Dar vieno Newsader pokalbio su apžvalgininku tema tapo pastarosioms dienomis sustiprėjusi Rusijos branduolinė retorika. Interviu ekspertas pateikė asmeninę branduolinio konflikto tarp RF ir JAV grėsmės prognozę.

A. K.: Olegai, kaip pakomentuotumėte per pastarąsias porą dienų Rusijos žiniasklaidoje stiprėjančią karinę isteriją, susijusią su branduoline priešprieša su JAV? Per pastarąsias dvi paras iš Rusijos medijų frontų atėjo trys to paties tipo naujienos: tolimųjų branduolinį ginklą galinčių nešti bombonešių dislokavimas Kryme, netikėtas Irkutsko strateginės paskirties raketinių pajėgų patikrinimas ir turinčio niveliuoti amerikiečių priešraketinę gynybą hipergarsinio ginklo kūrimo projektas.

O. P.: Šie Rusijos Gynybos ministerijos pranešimai – tipiškas blefas. Neturėdamas kitų kozirių, Kremlius stengiasi įbauginti Vakarus branduoliniu vėzdu ir konflikto Donbase eskalavimu, nors patys visose derybose ir kontaktiniuose susitikimuose Ukrainos klausimais žada laikytis Minsko susitarimų ir prašo atšaukti sankcijas.

Aiškus kaip dieną prisipažinimas: akivaizdu, kad vienintelis malaizietiško rezoliucijos projekto priešininkas būtent ir yra tragedijos kaltininkas.

Tuo tarpu Jūsų paminėta retorika. kaip visada, skirta „vietiniam naudojimui“ ir nukreipta į elektoratą. Užkalbėjimais apie „kylančią nuo kelių galingą Rusiją, smaugiančią Vakarus“, jau nieko nenustebinsi.

A. K.: Su kuo susijęs toks staigus RF branduolinės retorikos paūmėjimas būtent pastaruoju metu?

O. P.: Akivaizdu, kad pagal laiką tai sutapo su sprendimu numušto malaizietiškojo Boeingo tyrimui, formuoti tribunolą, kurio Kremlius labai bijo ir todėl stengiasi užblokuoti. Aiškus kaip dieną prisipažinimas: akivaizdu, kad vienintelis malaizietiško rezoliucijos projekto priešininkas būtent ir yra tragedijos kaltininkas. Jei Rusijos vadovai būtų įsitikinę, kad neturi su ja nieko bendro, tai, be abejonės, bent jau nekliudytų tarptautinio teismo sudarymui.

A. K.: Kokia buvo alternatyvios rezoliucijos, pateiktos JTO Saugumo tarybai, prasmė?

O. P.: Tai ne daugiau, nei „baltas triukšmas“ kartu su pareiškimais medijose – pastangos atitraukti neišvengiamybę ir tuo pačiu sukurti iliuziją, kad Kremlius yra visavertis tarptautinių santykių dalyvis. RF rezoliucijos projektas yra neaiškus ir neleidžiantis vykdyti tribunolo.

Tuo pačiu jie puikiausiai supranta, kuo jis grės Kremliui ir jo satelitams. Tarptautiniam tyrimui žinomos visos atsitikimo smulkmenos: nusikaltimo įrankis, koviniai elementai, nelemtojo „Buko“ šalis gamintoja, jo įvažiavimo į Ukrainą ir išvažiavimo iš jos laikas, tiesioginių vykdytojų vardai, raketinio įrenginio ekipažo kariniai laipsniai ir kita.

Ar galite įsivaizduoti, kas būtų, jei JAV per 45 dienas prarastų po du F-16, F-22 ir B-2 tiesiog kilimo takuose dėl techninių priežasčių?

Todėl Rusijos vadovai stengsis iš visų jėgų retušuoti bylos aplinkybes, nors ilgalaikėje perspektyvoje tai jiems pagelbės. Koks bus atsakomybėn patrauktų asmenų lygis, visgi bus kitas klausimas.

A. K.: Ką turite omenyje?

O. P.: Turiu omenyje, kad Putiną nuvesti į tarptautinį teismą bus nepalyginamai sunkiau, nei, tarkime, tą patį Miloševičių, tad, vargu ar dabartinis Rusijos lyderis atsidurs už grotų Hagoje – bent jau kaip RF prezidentas. Mano nuomone, prieš tokį įvykį bus vienoks ar kitoks Putino at(si)statydinimas ir visų režimo nusikaltimų „nurašymas“ jam. Savo laiku Chruščiovas būtent taip pasielgė su Stalinu.

A. K.: Kaip manot, ar Rusijai realu sukurti hipergarsinę sistemą, įveiksiančią amerikiečių priešraketinę gynybą?

O. P.: Užduodate šį klausimą per pastarąsias šešias savaites įvairiose šalies dalyse su įvairiausių tipų kariniais lėktuvais įvykusių bent šešių aviakatastrofų fone. Ar galite įsivaizduoti, kas būtų, jei JAV per 45 dienas prarastų po du F-16, F-22 ir B-2 tiesiog kilimo takuose dėl techninių priežasčių? Bent jau sukeltų masinius atleidimus kariniame bloke ir kuo aktyviausias diskusijas žiniasklaidoje. Ar girdėjote, kad rusiškoji medija nors žodelį tartų apie „darbą su klaidomis“ ir RF karinės vadovybės kadrų pakeitimus? Vietoje to girdime įprastas pasakas apie tai, kaip po 30 metų jie sukurs superslaptą ginklą.

Negi manote, kad žmonės, turintys smulkių sukčių polinkių, slepiantys savo pinigus užsienyje, galėtų nusižudyti? Pastebėta, kad šuleriai iš principo nelinkę į suicidą.

Tam turiu tik vieną paaiškinimą: tai dar viena gryna propaganda vidiniam naudojimui. Specialistai Vakaruose, savaime aišku, puikiausiai žino tikras karines Maskvos galias. Negana to, aš Maskvos vietoje neskubėčiau aneksuotame Kryme dėstyti karinę įrangą, turint galvoje, kad pusiasalį anksčiau ar vėliau teks grąžinti į Ukrainos sudėtį.

A. K.: Kokia, tokiu atveju, tikimybė, kad bus realizuotas blogiausias scenarijus – kils branduolinis konfliktas tarp RF ir JAV?

O. P.: Nulis sveikų ir nulis dešimtųjų. Reikia atminti, kad be visų techninių ir geopolitinių aspektų, yra dar ir grynai mentaliteto klausimas. Reikia pripažinti, kad istorijoje būta tokio psichotipo žmonių pavyzdžių, iš tiesų galinčių panaudoti branduolinį ginklą. Makedonietis, Bonapartas, Hitleris – šie minties apie pasaulio valdymą apsėsti avantiūristai, be abejo, galėtų imtis aktyvaus masinio naikinimo ginklo panaudojimo, kad pasiektų savo geopolitinius tikslus.

Putinas tokiais grasinimais daro NATO paslaugą: jis užtikrina Aljansui didesnį gynybos biudžetą

Visai kita kalba, kai kalba pasisuka apie Kremliaus vadovybę, kuri po 15 metų valdymo nelauktai persikvalifikavo į profesionalius branduolinius trolius. Priminsiu, kad Putinas ir jo komanda dešimtajame XX a. dešimtmetyje užsiiminėjo įtartinomis schemomis Piterio [Sankt Peterburgo] muitinėje. Negi manote, kad žmonės, turintys smulkių sukčių polinkių, slepiantys savo pinigus užsienyje, galėtų nusižudyti? Pastebėta, kad šuleriai iš principo nelinkę į suicidą.

Be to, reikia atsiminti, kad strateginius sprendimus Kremliuje iš tiesų priima ne vienas žmogus, o visa komanda, kurioje kariuomenės viršūnėlė, specialiosios tarnybos ir diplomatai. Visų jų žmonos ir vaikai šiaip ar taip gyvena Vakaruose, kur saugo savo santaupas ir perka nekilnojamąjį turtą. Tikimybė, kad visi šie žmonės drauge išeis iš proto ir nuspręs likviduotis, fiziškai sunaikindami civilizaciją, yra nulinė. Kitas reikalas, kad jie tokio scenarijaus galimybe gali gąsdinti, ir daryti tai itin realistiškai, panašai, kaip patyrę pokerio žaidėjai, tačiau profesionalūs geopolitiniai žaidėjai Vašingtone puikiai žino tokių išsišokimų kainą.

A. K.: Kaip bebūtų, neseniai dar vienas amerikiečių generolas pagrindine grėsme įvardijo Rusiją, primindamas, kad tai vienintelė šalis pasaulyje, kelianti egzistencinę grėsmę JAV.

O. P.: Visų pirma, šiems generolams mokama už darbą, kurio esmė yra maksimaliai operatyviai ir subtiliai reaguoti netgi į nulinės tikimybės grasinimus, išsakytus viešai. Kaip atrodytų JAV karinė vadovybė, jeigu tylomis nuleistų nuolatinius Maskvos pareiškimus apie pasirengimą pradėti branduolinį konfliktą? NATO vadovybė tiesiog privalo į tai reaguoti ir atsižvelgti net į fantastiškiausias grėsmes.

Maksimali programa – padaryti, kad Maskva netektų savo branduolinio arsenalo, idant daugiau niekada ši šalis negalėtų grasinti civilizacijai visišku sunaikinimu.

Antra, Putinas tokiais grasinimais daro NATO paslaugą: jis užtikrina Aljansui didesnį gynybos biudžetą. Dabar kariškiai visose bloko šalyse narėse gali reikalauti užmirštos būtinų 2 procentų BVP dalies skyrimo gynybai normos vykdymo. Taip vietoje išsigandusių minkštakūnių europiečių Kremlius gavo antrą NATO gimimą, kurios atstovai savo mokesčių mokėtojams gali pagrįsti išsiplėtusią savo finansinę bazę, karinių bazių Rytų Europoje gausėjimą, priešraketinės sistemos atsiradimą Rumunijoje, Lenkijoje ir netgi Ukrainoje.

Tai dar viena kryžkelė Kremliui, kai nė vienas sprendimas negali būti geras: jis negali negąsdinti, tačiau gąsdindamas, Kremlius provokuoja Vakarus didinti karines išlaidas.

A. K.: Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti branduolinio Rusijos sulaikymo strategija?

O. P.: Minimali užduotis – sulaukti politinio Rusijos režimo pasikeitimo, kai jai vadovauti ims prognozuojamas lyderis, labiau gerbiantis tarptautinę teisę. Šiuo atveju atsiras galimybė per naują sąmoningą RF vyriausybę kontroliuoti jos branduolines pajėgas.

Pasaulio raidos vektorius rodo į ateitį, kurioje nėra diktatūrų ir kuri susitelkusi į laisvos asmenybės vystymą, o taip griežtų tarptautinių sienų nebuvimą

Pageidaujama programa – Rusijos branduolinės ginkluotės kontrolės pateikimas JTO ir kitų tarptautinių organizacijų kontrolei.

Olegas Ponomaris, politikos apžvalgininkas

Galiausiai, maksimali programa – padaryti, kad Maskva netektų savo branduolinio arsenalo, idant daugiau niekada ši šalis negalėtų grasinti civilizacijai visišku sunaikinimu. Suprantama, nesitikiu, kad šis projektas bus realizuotas per artimiausius 5 metus, visgi, mano nuomone, tarptautinė bendruomenė turi tokį tikslą išsikelti, ir turės būti imtasi konkrečių žingsnių jos įgyvendinimui. Esu tikras, Vakarai laiko šį „kelių žemėlapį“ savo stalčiuje, kad vieną kartą tuo rimtai užsiimtų.

Galų gale, reikia nepamiršti, kad pasaulio raidos vektorius rodo į ateitį, kurioje nėra diktatūrų ir kuri susitelkusi į laisvos asmenybės vystymą, o taip griežtų tarptautinių sienų nebuvimą. Vadinu tai „Tesla pasauliu“ – technologiškai išsivystęs išmaniųjų įrenginių pasaulis, naudojantis žaliąją energiją ir su klestinčiu verslu ne jokios užuominos į karinę priešpriešą. Suprantama, tame ateities pasaulyje nėra vietos bepročiams su branduoliniu ginklu. Savo ruožtu, Jungtinės valstijos ir toliau vystysis būtent kaip supervalstybė – šalis, stebinti, kad kiti tarptautinės politikos subjektai žaistų pagal taisykles.

Олег Пономарь, Александр Кушнарь
newsader.com

Komentarai (22)