„Jau tris dešimtmečius skendime bejėgiškume ir neviltyje, galvodami, kas trukdo atsitiesti ir atsikelti iš naujo. Stovime ant bedugnės krašto, jei išnyksime kaip tauta, visi virsime šešėliais ir dulkėmis“, – kalbėjo filosofas Vytautas Radžvilas Mokslų akademijoje vykusioje diskusijoje „Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvis sąjūdinės vilties spindulys?“.

Anot jo, pats laikas liautis spekuliuoti dabartinės Lietuvos skauduliais, žmonių jausmais ir žaisti pigius politinius žaidimus, o pamėginti vėl tapti bendruomene.

 – Kas šiandien Lietuvoje yra visuomenę telkianti jėga?

– Lietuvą kol kas dar gelbsti ta tautiečių dalis, kuri, jausdama, jog mes byrame kaip tauta ir silpstame kaip valstybė, vis dėlto tebegyvena Lietuvoje ir neišsilaksto iš jos ieškodami geresnio gyvenimo. Tik šių žmonių užsispyrimas dar palaiko Lietuvą.

– Ar šių dienų Lietuvoje dar jaučiame Sąjūdžio dvasią?

– Reikia aiškiai ir atvirai pasakyti, kad sąjūdinės Lietuvos projektas ne tik nebuvo įgyvendintas, bet jis virto savo karikatūra. Galima iki užkimimo ginčytis dėl to, gera ar bloga šiandieninė Lietuva, bet rimtas politikos mokslas dar nuo XVII a. turi vieną objektyvų ir nepajudinamą kriterijų valstybės būklės įvertinimui – tai demografinė padėtis.

Žiauri, net siaubinga tiesa yra ta, kad esame sparčiausiai Europoje nykstanti tauta ir šis nykimas neturi jokio precendento Lietuvos istorijoje, kai kalbame apie taikos laikus. Demografinis nykimas reiškia fizinį tautos išmirimą.

Bet kokie mėginimai šitą problemą nutylėti, sušvelninti ar kaip nors racionalizuoti tą padėtį, atvirai kalbant, yra amoralūs ir nusikalstami. Tai lygiai tas pats, kaip sergant pačia sunkiausia vėžio forma įsikalbinėti sau, kad tai tik menkas negalavimas.

Kol ši problema nesprendžiama, tol ieškoma lengvų sprendimų, kurie stebėtinai primena siūlymus, skambėjusius sovietmečiu.

– Kokie būtent siūlymai jums kelia asociacijų su sovietmečiu?

– Ką reiškia pasiūlymai vadinamąjį darbo jėgos trūkumą kompensuoti masine imigracija? Joks sveiko proto žmogus neprieštarautų, kad lietuviai išvažiuotų pagyventi ir padirbėti kitur, o į Lietuvą taip pat atvyktų tam tikras žmonių skaičius. Tiek, kiek realiai būtų galima integruoti. Bet reikia griežtai skirti tokio pobūdžio natūralią žmonių migraciją nuo dirbtinai sukeltų procesų, kurie primena istorijoje jau vykusius masinius tautų kraustymusis.

Juk būtent tokie tautų kraustymaisi vyko ir sovietmečiu ir taip radikaliai pakeitė daugelio sovietinių respublikų demografinį ir tautinį veidą. Ką reiškia šiandien Latvijoje rusenantis konfliktas tarp dviejų bendruomenių – latvių ir į šitą kraštą sukeltų kolonistų?

Po šiuo konfliktu slypi principinis klausimas, kieno yra valstybė ir kas jos šeimininkas. Vadinasi, turėdami tokią baisią sovietinę patirtį dar nepamirškime, kad daug kur tokie konfliktai buvo kruvini ir kainavo daugybę gyvybių, žaidžiame jau žinomą žaidimą, puikai suvokdami, kad iš to nieko gero nebus.

Šiuo atveju, padėtis yra dar baisesnė, nes reikia būti visišku beraščiu, kad nesuprastum, jog Sovietų Sąjungoje ši problema buvo švelnesnė jau vien todėl, kad tie kolonistai, kurie kėlėsi į vadinamąsias nacionalines respublikas, vis dėl to nebuvo tokie kultūriškai svetimi.

Puikiai žinome, kad asimiliuotis ir integruotis gali tik individai, tačiau tautos niekada nesiasimiliuoja. Praktiškai tai reiškia, kad tokio tipo masinė migracija neišvengiamai kuria atskiras ir viena kitai svetimas tautines bendruomenes, tarp kurių anksčiau ar vėliau prasidės konfliktas dėl teisės būti valstybės šeimininkais. Galima sakyti, kad yra pasiekta politinio, socialinio ir kultūrinio trumparegiškumo viršūnė. Būtent su panašiais pavojais kovojo ir mėgino juos įveikti Sąjūdis.

Šiandien, deja, ciniškai ir trumparegiškai lipama ant to paties grėblio.

– Esate viešai užsiminęs, kad šiandien Lietuva stovi ant bedugnės krašto – kam naudinga nematyti, kad po kojomis esantis pagrindas vis menksta?

– Atsakymas yra daugiau nei akivaizdus. Asmuo atsakingai gali elgtis tik tuo atveju, jei jis save suvokia ir laiko atsakingu savo politinės bendruomenės arba tautos nariu, jei jis mąsto apie tai, ką paliks po savęs. Tokiu atveju, individas galvoja tik apie savo gyvenimą čia ir dabar arba apie savo asmeninę naudą.

Šiandien Lietuvoje apstu žmonių, kurie dėl savo asmeninės gerovės visiškai abejingai žiūri į tuos visus, kurie mus atvedė iki bedugnės krašto ir gali į ją nustumti .Jų filosofija labai paprasta: kam dalintis sukaupta pridedamąja verte su savo tautiečiu ir mokėti bent šiek tiek padoresnį atlyginimą, jei to tautiečio vietą gali užimti dar pigesnis, nežinia iš kur atvykęs darbinis vergas.

Daugelio vadinamųjų Lietuvos verslininkų mąstysena niekuo nesiskiria nuo sovietinių laikų didžiųjų gamyklų direktorių, kurie patys arba jų atstovai lakstė po visą didžiąją tėvynę tam, kad į Lietuvą prisiviliotų darbo jėgos, kuri daugeliu atvejų buvo paprasčiausi nekvalifikuoti darbininkai.

Kaip ir tada, šiandien mėgstama kartoti, kad „mes kviesimės tikrai aukšto lygio specialistus, kurie kels krašto ekonomiką“. Lygiai taip pat, kaip ir sovietmečiu, į Lietuvą kėlėsi, vaizdžiai kalbant, 2-3 kategorijos šaltkalviai, o kategorijų buvo net šešios, tad iš esmės tai buvo nekvalifikuoti žmonės. Lygiai taip pat šiandien toji tariamai kvalifikuota darbo jėga, pasirodo, yra vairuotojai, santechnikai, šaltkalviai ir kt. Kitaip tariant, tai žmonės, atliekantys darbus, kurie savaime yra svarbūs ir naudingi, bet sutikime, jie jokio perversmo Lietuvoje negali padaryti.

 – Ar turime bent menką galimybę tokią situaciją pakeisti?

– Mūsų visuomenė turi susimąstyti ir joje turi atsirasti kritinė masė ar branduolys žmonių, koks buvo Sąjūdžio laikais, kurie aiškiai ir valingai pasakytų: šitą savižudišką savęs apgaudinėjimą laikas baigti, nes jei diagnozuosime ligą, tai bus pirmas žingsnis siekiant ją gydyti.

Arba galima sekti vadinamąją „sėkmės istoriją, kuri paremiama teiginiu, kad „Lietuva niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti savo valstybingumo istorijoje, kaip dabar“. Kuriamas šalies įvaizdis su tikrove nuturi nieko bendro. Tai intelektualinė, moralinė, o galiausiai – tautinė ir politinė savižudybė.

Arba mes pripažinsime, į kokią padėtį esame patekę, arba laukia tylus merdėjimas, kuris tam tikru mastu vyko ir sovietmečiu, bet dabar jis nepalyginamai pavojingesnis, nes didelei daliai visuomenės jis sunkiau suvokiamas bei nepalyginamai spartesnis.

Reikia aiškiai suprasti, kad nors gyvenome už geležinės uždangos ir tai savaime buvo blogis ir neteikė jokio malonumo, bet toji geležinė uždanga po pirmųjų masinių tautos naikinimų paradoksaliu būdu būdama kalėjimu buvo ir savotiškas rezervatas, saugantis nuo fizinio nykimo, neleido banaliai išsilakstyti.

Šiandien nenorime pripažinti, kad tautą galima sunaikinti nenaudojant jokių fizinių žudymų, deportacijų ar kt., o tik vykdant savižudišką ekonominę socialinę politiką, ji nejučia gali ištirpti kaip pavasarinis sniegas. Tada jau paaiškėja, kad nėra nei šito naikinimo organizatorių, vykdytojų ar apkritai už tai atsakingų asmenų.

Šiandien Lietuvoje tikima, kad milžiniška emigracija yra tokia pat neišvengiama, kaip ir saulės tikėjimas kasdien. Niekas nenori pripažinti, kad daugelis šalių, tarp jų ir mūsų kaimynai estai, neturi tokių beprotiškų turtinių ir socialinių skirtumų ir joje vykdoma daug atsakingesnė politika, tad ir jų padėtis yra kur kas geresnė nei mūsų.

– Neseniai Lietuvos politiką sukrėtė kyšininkavimo skandalas, kuris, kaip spėjama, turės negatyvių pasekmių artėjant rinkimams. Kokia jūsų nuomonė apie Liberalų sąjūdį drebinantį skandalą?

– Jei kalbame apie liberalus, turiu pasakyti, kad visuomet žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks, nes nėra jokių racionalių argumentų manyti, kad supuvusioje politinėje sistemoje gali būti iš tikrųjų švari politinė jėga. Juk sistemos esmė ir yra ta, kad ji kone mechaniškai atsijoja žmones, kuri nenori žaisti pagal jos taisykles. Todėl liberalų pažangumo ir švarumo vaizdinys taip pat buvo meistriškai sukurtas ir palaikomas, bet neturėjo jokio pagrindo tikrovėje, tad buvo pasmerktas subliūkšti.

Ši istorija niekaip nepakeitė mano požiūrio į Lietuvos politinę sistemą – mums taip ir nepavyko sukurti bent sąlygiškai demokratiškos, skaidrios, švarios, nepartinės politinės sistemos. Po partijų iškabomis slypi suinteresuotos grupuotės, kurioms valdžia yra politinis resursas ir įrankis realizuoti savo siaurus ekonominius interesus.

Faktiškai turime partinę sistemą, politinį gyvenimą, kuris yra tokių interesų grupuočių kovos laukas, o politinių partijų, kurios mąstytų tautos ir valstybės interesų kategorijomis Lietuvoje, kalbėkime tiesiai, taip ir neatsirado nuo Sąjūdžio laikų.

– Prokurorai sako, kad susitepusių politikų sąrašas dar anaiptol paviešintas ne visas. Ar tos partijos, kurių atstovai sugebės išsaugoti švarią reputaciją, turi daugiau šansų rinkimuose?

– Nieko esminio nebus, tie keli liberalų prarasti procentai balsų esminių pokyčių neatneš. Apklausos rodo, kad liberalai prarado apie 10-ties procentų rinkėjų pasitikėjimą, tad galbūt šie rinkėjai neateis į rinkimus. Dalyvaujančių rinkimuose skaičius dar labiau sumažės, bet šiuos procentus pasidalins kitos partijos.

Visas situacijos tragiškumas glūdi tame, kad nėra laimėtojų, o pralaimi visi. Rinkėjai taip pat. Reikia aiškiai suprasti, ką reiškia korupcija. Abstrakčiai žvelgiant, tai tam tikra nelegali veikla, kuomet sudaromi nešvarūs sandėriai, bet tai ir valstybės pagrindų žlugdymas giliausia prasme. Už, atrodytų, nekaltų korupcinių sandėrių slypi protu nesuvokiamas savo krašto bendrapiliečių apiplėšinėjimas.

Tai daugiamilijoniniai kontraktai, kai vien per viešuosius pirkimus valstybė praranda milžiniškas sumas. Tai reiškia, kad mažėja finansavimas socialinei ir kultūrinei sferai, neturime normalios sveikatos apsaugos, universitetams trūksta pinigų ir pan.

Čia prasideda pats brutaliausias apvaginėjimas ir aišku, kad šitokia valstybė savo piliečiams natūraliai pradeda priminti savos rūšies kriminalinę zoną. Būtent todėl galimi tik du scenarijai. Jei nebūtų kelio pabėgti, koks dabar yra iš Lietuvos, jau seniai visa tai būtų virtę gana kruvina revoliucija. Kadangi revoliucijos potencialas savotiškai išsisklaidė per emigraciją, tai vyksta tylus merdėjimas, kuris anksčiau ar vėliau baigsis visišku kolapsu.

Jei nebus imtasi pačių ryžtingiausių priemonių valstybei gelbėti, tai jau po 2020 metų, kai Lietuvos nepasiek ES pinigų trupiniai, visos ekonominės ir socialinės problemos apsinuogins neregėtu mastu, o tai reikš valstybės žlugimą. Kokią formą įgys ši griūtis – atviras klausimas.

Gali prasidėti nekontroliuojama emigracija, jau dabar bėga iš šalies abiturientai, tai rodo, kad bėgliai iš Lietuvos jaunėja. Tad negali būti nieko tragiškesnio negu tai.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Indrė Vainalavičiūtė

Komentarai (2)