Rusijos ekspertas Markas Galeotti neseniai pristatė savo tyrimą, kuriame apžvelgia, kaip veikia Rusijos žvalgybos tarnybos. Analitikas visas jas vadina hidra – mitologine daug galvų turinčia pabaisa, kurios judesius kontroliuoja vienas protas. Savaime suprantama, Vladimiro Putino. M.Galeotti rašinį paskelbė Europos užsienio santykių taryba.

Svarbi ne vien žvalgybinė veikla – šios tarnybos imasi ir „aktyviųjų priemonių“, kuriomis stengiasi destabilizuoti Europos šalių vyriausybes. Tokiomis operacijomis ir puolami Rusijos politiniai priešininkai, ir palaikomi Maskvos ekonominiai interesai.

Saugumo ir žvalgybos tarnybų Rusijoje daug – daugelio jų misijos gali ir sutapti. Tai turėtų skatinti žvalgybininkus veikti rizikingiau, bet iš tiesų įplieskia karus dėl įtakos. Be to, nors surenkama daug naudingos žvalgybinės informacijos, duomenys toli gražu ne visada efektyviai išanalizuojami.

„Rusijos žvalgybos tarnybos aktyvios, agresyvios ir gerai finansuojamos“, – konstatuoja M.Galeotti, primenantis, kad daugelis artimiausių V.Putino patikėtinių yra kilę iš čekistų ir vadinamųjų silovikų gretų.

Dešimtajame praėjusio dešimtmetyje žvalgybos tarnybos buvo silpnos – kaip ir visa Rusija. Į valdžią atėjęs V.Putinas irgi labiau rūpinosi pragmatiškų santykių su Vakarais atnaujinimu.

Bet nuo 2012-ųjų, kai V.Putinas grįžo į prezidento postą trečiajai kadencijai, tarnybos vykdo vis agresyvesnes represijų Rusijos viduje ir destabilizavimo užsienyje kampanijas. Iš pažiūros stengiamasi sudrebinti nusistovėjusią pasaulio tvarką.

„Bet aš atmetu populiarų mitą, esą žvalgybos tarnybos tampo valdžią Maskvoje už virvučių. Joms trūksta vieningumo ir bendrų tikslų, o priklausomybė nuo Putino reiškia, kad žvalgybininkus reikėtų laikyti tik dar viena elito rūšimi.

Tradicijos ir agresyvumas

Sovietų Sąjungoje iš esmės buvo dvi pagrindinės struktūros – KGB ir Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU). Sugriuvus SSRS, KGB buvo reorganizuota į Federalinę saugumo tarnybą (FSB).

Dabartinėje Rusijoje veikia keturios svarbiausios struktūros. Galingiausia – būtent FSB, kurios direktorius Aleksandras Bortnikovas ir jo pirmtakas Nikolajus Patruševas yra artimi V.Putino palydovai.

FSB šiandien veikia ne tik Rusijoje – tarnybos agentai vykdo konkrečias užduotis užsienyje, įskaitant žmogžudystes. Taip pat vykdomos kibernetinės atakos.

Žvalgybinę informaciją užsienyje renka SVR ir GRU. Misijas vykdo diplomatiniu statusu prisidengę agentai Rusijos ambasadose, šnipai nelegalai.

SVR veikia gana tradiciškai – rengiamos ilgalaikės, daug lėšų reikalaujančios operacijos. GRU kur kas agresyvesnė, be to, šiai tarnybai pavaldus specnazas – specialieji daliniai.

Pastaraisiais metais išplėsta ir Federalinės apsaugos tarnybos (FSO) kompetencija. Jos darbuotojai visų pirma saugo svarbiausius valdžios pareigūnus, bet dabar vykdoma ir žvalgybinė veikla.

Vidaus reikalų ministerija atsakinga ne tik už policiją ir slaptas operacijas prieš mafiją bei teroristus, nors tarp pastarųjų atsiduria ir taikūs disidentai.

Žvalgybinę informaciją renka ir Tyrimų komitetas, Generalinė prokuratūra. Afganistane ir Centrinėje Azijoje – Federalinė narkotikų kontrolės tarnyba, Nacionalinis antiterorizmo komitetas.

Tiesa, balandį buvo paskelbta apie naujos Nacionalinės gvardijos įkūrimą, bet ši struktūra – ne žvalgybos tarnyba, o greičiau asmeninė V.Putino sargyba.

„Jei SSRS lyderiai bandė pasiekti efektyvumo beveik visas atsakomybes perduodami vienintelei KGB, tai dabar požiūris visiškai kitoks – tarnybų daug, o jų funkcijos neretai sutampa“, – rašo M.Galeotti.

Tarnybos konkuruoja viena su kita

Pavyzdžiui, FSB, SVR ir GRU pykosi, kai 2014-aisiais Ukrainoje krito Viktoro Janukovyčiaus valdžia. Nė viena tarnyba, regis, nenuspėjo, kuo baigsis Maidano revoliucija.

Labiausiai pasisekė FSB, kuri perėmė visų būsimų žvalgybos operacijų Ukrainoje kontrolę, nors generolas pulkininkas Sergejus Beseda lankėsi Kijeve 10 dienų prieš pasprunkant V.Janukovyčiui.

Aišku, tokia konkurencija dažnai skatinama ir kitose šalyse – pavyzdžiui, amerikiečiai žvalgybininkai net patys juokauja apie savotišką socialinį darvinizmą.

Bet Rusijoje kovojama ne tik dėl atsakomybės, finansavimo ir prieigos prie Kremliaus, bet ir dėl išlikimo.

Tuo 2003 metais įsitikino Federalinė vyriausybinio ryšio ir informacijos agentūra, kai ją nusiaubė FSB, SVR ir GRU koalicija.

Vis dėlto tai tik radikaliausias pavyzdys – silovikų karai liepsnoja nuo 2004 metų. Kai 2014-aisiais FSB įkišo saviškį vadovauti Vidaus reikalų ministerijos Ekonominių nusikaltimų ir korupcijos direktoratui, mįslingai žuvo naujojo vadovo pavaduotojas Borisas Kolesnikovas.

Jis buvo apklausiamas Tyrimų komiteto tardytojų, bet stebuklingai sugebėjo nepastebėtas atsidaryti langą ir iššokti iš šeštojo aukšto.

Konfrontacijos, žinoma, dažniausiai ne tokios kruvinos ir bendrai situacijai gali būti naudingos – bent jau teoriškai konkuruojančios tarnybos valdžiai turėtų leisti pažvelgti į problemas iš įvairių perspektyvų.

„Mūsų saugumo tarnybų karas parodo savotišką valdžių padalijimo principą, – rašė žurnalistė Julija Latynina. – Vieni šnibžda į dešiniąją prezidento ausį, kiti – į kairiąją“.

Bet yra ir minusų. Siekis kuo greičiau parodyti rezultatus lemia ir norą raškyti žemiausiai kabančius vaisius. O Kremlių trokštama patenkinti numojant ranka į informacijos patikimumą.

Remia Europos nacionalistus

Kaip rašo M.Galeotti, Europos šalių kontržvalgybos tarnybos beveik vieningai mano, kad Rusijos žvalgybininkai Senajame žemyne veikia vis aktyviau ir itin profesionaliai.

Komentarai (2)