„Dėl Facebook sėkmės uždirbau turtą, kuris viršijo pačius drąsiausius mano lūkesčius. Dabar vertinu jį ne kaip asmeninį turtą, o kaip instrumentą, kuriuo tikiuosi suteikti pasauliui dar daugiau naudos“.

„Kai kurie materialūs dalykai daro gyvenimą malonesnį, dauguma – ne. Man patinka turėti prabangų nuosavą lėktuvą, bet pustuzinis namų būtų bereikalinga našta. Pernelyg dažnai turtų kaupimas užvaldo šeimininką. Aktyvas, kurį vertinu labiausiai, neskaitant sveikatos, – tai įdomūs, visapusiški ir ištikimi draugai“.

„Man požiūriu, svarbios mokslinės idėjos dabar nepakankamai kapitalizuotos. Jei rinka tokia, kad geriausias bankininkas gali uždirbti tūkstantį kartų daugiau, nei puikiausias mokslininkas, vadinasi, šiuo klausimu filantropija gal labai daug ką pakeisti – ir taip pakeisti pasaulį. Kodėl mokslo superžvaigždės neturėtų įkvėpti aplinkinių taip pat, kaip meno, medijų ir sporto superžvaigždės? Tikiu, kad progresas vyksta sparčiau, kai lyderiai stoja bendrų projektų priešaky“.

„Dabar geriausias laikas atiduoti. Per krizes labdara tampa dar svarbesnė, vyriausybės lėšos traukiasi, ir auga įsipareigojimai. Ateina laikas daug savo veikla pasiekusiems, atsistoti ir pagelbėti visuomenėms būti teisingesnėms. <…> Mūsų pasaulio dalyje komunizmo palikimas išmokė žmones skeptiškai žvelgti į turtinguosius. Noriu kai kuriuos iš jų įtikinti, kad kalbant apie visų gyvenimo pagerinimą, sėkmingi verslininkai gali būti konstruktyvūs, išradingi ir aktyvūs“.

„Esu įsitikinęs, kad visuomenės problemų neįmanoma išspręsti tiesiog išrašius čekį. Labai svarbus asmeninis dalyvavimas, ir todėl 1999 metais įsteigiau nuosavą šviečiamųjų ir kultūrinių programų bei filantropijos vystymo fondą. Nusprendžiau taip ne todėl, kad noriu, jog mane prisimintų kaip filantropą. Vertinau tai ir kaip būdą apsaugoti savo vaikus nuo pernelyg didelio turto naštos, kuri gali iš jų atimti motyvaciją ko nors pasiekti savo pastangomis“.

„Galėjau rinktis: atiduoti pinigus sūnui ir sugriauti jam gyvenimą, arba perduoti daugiau nei 90% labdarai. Pasirinkimas paprastas. Tarnavimas kitiems – vienintelis išmintingas atsakymas į klausimą apie turtų panaudojimą. Kitos opcijos, ypač asmeninis naudojimas, atrodo bevertės arba kenksmingos“.

„Visada planavau didžiąją dalį to, ką turiu, atiduoti. Augdamas mačiau, kaip mama duodavo ką nors vargstantiems, jos dėka žmonės šypsojosi. Šie atsiminimai visam laikui liks su manimi. Dabar savo dalyvavimą Giving Pledge skiriu savo mamai ir viešai pasižadu atiduoti didžiąją dalį savo turto, o taip pat daryti viską, ką tik galiu, kad padėčiau pabėgėliams ir padėčiau pabaigti humanitarinę krizę“.

„Mūsų požiūris į filantropiją labai paprastas. Mes negalvojame, kad dar daugiau pinigų, išleistų mums ar mūsų šeimoms, suteiks mums daugia laimės. Buvo labai paprasta nuspręsti palaipsniui atiduoti didžiąją mūsų turto dalį labdaros fondams“.

„Tarp mano interesų, kuriuos, tikiuosi, palaikys ir mano įpėdiniai – pagalba jauniems žmonėms. Neturiu nieko prieš senus – aš ir pats senis! Tačiau tikiu, kad visuomenė bus efektyviausia, jei įdėsiu pinigus į tai, kas leis užauginti išsilavinusius ir produktyvius piliečius, ar tai būtų socialinės paslaugos ar pagalba siekiant išsilavinimo“.

„Pirmoji priežastis – džiaugsmas dėl ko nors naudingo palaikymo. Antroji: mes nenoriem atiduoti pernelyg didelį kapitalą savo palikuoniams, turtai, perduoti jauniems ir dar negimusiems vaikams, sumažina ar visai pašalina charakterį formuojančius sunkumus. O trečioji priežastis, ko gero, ta, kad gyvenimas nematuojamas tuo, kiek namų, jachtų ir lėktuvų turi. Galiausiai gyvenime svarbi paties nuomonė apie save. Ir turtų atidavimas kad jis neštų naudą, padeda šią nuomonę pagerinti“.

Ира Соломонова
slon.ru

Komentarai (2)