Per keletą mėnesių kardinaliai pakeitė profesiją: tokiems kaip jis dabar žadami aukso kalnai (0)
Ketverius metus Vilniaus universitete mokėsi psichologijos, tačiau nematęs savęs kaip psichologo, savarankiškai išmoko programuoti ir dabar sėkmingai darbuojasi įmonėje. Tokia iš Kauno kilusio, Vilniuje gyvenančio 23 m. Lino Linarto istorija.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Į interviu vaikinas atėjo per pietų pertrauką – nuo gegužės jis dirba programuotoju elektroninio verslo, programavimo paslaugų ir interneto rinkodaros kompanijoje „NFQ Technologies“. „Sėdi ir siurbi iš ekrano sklindančią radiaciją“, – juokdamasis programuotojo darbo dieną nupasakoja L. Linartas.
L. Linartas studijavo psichologiją Vilniaus universitete. Šiandien jis negali paaiškinti, kodėl rinkosi psichologiją – paprasčiausiai manė, kad jam tiks ir patiks. Ir nepasigailėjo – studijos patiko. „Tačiau savęs nemačiau kaip psichologo praktiko, tai nebuvo artima širdžiai. Buvo du variantai – rinktis akademinį kelią ar imtis praktinės veiklos. Tačiau pasirinkau išeiti iš akademinės psichologijos ir pereiti į programavimą“, – apie pernykštį pasirinkimą pasakojo L. Linartas.
Baigęs bakalauro studijas, vaikinas įstojo į edukacinės psichologijos magistrantūrą. Tuo pat metu ėmėsi savarankiškai mokytis programuoti. „Po bakalauro studijų tris vasaros mėnesius skyriau programavimo mokymuisi. Turėjau minimalius pagrindus, sakykime, mano pėdos programavime jau buvo sušlapusios, tačiau neturėjau nei įgūdžių, nei pakankamai žinių. Visą vasarą – kartais po 8 valandas per dieną – mokiausi, ir magistro studijų metu kiek įmanoma daugiau dėmesio skyriau programavimo mokymuisi“, – aiškina pašnekovas.
Iš viso vaikinas programavimo mokėsi 9 mėnesius – intensyviai vasarą ir per pirmą magistro studijų pusmetį. Po pusmečio magistro studijų L. Linartas universitetą paliko: suprato, kad ne jam. L. Linartas sako, kad mokymosi medžiagos netrūko – dabar viską galima rasti internete – tereikia laiko ir pastangų. Jis ne tik mokėsi, bet ir dairėsi programuotojo darbo. Vaikinas susidarė jį dominusių įmonių, dirbusių su jam įdomiomis technologijomis, sąrašą ir ėmė siūlytis. Šių metų gegužę jis įsidarbino įmonėje „NFQ Technologies“ ir specializuojasi interneto vystymo srityje.
L. Linartas pasakoja, kad darbe praverčia įgytas universitetinis išsilavinimas – be jo būtų sunku mokytis savarankiškai. Būtent to, sako pašnekovas, išmoksti universitete. Ar sunkiau dirbti programuotoju tiems, kurie nebaigė specialių mokslų? L. Linartas mano, kad jam akademinio pasirengimo trūksta, tačiau praktinių dalykų išmokstama. Kita vertus, priduria pašnekovas, visiems reikia nuolatos mokytis – net baigus prestižiškiausią universitetą, žinios sensta.
„Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad tai labai lengva, tam reikėjo pastangų, pasiryžimo mokytis, pats turi save įstatyti į rėmus, o tam reikia ryžto. Jei keiti specialybę, susiduri su dideliu neapibrėžtumu. Per ketverius studijų metus turėjau įdirbį, save visą laiką įvardijau kaip psichologijos studentą, o dabar iš apibrėžtumo ateinu į sritį, kurioje neturiu daug praktinių žinių, aš mokausi, bet informacinių technologijų (IT) pasaulio nepažįstu“, – prisipažino L. Linartas. Jaunuolis sako viską pasiekęs juodu darbu. Draugai ir šeima tokį žingsnį palaikė.
L. Linarto teigimu, priimdama į darbą įmonė žiūrėjo į turimus įgūdžius ir žinias, o ne į popierius. „Kaip suprantu, man pavyko įrodyti, kad nors neturiu šios specialybės diplomo, mano žinios, kukliai tariant, patenkinamos“, – kukliai apie savo pasiekimus kalba L. Linartas.
L. Linartas pastebi, kad beveik niekas iš kartu studijavusių vaikinų neliko psichologijoje – vienas nuėjo į programavimą, likę pasuko į kitas sferas. Jis atkreipia dėmesį, kad bent keli Lietuvos universitetai siūlo psichologijos studijas, kasmet į rinką išleidžiama šimtai specialistų. „Jei nori būti valstybės išlaikytinis, dirbti paprastą darbą valstybinėje įstaigoje, tada ir skundiesi, tačiau jei nori pasiekti, reikia veikti – gali turėti individualias konsultacijas, vesti mokymus ir panašiai. Priklauso, ko žmogus nori ir siekia“, – apie psichologijos absolventų perspektyvas kalba L. Linartas.
Klausimą, ar studijas renkantis iš naujo vėl studijuotų psichologiją, pašnekovas vadina vertu milijono. „Aš nuoširdžiai nežinau, ką daryčiau, jei vėl grįžčiau atgal. Gal rinkčiausi trečiąjį kelią“, – svarsto jis. Čia pat L. Linartas prisimena, kai būdamas maždaug 12 metų galvojo apie profesijas ir mamai sakė, kad kuo jau kuo, tačiau programuotoju tikrai nedirbs. Jo pavyzdys dar kartą patvirtina iki skausmo žinomą posakį – niekada nesakyk niekada.
Kaip jauniems žmonėms rinktis studijas? „Manau, reikia būti ir pragmatiškiems, tačiau tikrai, manau, būtų klaida jaunam žmogui eiti ten, kur pinigai, nes klausimas, ar jis ketverius metus išstudijuos. Manau, reikia suderinti tai, kas patrauklu tau pačiam, tačiau kartu reikalinga pasauliui“, – sakė L. Linartas. Jo nuomone, IT svarba tik didėja, o kiek specialistų Lietuvoje ateityje reikės, daug priklausys ir nuo investicijų. L. Linartas pastebi, kad kiekviena specialybė turi stereotipus. Pagal juos psichologijos studijos atrodo įdomus reikalas. Tuo metu programuotojo įvaizdis kitoks – prie kompiuterio varvančia nosimi sėdintis moksliukas. Tačiau, sako programuotojas, realybėje žmonės įvairiausi.
L. Linartas studijavo psichologiją Vilniaus universitete. Šiandien jis negali paaiškinti, kodėl rinkosi psichologiją – paprasčiausiai manė, kad jam tiks ir patiks. Ir nepasigailėjo – studijos patiko. „Tačiau savęs nemačiau kaip psichologo praktiko, tai nebuvo artima širdžiai. Buvo du variantai – rinktis akademinį kelią ar imtis praktinės veiklos. Tačiau pasirinkau išeiti iš akademinės psichologijos ir pereiti į programavimą“, – apie pernykštį pasirinkimą pasakojo L. Linartas.
Baigęs bakalauro studijas, vaikinas įstojo į edukacinės psichologijos magistrantūrą. Tuo pat metu ėmėsi savarankiškai mokytis programuoti. „Po bakalauro studijų tris vasaros mėnesius skyriau programavimo mokymuisi. Turėjau minimalius pagrindus, sakykime, mano pėdos programavime jau buvo sušlapusios, tačiau neturėjau nei įgūdžių, nei pakankamai žinių. Visą vasarą – kartais po 8 valandas per dieną – mokiausi, ir magistro studijų metu kiek įmanoma daugiau dėmesio skyriau programavimo mokymuisi“, – aiškina pašnekovas.
Iš viso vaikinas programavimo mokėsi 9 mėnesius – intensyviai vasarą ir per pirmą magistro studijų pusmetį. Po pusmečio magistro studijų L. Linartas universitetą paliko: suprato, kad ne jam. L. Linartas sako, kad mokymosi medžiagos netrūko – dabar viską galima rasti internete – tereikia laiko ir pastangų. Jis ne tik mokėsi, bet ir dairėsi programuotojo darbo. Vaikinas susidarė jį dominusių įmonių, dirbusių su jam įdomiomis technologijomis, sąrašą ir ėmė siūlytis. Šių metų gegužę jis įsidarbino įmonėje „NFQ Technologies“ ir specializuojasi interneto vystymo srityje.
Žiūrėjo į žinias, o ne į diplomą
L. Linartas pasakoja, kad darbe praverčia įgytas universitetinis išsilavinimas – be jo būtų sunku mokytis savarankiškai. Būtent to, sako pašnekovas, išmoksti universitete. Ar sunkiau dirbti programuotoju tiems, kurie nebaigė specialių mokslų? L. Linartas mano, kad jam akademinio pasirengimo trūksta, tačiau praktinių dalykų išmokstama. Kita vertus, priduria pašnekovas, visiems reikia nuolatos mokytis – net baigus prestižiškiausią universitetą, žinios sensta.
„Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad tai labai lengva, tam reikėjo pastangų, pasiryžimo mokytis, pats turi save įstatyti į rėmus, o tam reikia ryžto. Jei keiti specialybę, susiduri su dideliu neapibrėžtumu. Per ketverius studijų metus turėjau įdirbį, save visą laiką įvardijau kaip psichologijos studentą, o dabar iš apibrėžtumo ateinu į sritį, kurioje neturiu daug praktinių žinių, aš mokausi, bet informacinių technologijų (IT) pasaulio nepažįstu“, – prisipažino L. Linartas. Jaunuolis sako viską pasiekęs juodu darbu. Draugai ir šeima tokį žingsnį palaikė.
L. Linarto teigimu, priimdama į darbą įmonė žiūrėjo į turimus įgūdžius ir žinias, o ne į popierius. „Kaip suprantu, man pavyko įrodyti, kad nors neturiu šios specialybės diplomo, mano žinios, kukliai tariant, patenkinamos“, – kukliai apie savo pasiekimus kalba L. Linartas.
Iš psichologijos vaikinai pabėgo
L. Linartas pastebi, kad beveik niekas iš kartu studijavusių vaikinų neliko psichologijoje – vienas nuėjo į programavimą, likę pasuko į kitas sferas. Jis atkreipia dėmesį, kad bent keli Lietuvos universitetai siūlo psichologijos studijas, kasmet į rinką išleidžiama šimtai specialistų. „Jei nori būti valstybės išlaikytinis, dirbti paprastą darbą valstybinėje įstaigoje, tada ir skundiesi, tačiau jei nori pasiekti, reikia veikti – gali turėti individualias konsultacijas, vesti mokymus ir panašiai. Priklauso, ko žmogus nori ir siekia“, – apie psichologijos absolventų perspektyvas kalba L. Linartas.
Klausimą, ar studijas renkantis iš naujo vėl studijuotų psichologiją, pašnekovas vadina vertu milijono. „Aš nuoširdžiai nežinau, ką daryčiau, jei vėl grįžčiau atgal. Gal rinkčiausi trečiąjį kelią“, – svarsto jis. Čia pat L. Linartas prisimena, kai būdamas maždaug 12 metų galvojo apie profesijas ir mamai sakė, kad kuo jau kuo, tačiau programuotoju tikrai nedirbs. Jo pavyzdys dar kartą patvirtina iki skausmo žinomą posakį – niekada nesakyk niekada.
Kaip jauniems žmonėms rinktis studijas? „Manau, reikia būti ir pragmatiškiems, tačiau tikrai, manau, būtų klaida jaunam žmogui eiti ten, kur pinigai, nes klausimas, ar jis ketverius metus išstudijuos. Manau, reikia suderinti tai, kas patrauklu tau pačiam, tačiau kartu reikalinga pasauliui“, – sakė L. Linartas. Jo nuomone, IT svarba tik didėja, o kiek specialistų Lietuvoje ateityje reikės, daug priklausys ir nuo investicijų. L. Linartas pastebi, kad kiekviena specialybė turi stereotipus. Pagal juos psichologijos studijos atrodo įdomus reikalas. Tuo metu programuotojo įvaizdis kitoks – prie kompiuterio varvančia nosimi sėdintis moksliukas. Tačiau, sako programuotojas, realybėje žmonės įvairiausi.
(24)
(10)
(14)