Dviračiu įveikiant Sacharą: apie kovą su gyvatėmis ir šlapimo gėrimą (Video) (1)
Jaunam britų dviratininkui teko susigrumti su nuodingomis gyvatėmis ir alinančiu karščiu tam, kad įveiktų 1800 kilometrų atstumą pavojingiausioje pasaulio dykumoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
23-ejų Danielis Ofili iš Kento iškeitė rutininį darbą ir bendravimą su artimaisiais į 36 dienas trukusią kelionę klastingu dykumos keliu iš Maroko į Senegalą, rašo mirror.co.uk.
Alinamam per 40 laipsnių perkopusio karščio vaikinui teko valgyti termiškai neapdorotus driežus ir gerti savo paties šlapimą tam, kad išgyventų. Maža to, kartą jam netgi teko pjaustyti savo koją, kai jam įkando nuodinga gyvatė.
D. Ofili dviračiu išsiruošė į kelionę toli nuo civilizacijos, patogių kelių, miegojo folija dengtoje palapinėje, kad apsisaugotų nuo karščio.
Dviratininkas iš Jungtinės Karalystės (JK) po studijų universitete nusprendė skirti laiko nuotykiams. Pirmuoju jo nuotykiu 2014 m. tapo kelionė į Alpes, kur jis maitinosi lervomis ir gėrė kalnų upių vandenį. Vėliau jis nusprendė, kad trokšta dar aštresnių pojūčių, taigi šešis mėnesius skyrė pasiruošimui prieš kelionę Sacharos dykuma.
Dviratininkas žiūrėjo televizijos šou apie išgyvenimą sudėtingomis sąlygomis, važinėjo dviračiu kalnuose ir rinko informaciją apie šį regioną. 2015 m. balandžio mėn. D. Ofili išsiruošė į kelionę.
Kuprinėje jis turėjo „Stanley“ peilį, chloro tablečių, dujokaukę ir vandens filtrą. Jam prireikė sukaupto žinių bagažo, kai Mauritanijoje jam įgėlė gyvatė. Vaikinas sugebėjo savarankiškai peiliu atverti žaizdą ir iščiulpti nuodus.
„Padariau kryžiaus formos įpjovimus tose vietose, kur buvo įkandimai, ir čiulpiau kraują aštuonias minutes, - pasakojo jis. - Vėliau užbėriau antiseptinėmis savybėmis pasižyminčio cukraus ir apvyniojau žaizdas lipnia juosta. Skyriau laiko poilsiui, nes žinojau, kad judant skatinama kraujotaka, taigi nuodai gali pasklisti po organizmą. Mano koja ištino, tačiau kai tik supratau, kad nemirsiu, palengva tęsiau kelionę“, - patikino vaikinas.
Didžiausiu iššūkiu jam tapo maisto ir skysčių paieškos atokiausiuose dykumos plotuose: „Valgiau driežus, iš jų kraujo gavau organizmui būtinų skysčių, o taip pat ir maistingųjų medžiagų, - teigė jaunas vyras. - Kai organizmas iš tiesų dehidratavo, nusprendžiau gerti savo paties šlapimą“.
Vis dėlto kelionė vos nevirto tragedija, kai dykumoje jis susirgo: „Apie penkias dienas sirgau būdamas Sacharoje. Dykuma keliavau beveik nuogas, nes buvo neįtikėtinai karšta, kaip pragare. Kai lipau į palapinę, man buvo labai karšta, prakaitavau, tačiau tuo pačiu metu mane krėtė šaltis, tai nebuvo malonu“, - pasakojimą tęsė jis.
Kai karo policija jį rado, jis jautėsi itin prastai, taigi buvo nugabentas į artimiausią ligoninę. Kelionės metu iššūkių mėgėjui iš Jungtinės Karalystės buvo sudėtinga orientuotis pagal neaiškias pasienio linijas Sacharoje, todėl net du kartus jis buvo išprašytas iš militarizuotos zonos šalia Maroko ir Alžyro sienų. Be to, britų keliautojui teko susidurti su karo policija, kuri domėjosi, ar britas vienas dykumoje nevykdo slaptų žvalgybinių užduočių, tačiau kai pareigūnai išsiaiškino, kad vaikinas nekelia jokio pavojaus, jie jam davė maisto bei vandens ir paleido.
„Iš kairės pusės – Marokas, iš dešinės – Alžyras, taigi jei pernelyg nuklysite į Rytus, kirsite ginčytiną sieną“, - apie sunkumus, su kuriais teko susidurti keliaujant, pasakojo jis. „Kai esi dvidešimt kelerių, keliauji po didžiausią ir karščiausią pasaulio dykumą, o žmonės tau sako, kad kažko nesugebėsi, pasijauti lyg grįžęs į mokyklos laikus“, - tikino D. Ofili.
Nepaisant sudėtingų sąlygų ir būtinybės įveikti didelius atstumus pėsčiomis, kai sulūžo pirmas jo dviratis, vaikintinas patikino vis dėlto nepajautęs ryškių miesto šviesų trūkumo: „Labiausiai man be jokios abejonės patiko akmenuota kopa šalia Mauritanijos pasienio. Užlipau ant jos prieš pat saulėlydį, atsivėrė vaizdas į didžiulius plotus visomis kryptimis. Jaučiausi lyg P. Picasso paveiksle“, - patikino keliautojas.
Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės jis pagaliau pasiekė Senegalą: „Lyginant su šiuolaikine visuomene Sacharos dykuma – tai vieta, kur sustoja laikas. Ji tokia pat, kokia buvo prieš šimtą ar tūkstantį metų. Organizmas dehidratuoja, esi pasiklydęs, alkanas, tačiau jautiesi labiausiai priartėjęs prie gyvenimo tobulumo nei kada anksčiau“, - įsitikinęs jis.
Kelionės pabaigoje D. Ofili save apdovanojo gaivinančiomis maudynėmis vandenyne: „Kai pasiekiau Senegalo pakrantę, įbridau į vandenį ir mane apėmė nepakartojamas jausmas, tada supratau, kad kelionė baigta“, - sakė D. Ofini.