur efektas? Jo nėra.
– Kiek tokia statistika atspindi realią padėtį šalyje?
– Lietuvoje vieni žemiausių darbo užmokesčių, tačiau ir pajamų diferencijacija viena didžiausių.
Žmogus, kuriam nėra didinama alga, nukenčia du kartus – ne tik jo vidutinis atlyginimas yra gerokai žemesnis negu kitų ES šalių, bet statistiką iškreipia dar ir jo darbdavio atlyginimas, kuris yra gerokai aukštesnis.
Pagal pajamų skirtumą mes esame pačiame gale ir atrodome prasčiau už Bulgariją arba Rumuniją. Taip atsitiko todėl, kad darbdaviai nėra linkę su darbuotojais dalintis uždirbamu pelnu.
Maža to, visa sistema tarnauja jiems. Konkurencingumo indekse pagal darbo užmokesčio nustatymo lankstumą mes esame pirmame dešimtuke pasaulyje.
Lietuvoje darbo užmokestis formuojamas labai laisvai ir beveik nėra jokių išorinių veiksnių, kurie tai lemtų. Viską nustato vadovas.
– Minimalus darbo užmokestis prieš euro įvedimą buvo padidintas. Gal tai padės?
– Minimalus darbo užmokestis Lietuvoje taip pat yra mažas. Jis mažesnis nei Latvijoje ar Estijoje.
Beje, estai, turėdami dar lankstesnę darbo užmokesčio nustatymo sistemą nei mes, sugebėjo užtikrinti didesnį ir minimalų, ir vidutinį darbo užmokestį.
– Kodėl tai nepavyksta mums?
– Mums nepavyksta, nes esame godesni ir nesugebame taip efektyviai naudoti gamybinių pajėgumų. Darbo jėga lieka pigi. Aukštesnės kvalifikacijos specialistams už tokius pinigus dirbti neapsimoka. Jie aptarnauja Airijos, Jungtinės Karalystės ir Skandinavijos įmones, o Lietuvoje formuojasi darbo rinkos duobė.
Pasak jo, tokią situaciją puikiai atspindi skaičiai. Lietuva ES atlyginimais lenkia tik Bulgariją, Rumuniją ir Vengriją, tačiau pagal atotrūkį tarp gyventojų pajamų yra paskutinė. Tuo pat metu Lietuva pagal darbo užmokesčio nustatymo lankstumą pakliūna į pasaulio dešimtuką.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, sausio mėnesį vidutinė alga Lietuvoje atskaičius mokesčius siekė 554 eurus. Ji buvo trečdaliu mažesnė nei Estijoje ir dešimtadaliu mažesnė nei Latvijoje.
– Kodėl Lietuvoje žmonės uždirba tiek mažai?
– Yra dvi pagrindinės priežastys. Pirmoji – žemas mūsų gamybos našumas. Mes nepagaminame produkcijos, kurią galima brangiai parduoti ir iš to gerai uždirbti.
Pagal inovacijų indeksą iš 141 šalies mes esame tik 38 vietoje.
Tai būtų neblogas rodiklis, kol mes atidžiau nepasižiūrime, kodėl jis toks aukštas. O taip yra todėl, kad pas mus gerai atrodo perkamosios galios ir BVP augimo rodikliai. Taip pat labai aukštas stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičius. Pagal šį rodiklį mes esame 10 vietoje iš 141 šalies.
Tuo pačiu metu silpniausi rodikliai yra žinių įsisavinimas (130 vieta), bendro kapitalo formavimas (120 vieta) ir klasterių plėtra (112 vieta). Visi rodikliai, kurie sukurtų mums pagrindą gaminti aukštos pridėtinės vertės produkciją, yra labai žemi. Sukuriama labai mažai produkcijos, kurią galėtume brangiai parduoti.
Antra priežastis – vienas mažiausių BVP perskirstymo per darbo užmokestį lygis ES šalyse.
Kitaip sakant, mūsų BVP dalyje darbo užmokestis sudaro labai mažą dalį. Augantis BVP perskirstomas kitais būdais. Taip žmonės negauna didesnių algų, nei galėtų, o valstybė netenka mokesčių. Tai yra labai blogai.
– Žmonės stebisi, kodėl, gyvendami vienoje sparčiausiai ekonomiškai augančių valstybių ES, jie to nemato savo piniginėse.
– Ekonomikos augimo piliečiai nejaučia. Jį jaučia verslų savininkai, kurie naudoja daug būdų, kaip perskirstyti pajamas ir didinti savo pelną nekeliant darbo užmokesčio.
– Ar tai reiškia, kad Lietuva iki šiol visiems yra pigios darbo jėgos šalis?
– Taip, mes iki šiol esame pigios darbo jėgos šalis ir tai labai bloga situacija. Ji visiškai neatitinka mūsų šalies interesų. Tai visiškai iškreipta nuostata.
Mums stojant į euro zoną „The Economist“ rašė, kiek problemų kils Lietuvai, nes taps aišku, kokia čia pigi darbo jėga, atsiras didesnis visuomenės spaudimas ir atlyginimai kils.
Taip Lietuva praras pigios darbo šalies statusą.
Lietuva jau seniai tokį statusą turėjo prarasti. Kaip galima Europos Sąjungos šalį tapatinti su pigia darbo jėga? Tai yra absoliuti kvailybė. Lietuva, būdama europinės gamybinės kultūros dalimi, negali savo pranašumu laikyti pigios darbo jėgos.
– Vargu, ar jūsų argumentams pritartų čia investuojantys verslininkai.
– Žinoma, įdarbinti kapitalą ir jo turėtojui susikurti asmeninę naudą tokioje šalyje patogiau, bet ar tai gali būti šalies ekonominė perspektyva? Ši erdvė yra visiškai apleista visų mūsų vyriausybių. Darbo apmokėjimo klausimai neliečiami.
Darbo užmokesčiai Lietuvoje tokie maži, nes niekas nesuinteresuotas jų kelti. Kodėl tiek mažai investicijų į aukštąsias technologijas? Todėl, kad neapsimoka. Geriau verslą daryti plėtojant pigius išteklius. Taip laikui bėgant mes atsiduriame vis gilesnėje duobėje.
– Ką turite galvoje?
– Jeigu mums neapsimoka plėtoti aukštąsias technologijas, tai reiškia, kad mums neapsimoka ir mokėti didesnių atlyginimų.
Žemos kvalifikacijos darbą dirbantys žmonės gauna atitinkamai. Mūsų darbo rinkos patrauklumas toks, kad pas mus net imigrantai nevažiuoja, nes mes jiems negalime pakankamai sumokėti.
O darbdaviai vis primena, kad kvalifikuotų darbuotojų trūksta, nors jie patys ir sukūrė padėtį, dėl kurios dabar kenčia.
– Dažnai atkreipiamas dėmesys ne tik į uždarbį, bet ir į kainų skirtumus. Gal būti pigesnės darbo jėgos šalimi nėra taip blogai, jei tai didina valstybės konkurencingumą?
– Mes esame Europoje. Ir kainos, ir prekės yra panašių standartų. Pas mus gali būti 10-30 proc. pigiau, o darbo užmokesčio skirtumai matuojami kartais.
ES būti pigios darbo jėgos šalimi yra beviltiška ir kvaila.
Atsakomybę dėl to turėtų prisiimti politikai. Tam turi būti nukreiptos realios pastangos. Kiek ES lėšų naudojama klasterių plėtrai, naujoms technologijoms. O kur efektas? Jo nėra.
– Kiek tokia statistika atspindi realią padėtį šalyje?
– Lietuvoje vieni žemiausių darbo užmokesčių, tačiau ir pajamų diferencijacija viena didžiausių.
Žmogus, kuriam nėra didinama alga, nukenčia du kartus – ne tik jo vidutinis atlyginimas yra gerokai žemesnis negu kitų ES šalių, bet statistiką iškreipia dar ir jo darbdavio atlyginimas, kuris yra gerokai aukštesnis.
Pagal pajamų skirtumą mes esame pačiame gale ir atrodome prasčiau už Bulgariją arba Rumuniją. Taip atsitiko todėl, kad darbdaviai nėra linkę su darbuotojais dalintis uždirbamu pelnu.
Maža to, visa sistema tarnauja jiems. Konkurencingumo indekse pagal darbo užmokesčio nustatymo lankstumą mes esame pirmame dešimtuke pasaulyje.
Lietuvoje darbo užmokestis formuojamas labai laisvai ir beveik nėra jokių išorinių veiksnių, kurie tai lemtų. Viską nustato vadovas.
– Minimalus darbo užmokestis prieš euro įvedimą buvo padidintas. Gal tai padės?
– Minimalus darbo užmokestis Lietuvoje taip pat yra mažas. Jis mažesnis nei Latvijoje ar Estijoje.
Beje, estai, turėdami dar lankstesnę darbo užmokesčio nustatymo sistemą nei mes, sugebėjo užtikrinti didesnį ir minimalų, ir vidutinį darbo užmokestį.
– Kodėl tai nepavyksta mums?
– Mums nepavyksta, nes esame godesni ir nesugebame taip efektyviai naudoti gamybinių pajėgumų. Darbo jėga lieka pigi. Aukštesnės kvalifikacijos specialistams už tokius pinigus dirbti neapsimoka. Jie aptarnauja Airijos, Jungtinės Karalystės ir Skandinavijos įmones, o Lietuvoje formuojasi darbo rinkos duobė.
(63)
(3)
(60)