Visos pasaulio bėdos dėl vienos priežasties? Ekonomikos profesorius apie didžiausią šių dienų ydą (12)
Pasaulio ekonominė nelygybė dabar siekia tokį lygį, koks paskutinįsyk regėtas XIX a. pabaigoje, ir ši nelygybė toliau didėja. Jai iš paskos – susvetimėjimą ir pyktį gimdanti baimė netekti pilietinių teisių ir net nacionalizmo bei ksenofobijos protrūkiai. Iš paskutiniųjų stengdamiesi išsikovoti didesnį duonos kąsnį, žmonės net nepastebi, kad jų nerimu ir nuoskaudomis perpildyta politinė terpė netruko subrandinti įvairaus plauko oportunistų ir populistų kartos, nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org rašo buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, Kornelio universiteto (JAV) ekonomikos profesorius Kaushikas Basu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiandieninis atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų kelia šiurpą. Organizacijos „Oxfam“ duomenimis, aštuoni turtingiausi pasaulio žmonės turi tiek pat turto, kiek 3,6 mlrd. gyvenančiųjų skurdžiausiai.
Kaip neseniai nurodė JAV senatorius Bernie Sandersas, Waltonų šeima, kuriai priklauso JAV mažmeninės prekybos tinklas „Walmart“, valdo daugiau turto negu 42 proc. apatinei statistinės lentelės daliai priskiriamų JAV gyventojų.
Skurdo problema aktuali ne tik besivystančiose šalyse
K. Basu pateikia savo paties parengtą nemaloniai nuteiksiantį palyginimą. Naudodamasis Šveicarijoje įsikūrusio banko „Credit Suisse“ turto duomenų baze, jis teigia apskaičiavęs, kad bendras trijų turtingiausių pasaulio žmonių turtas viršija visų trijose valstybėse – Angoloje, Burkina Fase ir Kongo Demokratinėje Respublikoje – gyvenančių 122 mln. žmonių turtą.
Be abejo, mažinant vadinamąjį ypač didelį skurdą (kai vartojimo rodiklis nesiekia 1,9 JAV dolerio, t. y. apie 1,94 euro, per dieną) pasaulyje per pastaruosius dešimtmečius padaryta išties reikšminga pažanga, teigia ekonomistas. 1981 m. ypač didelio skurdo sąlygomis gyveno 42 proc. pasaulio gyventojų, o štai 2013-aisiais – paskutiniais metais, kurių išsamūs duomenys yra prieinami, – ši proporcija buvo sumažėjusi iki mažiau nei 11 proc. Remiantis dabar turimais apytikriais duomenimis, galima manyti, kad šiuo metu ypač didelio skurdo rodiklis yra kiek daugiau nei 9 proc.
Žinoma, pastangos pagirtinos, tačiau darbas toli gražu nebaigtas. Ir, priešingai vyraujančiam įsitikinimui, šio darbo atlikimu turėtų rūpintis ne vien tik besivystančios pasaulio šalys.
Ekonomistas Angusas Deatonas neseniai atkreipė dėmesį į tai, kad net ir turtingose šalyse ypač didelis skurdas išlieka aktuali problema. „Keli milijonai amerikiečių – juodaodžių, baltaodžių, lotynoamerikiečių – gyvena tokiuose namų ūkiuose, kuriuose pajamos vienam gyventojui nesiekia dviejų dolerių per dieną“, – teigia jis. Ekonomistas taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidų dydį (įskaitant būsto išlaidas), Amerikoje tokio dydžio pajamos gali būti kur kas didesnė problema negu, pavyzdžiui, Indijoje.
Ši problema, pasak K. Basu, yra itin opi Niujorke – nuo 2012 m. registruotų benamių skaičius čia išaugo nuo 31 tūkst. iki 63 tūkst. (tikrasis skaičius, įskaitant tuos benamius, kurie niekada nėra pasinaudoję prieglaudomis, būtų maždaug 5 proc. didesnis). Nustatyta, kad benamių skaičiaus augimas glaudžiai susijęs su staigiu būsto išlaidų padidėjimu: per pastarąjį dešimtmetį būsto nuomos kaina Niujorke augo trigubai sparčiau nei darbo užmokestis.
Turtas užtikrina ir papildomų privilegijų
Paradoksalu, kad turtingieji už daugelį prekių ir paslaugų dažnai moka mažiau. Štai, pavyzdžiui, skrydžiai lėktuvu. Pasinaudodami įvairiomis lojalumo programomis, turtingi lėktuvų keleiviai už vieną nuskristą kilometrą vidutiniškai sumoka mažiau negu kiti. Suprantama, nuolatinių klientų lojalumą norintiems užsitarnauti oro vežėjams tokia praktika yra labai svarbi, tačiau, kita vertus, tai vienas iš pavyzdžių, kai turtingiesiems rinkoje suteikiama papildomų privilegijų.
Panašų reiškinį galima pastebėti ir neturtingose šalyse. Indijos kaimuose atlikus tyrimą paaiškėjo, kad skurdžiai gyvenantieji nuolat susiduria su kainos diskriminacija, o tai savo ruožtu dar labiau didina nelygybę. K. Basu pastebi, kad, suvienodinus turtingųjų ir skurstančiųjų mokamas kainas, ekonomistų naudojamas nelygybės vertinimo matas, vadinamasis Gini indeksas, pakistų 12–23 proc.
Paminėtina ir tai, kad geriau besiverčiantieji daugybę prekių gauna dykai. Kad ir smulkmena, bet vis dėlto – straipsnio autorius teigia nepamenantis, kada už savo pinigus pirko rašiklį. Pasak jo, rašikliai patys atsiranda ant jo rašomojo stalo – kas nors vis vieną kitą palieka. Dingsta jie lygiai taip pat nepastebimai – kas nors vis kokį išsineša. Vienas žymus indų žurnalistas ir rašytojas, dabar jau amžiną atilsį Khushwantas Singhas yra užsiminęs, kad konferencijose dalyvauja tik tam, kad susirinktų ten popierių ir rašiklių.
Kitas pavyzdys – bet jau ne smulkmena – mokesčiai. Vietoj to, kad sumokėtų daugiausia mokesčių, turtingiausieji dažnai geba pasinaudoti įvairiomis įstatymų spragomis ir lengvatomis, kurios mažiau uždirbantiesiems praktiškai nepasiekiamos. Nepažeisdami jokių taisyklių, turtingieji sugeba įsisavinti subsidijas, kurios, jei būtų paskirstytos labiausiai skurstantiesiems, padarytų gerokai didesnį teigiamą poveikį.
Ne vieno žmogaus kaltė, o sisteminės ydos
Be šių aiškiai apčiuopiamų nelygybės aspektų yra ir mažiau akivaizdžių, tačiau ne ką mažiau pragaištingų. Bet kurioje situacijoje, kuomet vieno iš subjektų teisės nėra deramai užtikrinamos arba net nėra apibrėžtos, viskas neretai priklauso nuo atitinkamoje srityje vyraujančios praktikos, o ta praktika dažniausiai palanki būtent turtingiesiems. Turtingieji turi teisę ne tik balsuoti; jie gali daryti įtaką rinkimams ir skirdami paramą ar kitaip. Vadinasi, turtinė nelygybė gali paveikti net ir demokratinius procesus.
Žinoma, teigia K. Basu, bet kurioje sklandžiai veikiančioje ekonomikoje tam tikra nelygybė yra neišvengiama ir net reikalinga – ji veikia tarsi paskata ir padeda ekonomikai išlikti gyvybingai. Tačiau mūsų dienomis pajamų ir turto atotrūkis pasidarė toks milžiniškas ir taip įsigalėjo, kad dabar jis aprėpia ištisas kartas; šeimos turtas ir palikimas lemia kur kas daugiau žmogaus ekonominių perspektyvų negu jo talentas ir įdirbis. Dėsnis galioja ir vieniems, ir kitiems: vaikai iš turtingų šeimų turi žymiai daugiau galimybių užaugę būti turtingi, o štai vaikams iš darbininkų šeimų dažnai tenka pradėti dirbti dar vaikystėje.
Taip susiklostė ne dėl kurio nors vieno įtakingo žmogaus kaltės. Nemažai turtingų asmenų iš tiesų stengiasi prisidėti prie visuomenės gerovės ir laikosi nustatytų taisyklių. Bėda ta, kad tos taisyklės dažnai jiems pernelyg palankios. Kitaip tariant, pajamų nelygybę lemia sisteminės ydos.
Šiame globalėjančiame pasaulyje nelygybės problema, lygiai kaip ir klimato kaitos problema, K. Basu teigimu, negali būti palikta rinkoms ir vietos bendruomenėms spręsti savarankiškai. Didėjančios nelygybės padariniai pasireiškia jau ir geopolitiniame lygmenyje, todėl poreikis parengti naujas taisykles, sukurti turto perskirstymo sistemą ir net sudaryti tam tikrus visuotinius susitarimus jau nebėra vien padorumo klausimas. Vis labiau akivaizdu, kad tai – išgyvenimo klausimas.
