Praėjusių metų spalio numeryje rašėme: „Jei Lietuva apsisprendė atsisakyti lito ir įsivesti eurą, tai dar nereiškia, kad visas savo santaupas privalome keisti būtent į šią valiutą. Žinoma, būdami Europos patriotai tarsi turėtume keisti tik į eurą, tačiau, žvelgiant į artimiausią ateitį, yra didelė tikimybė, kad JAV doleris ir toliau brangs euro atžvilgiu, todėl gal būtų išmintinga bent porai metų litus pasikeisti į JAV dolerius ir tik vėliau – į eurus?“

Be jokios abejonės, malonu, kad bent kol kas ši mūsų prognozė pildosi ir tie, kas paklausė mūsų patarimo, šiandien dėl pabrangusio dolerio uždirbo apie 20 procentų. Vis dėlto, žvelgiant į ateitį būtina suvokti, kad didžioji šių valiutų vertės korekcija jau gali būti įvykusi, todėl šiandien daug svarbiau suprasti, kodėl mūsų žurnalo redakcija nuo 2008 m. krizės pradžios neabejojo, kad JAV doleris išsaugos savo pozicijas, nors daugybė pasaulyje žinomų ekonomistų abejojo, o neigiamų įžvalgų jo atžvilgiu ir šiandien gerokai daugiau nei teigiamų.

Palaidoti dolerį – sena diktatorių svajonė

Bandant suvokti, kodėl pasaulio informacinėje erdvėje nuolat dominuoja neigiamos įžvalgos JAV dolerio ateities atžvilgiu ir kas apsunkina objektyvų realybės vertinimą, be jokios abejonės, svarbu prisiminti, kad kalbame ne tik apie finansinį instrumentą, bet greičiau apie JAV hegemonijos ir finansinės galimybės simbolį, kuris erzina visus, kam ši hegemonija nepriimtina.

Ir tai galima suprasti. Juk nepaisant neapykantos JAV dažniausiai didelė dalis jų pačių užsienio valiutos rezervų laikoma populiariausia rezervine valiuta – JAV doleriu. Be jokios abejonės, tai turėtų žeisti šių oponentų savimeilę. Todėl tie, kurie aktyviausiai oponuoja JAV geopolitikoje, rūpinasi ir JAV skolomis bei dolerio ateitimi. Neabejotinas lyderis abiejose šiose srityse yra Vladimiras Putinas ir jo šalininkai. Jie nuosekliai, kaip kokie sektantai, kiekvienais metais bent po kelis kartus su būgnais ir trimitais žygiuoja išankstinėje JAV dolerio laidojimo procesijoje. Net ir tada, kai atrodo, kad JAV doleriui niekas nebegresia, tad jų pareiškimai skamba kaip ufonautų.

Pavyzdžiui, 2013 m. Rusijos įstatymų leidėjai rimtais veidais svarstė uždrausti JAV dolerio cirkuliaciją, kad apsaugotų Rusiją nuo JAV skolų krizės. O V. Putino patarėjas Sergejus Glazijevas grasino, kad Rusija atsikratys 200 mlrd. JAV dolerių dydžio Jungtinių Valstijų iždo obligacijų, kad apsisaugotų nuo dolerio krizės. Juokingiausia, kad visi šie pareiškimai skambėjo brangstančio JAV dolerio kontekste. Ir net tada, kai pats rublis nugarmėjo į neregėtas žemumas, tai nesutrukdė V. Putinui vėl pareikšti, kad „JAV skola yra viena rimčiausių ekonominių pasaulio problemų“.

Toks Rusijos lyderių atotrūkis nuo realybės, kai net dažniausiai karksintys ekonomistai nutyla, bet rusai ir toliau kartoja tas pačias tezes, lengvai paaiškinamas. Sprendžiant iš ankstesnių Rusijos veiksmų, galima teigti, jog V. Putinas iš tiesų tikėjo, kad dar šiame dešimtmetyje įmanoma ne tik užbaigti JAV dolerio hegemonijos erą, bet ir iš rublio pagaminti dar vieną, nors gal ir ne pačią svarbiausią, rezervinę valiutą. O šiandieniai pareiškimai susiję ne su Rusijos galimybėmis ar lūkesčiais, o tik su propaganda, kuri visų pirma skirta vidaus rinkai – bandoma įtikinti, kad supuvusius Vakarus galima nugalėti, ir vakarams – siekiama daryti įtaką pasaulinės rinkos dalyvių nuostatoms.

Todėl tokie pareiškimai bus nuolat kartojami ir ateityje. Nors ir pačiam V. Putinui jau seniai akivaizdu, kad jo veiksmų ir kalbų įtaka pasaulinei finansų rinkai ir JAV dolerio ateičiai yra nulinė. Nes net karinės Rusijos intervencijos į šalis kaimynes ir nuolatiniai generolų pareiškimai, kad tuoj kur nors numes branduolinę bombą, iš esmės neturėjo jokios įtakos nei finansų rinkoms, nei JAV doleriui.

Prognozuoti apokalipsę – naudinga ir madinga

Įdomu, kokiu tiražu pasaulyje būtų leidžiama knyga „Rublio agonija ir įtaka pasaulio tvarkai“. Tikriausiai nuliniu, o po 2008 m. krizės amazon.com atsirado daugybė gana sėkmingai parduodamų knygų tokiais pavadinimais kaip „Doleris žlunga“, „Dolerio krizė“, „Išgyvenk ir klestėk po dolerio griūties“, „Dolerio žlugimas ir kaip iš to uždirbti“ ir t. t. Nes kam gali rūpėti valiuta, kurios planetos gyventojų dauguma net nėra matę, o juk JAV doleriais savo santaupas laiko šimtai milijonų? Taigi, JAV dolerio žlugimo galimybė „užveda“ labiau nei Holivudo filmai apie apokalipsę ir žmonijos gelbėjimą, nors jie lygiai taip pat sėkmingai taikosi į visuomenes baimes ir iš to laimi.

Kaip ir žiniasklaida, kuriai kuo baisesnės prognozės – tuo didesni reitingai. Todėl nekeista, kad ji necituoja daugybės žinomų ekonomistų, kurie dar krizės pradžioje išreiškė nuomonę, kad tai neturės didesnės įtakos pasaulio finansams, ir jos nekeitė, tačiau tuo pat metu su džiaugsmu citavo Nourielį Roubini, kuris nuo 2008 m. nuomonę krizės klausimu keitė penkis kartus. Iš pradžių jis teigė, kad JAV fiskalinė politika nėra baisi, o vėliau prognozavo, kad JAV 2013 m. dėl per didelės skolos ištiks krizė. Tada greitai vėl persimetė į kitą pusę ir pareiškė, kad keista pinigų politika pagimdė paradoksą, todėl viskas bus gerai, tačiau laiko bomba tiksi ir ji vis tiek sugriaus JAV ekonomiką, bet tik tolimoje ateityje. Šiame kontekste verta atsižvelgti ir į tai, kad didelė dalis su finansais susijusios informacijos skleidžiama suinteresuotų struktūrų. Kaip, beje, ir komentarai žiniasklaidoje. Todėl tikėti, kad jų tikslas – pateikti visuomenei realiausią scenarijų, būtų labai naivu.

Arba manyti, kad 2008 m. Šveicarijoje vykusiame ekonomikos forume George’as Sorosas, teigdamas, kad „dabartinė krizė ne tik sukėlė nekilnojamojo turto krizę, bet ir užbaigė 60 metų trukusią JAV dolerio, kaip pasaulinės atsarginės valiutos, gyvavimo istoriją, tad dabar pasaulis nebenori kaupti dolerių“, smarkiai klydo. Juk kalbame apie legendinį investuotoją, kuris iš manipuliacijų valiuta sugebėjo užsidirbti milijardus. Todėl gali būti, kad ir tuo metu, kai visi drebėjo, manydami, kad jis gali būti teisus, jis šiomis baimėmis pasinaudojo ir užsidirbo. Taip, kaip daugybė kitų investuotojų ar JAV politikų, kurie kritikuodami Baracko Obamos politiką atkreipė į save visuomenės dėmesį. Kad ir vienas iš kandidatų į naujuosius JAV prezidentus Paulas Ryanas.

2013 m. kritikuodamas JAV biudžeto planus jis teigė: „Norėdama gauti daugiau lėšų, valdžia pasirinks lengviausią kelią – suteps pinigų spausdinimo mašiną. Pastarasis šios vagystės žingsnis – mūsų valiutos devalvavimas ir finansų žlugimas.“ Nuo jo pasistengė neatsilikti ir kitas veikėjas, taip pat kandidatuojantis į JAV prezidentus, Donaldas Trumpas. 2014 m. jis pareiškė, kad JAV valiuta žlugs jau greitai, „ir tai yra vienintelė išeitis“. Beje, kodėl vienintelė išeitis ir kodėl apskritai tai yra išeitis, geriau net nebandyti suprasti. Stebėtis tuo, kad žiniasklaidoje pilna absurdiškų prognozių, kurių 99 proc. neišsipildo, tikrai nevertėtų, nes dauguma žiniasklaidos minta parduodama emocijas, o ne intelektą.

Gąsdinimas JAV dolerio mirtimi gali pritraukti skaitytojų ar žiūrovų dėmesį, finansų centrai gali parduoti sau naudingą informaciją ir daryti įtaką visuomenės bei investuotojų elgesiui, o politikai – atkreipti dėmesį į save ar, kaip V. Putino atveju, raminti savo šalių visuomenę, kad vis tiek jankiams bus kaput. O kam gali būti naudinga krizės pradžioje aiškinti, kad viskas su JAV doleriu bus gerai, ir laikytis šios nuomonės? Juk tai taip nuobodu, nepelninga ir nemadinga!

Pagrindinė paslaptis, prie kurios užlūžta ekonomistai

Kaip atrodys pasaulis, kai JAV doleris nedominuos kaip rezervinė valiuta? Nes juk visi suprantame, kad kada nors tai iš tiesų įvyks. Tačiau problema ta, kad tikriausiai visi ekonomistai tiesiog viduriuoja nuo noro įeiti į žmonijos istoriją kaip tiksliausiai atspėjusieji ateitį ir tai, kaip atrodys pasaulis, kai JAV doleris nebebus pagrindinė rezervinė valiuta. Tai paaiškina, kodėl jie nepavargdami prognozuoja ateitį, kurioje JAV doleris bus antraplanis veikėjas. Išvardyti visų rimtesnių analitinių centrų darbų, o ką jau kalbėti apie žinomų mokslininkų apokaliptinius pareiškimus bei ateities finansų rinkų vizijas, neįmanoma, todėl atkreipsime dėmesį į vieną iš šviežiausių, kurį prieš keletą metų atliko autoritetinga organizacija – Pasaulio bankas.

Tyrime „Pasaulio plėtros horizontai 2011 m.: nauja pasaulio ekonomika“ prognozuojama, kad 2025 m. JAV doleris bus nebe dominuojanti valiuta ir kad jo vietą galbūt gali užimti juanis arba svaras sterlingų. Net keista, kad tokia rimta organizacija gali rašyti tokius vėjus, apsidrausdama tuo, kad žvelgia į gana tolimą laikotarpį, tai yra 2025 m., ir prirašo „galbūt gali“. Nes vienas faktas yra labiau nei akivaizdus ir apie jį rašėme jau ne kartą – mažesnės ekonomikos valstybė negali būti pasaulyje dominuojančios rezervinės valiutos savininkė. Tokios pozicijos laikėmės ir seniau, kai dalis analitikų pagrindinės rezervinės valiutos ateitį prognozavo Šveicarijos frankui.

Jie ignoravo visą veiksnių, lemiančių tokios valiutos turėjimą ar jos neturėjimą, kompleksiškumą ir tik žvelgė į tam tikros valstybės finansų tvarumą bei ekonomikos tvirtumą. O mes bandėme atkreipti dėmesį į tai, kad maža ekonomika nepajėgi administruoti tokios valiutos. Tai tapo akivaizdu prieš ketvertą metų, kai mažėjant pasitikėjimui JAV doleriu ir euru, investuotojai savo pinigus pradėjo keisti į Šveicarijos frankus. Dėl to Šveicarijos centrinis bankas buvo priverstas imtis intervencijos, nes frankas pradėjo brangti kosminiu greičiu. Jis susiejo franką su euru, taip stabilizavo savo valiutą ir apramino ne tik Šveicarijos eksportuotojus, kurie dėl brangstančio franko puolė į paniką, bet ir finansų rinkų spekuliantus, kurie jau buvo pasiruošę iš tokio svyravimo užsidirbti.

Žinoma, Didžiosios Britanijos ekonomika gerokai didesnė už Šveicarijos, tačiau tikrai ne tokio dydžio, kad jos valiuta galėtų būti viena iš dviejų pagrindinių rezervinių valiutų. Beje, juk kadaise G. Sorosas užsidirbo didžiausius pinigus būtent veikdamas prieš svarą sterlingų, net sukėlė šios valiutos mikroinfarktą. Todėl keista, kad rimtos finansų organizacijos atstovai gali prisifantazuoti iki tokio scenarijaus, kur svaras sterlingų 2025 m. galėtų būti viena iš dviejų svarbiausių rezervinių valiutų. Iš tiesų šiandien tik JAV doleris, euras ir juanis už savęs turi tokio dydžio ekonomikas, kurios galėtų administruoti pasaulinę rezervinę valiutą. Bet jei jau kalbame apie juanį (beje, į jį viltis dėjo ir Rusija, nes tikėjosi, kad jei juanis nukonkuruos JAV dolerį, tai naujoje pasaulio finansų eroje atsiras vietos ir galingam rubliui), turime suvokti, kad rezervine valiuta negali būti ta, kuri paremta tik daugmaž skaidria sistema.

Ir šiandien, kai bandėme rašyti straipsnį apie tai, kaip Kinija reguliuoja savo ekonomiką ir finansų sistemą, turėjome pripažinti, kad kokybiškai jo parašyti negalime, nes viešai prieinami šaltiniai prieštarauja vieni kitiems, o dauguma pasaulio ekonomistų sutinka tik su vienu dalyku – kad Kinijos ekonomikai ir finansams labai daug įtakos daro centrinė politika. O ji nėra tokia stabili, kaip daugeliui atrodė, nes iš tiesų vis dar yra spartaus, bet netolygaus augimo stadijos. Todėl viena yra bandyti milžiniškoje Kinijos rinkoje uždirbti ir visai kas kita – laikyti savo rezervus šios šalies valiuta. Tuo labiau kad, kaip ne kartą rašėme bandydami atkreipti ekonomistų, prognozuojančių JAV dolerio mirtį, dėmesį, tam tikros valiutos laikymas rezervine susijęs su daugybe veiksnių.

Vienas svarbesnių – tos valiutos priimtinumas, kai suvokiama, kad laikydamas savo rezervus tam tikra valiuta prisidedi prie tos valiutos turėtojos ekonominės sėkmės. Apie tai rašome šio numerio pagrindiniame straipsnyje – pabrėžiame, kad geopolitinių veiksnių visuma, taip pat ekonomikos dydis ir potencialas yra pamatas, leidžiantis valiutai dominuoti.

Nes JAV ekonomika atsigauna ir yra stabiliausia tarp didžiausių pasaulio ekonomikų, šalis turi daugiausia sąjungininkų, kurie suinteresuoti partneryste, todėl kartu yra ir dolerio gerbėjai, o kitiems telieka priimti šias taisykles ir kaip Kinijai bandyti lėtai susikurti savo tvarią ekonomiką bei partnerių, kurie garbintų juanį, ratą, ar kaip V. Putinui laikyti rezervus JAV doleriais ir nuolat fantazuoti apie šviesią rublio ateitį. Taigi į klausimą, kodėl žinomi ekonomistai klysta, net jei ir nėra suinteresuoti tikslingai formuoti visuomenės nuomonės ar siekti populiarumo, nėra sunku atsakyti: jie paprasčiausiai nesugeba įvertinti geopolitinių, makroekonominių ir finansinių veiksnių kompleksiško poveikio, o kartais tiesiog ignoruoja geopolitinius veiksnius (dalis ekonomistų jų tiesiog nesupranta ir traktuoja kaip mažareikšmius).

Nors būtent šių veiksnių visuma (apie tai rašome pagrindinėje šio numerio temoje) šiandien leidžia JAV doleriui demonstruoti seniai matytą galią. Tęsiant šiuo metu įgyvendinamą B. Obamos vidaus ir užsienio politiką tai užtikrins JAV dolerio dominavimą bent jau iki kito dešimtmečio pabaigos.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas „Valstybė“

Autoriai: Mindaugas Aušra

Komentarai (21)