Po penkmetį trukusios stagnacijos 2 proc. ekonomikos augimas – tikrai optimistinis scenarijus euro zonai, tačiau tikėtis kažko daugiau nei tai – nėra pagrindo.

Taip LRT.lt sako ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis ir ekonomistas Rokas Grajauskas pažymi, kad, be ekonomikos atsigavimo ženklų, tikrai esama ir ne vieno pavojaus: reikalingos esminės reformos šalyse neįvyko, euro zonos situacija išlieka trapi.

Prieš kelerius metus atrodė, kad euro zonai, kuri sudaro šeštadalį pasaulio ekonomikos, kilo rimtų problemų, tačiau Europos lyderiai gali sukurti ekonominį stebuklą, interneto svetainėje project-syndicate.org rašo ekonomikos profesorius Simonas Johnsonas.

„Naujausioje Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ataskaitoje prognozuojama, kad euro zonos augimas 2017-aisiais sieks 1,7 proc., o 2018-aisias – 1,6 proc. Tai daug geresnis rezultatas nei vos prieš keletą metų, kai regiono ekonomikos augimo tempas siekė vos 1 proc.

Pastaruoju metu kilusios kai kurių mažesnių Italijos ir Ispanijos bankų mokumo problemos buvo išspręstos be didesnių sunkumų. O neseniai surengtoje Europos Centrinio Banko (ECB) konferencijoje net imta diskutuoti, kada ECB galėtų nutraukti savo intervencinius veiksmus ir galbūt imti didinti palūkanų normas“, – rašo jis.

Profesorius pažymi, kad pastarųjų kelerių metų laimėjimai skatinant augimą yra akivaizdūs – ECB mažų palūkanų normų politika padėjo užtikrinti tinkamą kreditavimo lygį ir toliau finansuoti viešojo sektoriaus deficitą. Tai padėjo sumažinti spaudimą fiskalinei politikai ir atitinkamai sušvelninti griežto taupymo politiką. Bankų padėtis palaipsniui ėmė gerėti, yra duomenų, kad konkurencija prekių rinkose išaugo.

S. Johnsonas neneigia, kad yra ir blogų žinių, tačiau priduria, kad ne visos jos yra susijusios vien su euro zona.

„Nurašyti Europos neverta. Jos žmogiškasis kapitalas yra stiprus, gera sveikatos priežiūra gali naudotis daugiau žmonių nei JAV, o nacionalinių rinkų integracija skatina stipresnių bendrovių formavimosi procesą. [...] Be to, atrodo, kad Didžiosios Britanijos sprendimas pasitraukti iš ES privertė žemyno vadovus susitelkti.

Svarbiausia, kad euro zona (o galbūt ir visa ES) turi rasti būdų užtikrinti, kad visų šalių ekonomika augtų ir kad visi turėtų naudos iš to augimo. Nežinia, ar tai pavyks. Aišku tai, kad dabartinėmis sąlygomis, kai blogiausia jau praeityje, ši užduotis tapo lengvesnė“, – rašo profesorius.

Ekonomika auga, ypač ten, kur plėtojamos IT

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N. Mačiulis, paklaustas, ar Europos lyderiai, kaip teigia profesorius, gali sukurti ekonominį stebuklą, sako, kad viskas priklauso nuo to „stebuklo“ apibrėžimo.

„Manau, kad 2 proc. augimas euro zonos ekonomikai būtų tikrai optimistinis scenarijus. Po maždaug penkmetį trukusios stagnacijos tai tikrai padėtų daugeliui euro zonos valstybių ir jų gyventojų. Tačiau tikėtis kažko daugiau yra sudėtinga, nes beveik visos euro zonos valstybės kenčia dėl visuomenės senėjimo, o tai reiškia, kad produktyvumo augimas išlieka lėtas. Kiti veiksniai taip pat stabdo augimą.

Tas stebuklas yra tik todėl, kad dar prieš porą metų atrodė, jog ateitis gali būti daug baisesnė“, – kalba N. Mačiulis.

Savo ruožtu „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas pažymi, kad situacija gerėja ypač tose šalyse, kuriose nepagailima investicijų į informacinių technologijų (IT) sritį.

„Dabar situacija tarsi gerėja: populizmo banga nuslūgusi, Prancūzijoje išrinktas struktūrines reformas žadantis įgyvendinti, labai aiškiai ekonominius iššūkius suprantantis prezidentas. Gerai sekasi tokioms valstybėms kaip darbo rinkos problemas itin gerai išsprendusi Vokietija. Ji yra viena iš pirmaujančių valstybių, ypač kalbant apie ketvirtąją pramonės revoliuciją, apjungiančią gamybos ir IT galimybes, galinčias nulemti papildomą našumo prieaugį ekonomikoms, konkurencinį pranašumą.

Matome, kad tos šalys, kurios demonstruoja spartesnį augimą, ypatingai investuoja į IT, generuojančias vis didesnę pridėtinę vertę. Akivaizdu, kad tai yra tas sektorius, kuris ateityje sudarys vis didesnę mūsų ekonomikų dalį. Tuo metu pietinėse valstybėse IT sektorius labai menkai išvystytas, todėl kalbėti apie kažkokį jų atsigavimą nėra prielaidų: sunku matyti, kas galėtų būti jų augimo varikliai“, – sako R. Grajauskas.

Situacija gerėja, tačiau pavojų – ne vienas

Kaip pastebi R. Grajauskas, dauguma euro zonos šalių bendrojo vidaus produkto (BVP) komponentų šiuo metu perkopę prieškrizinį lygį, tačiau labiausiai atsilieka investicijų lygis, o tai nėra gerai.

„Kalbant apie investicijas, euro zona toli gražu dar nėra pasiekusi prieškrizinio lygio. Prasti lūkesčiai, slogi atmosfera jas paveikė, o investicijos yra mūsų ekonomikos augimo pagrindas“, – teigia R. Grajauskas.

N. Mačiulis pažymi, kad nors džiaugiamasi dėl Emmanuelio Macrono pergalės Prancūzijoje ir jo ryžto imtis nepopuliarių struktūrinių reformų, ilgesniu laikotarpiu galinčių sukurti spartesnį ekonomikos augimą, kol kas tai yra tik pažadai ir planai. Pasak jo, kaip nepopuliarios reformos sulaukia plataus pasipriešinimo bei neretai yra užgesinamos Lietuvoje, toks pats scenarijus įmanomas ir Prancūzijoje.

„Išlieka ir neapibrėžtumas dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES – ar tai bus chaotiškas, kietas ir prekybinius santykius destabilizuojantis pasitraukimas, ar pavyks susiderėti dėl normalių politinių ir ekonominių santykių.

Aš matau gana daug politinių rizikų, nes populizmo ir protekcionizmo banga, vilnijanti per pasaulį pastaraisiais metais, dar neatsitraukė, o priežastys, dėl kurių ji atsirado, – didelė pajamų nelygybė, socialinė atskirtis, Europoje bet kada galinti paaštrėti pabėgėlių krizė – vis dar egzistuoja“, – kalba N. Mačiulis.

Pasak ekonomisto, bet kada gali ištikti dar vienas šokas, kuris vėl destabilizuos euro zonos ekonomiką. Taip pat, jo teigimu, nereikėtų pamiršti, kad dabartinis ekonominio augimo padidėjimas ir lūkesčiai, teigiamos tendencijos darbo rinkoje didele dalimi yra nulemtos ECB politikos.

„Su nulinių palūkanų ir į rinką išleistų trilijono eurų monetariniu stimulu nebuvo galima nesitikėti, kad euro zonos ekonomika atsigaus. Klausimas, kas bus, kai jau kitąmet ECB bus priverstas atšaukti dalį to monetarinio skatinimo, – ar neišsikvėps tas ekonominis augimas? Aš vertinčiau atsargiai, tačiau optimistiškai ir manyčiau, kad euro zonos ekonomikos augimas tęsis, tačiau stebuklo artimiausius dvejus metus nepamatysime“, – komentuoja N. Mačiulis.

Spaudimas ECB didinti palūkanas augs, tačiau tai gali sukelti nemalonumų

Skirtingų šalių ekonomika auga nevienodai. Vokietija demonstruoja labai gerus rezultatus ir augantį poreikį didinti šiuo metu nulines palūkanų normas, o tai gali sukelti problemų kai kurioms kitoms šalims.

„Spaudimas iš Vokietijos didinti palūkanų normas didės, tačiau tuomet tokioms valstybėms kaip Italija, Graikija, turinčioms didžiulę skolą, bus sunku ją aptarnauti. Ypač sudėtinga bus Italijai, kurios skola siekia 130 proc. BVP. Šiandien Italija gali išgyventi tik dėl nulinių palūkanų, tačiau, kai jos pradės augti, iš esmės bus neįmanoma aptarnauti tokio dydžio skolos valstybei, neturinčiai ekonominio augimo, kurios BVP yra toks pat, koks buvo prieš 17 metų.

Tuomet įtampa vėl grįš į finansų rinkas ir Italijos problema bus kur kas didesnė nei Graikijos: Italija euro zonoje yra trečia pagal dydį valstybė. Italija taps potencialiai didžiausia problema euro zonai, jei joje nebus reformų. Šiuo metu esminių reformų nėra padaryta, konkurencingumo skirtumai išlieka, todėl viskas yra trapu“, – aiškina R. Grajauskas.

Pasak N. Mačiulio, viena iš priežasčių, kodėl ECB neskuba didinti palūkanų ir greičiausiai bent jau iki kitų metų pabaigos to nedarys, kaip tik ir yra galimos smarkiai prasiskolinusių šalių problemos. ECB taip pat tikisi, kad prie euro zonos ekonomikos augimo struktūrinėmis reformomis bei fiskaline politika prisijungs šalių politikai.

„Tačiau turime prisiminti, kad ECB tikslas ir mandatas nėra užtikrinti žemą skolinimosi kainą euro zonos valstybėms, jis turi tik vieną tikslą – užtikrinti kainų stabilumą. Didėjant infliacijai, ECB anksčiau ar vėliau bus priverstas normalizuoti monetarinę politiką, ir laiko toms valstybėms, kurios vis dar turi labai didelę skolą, pasiruošti skolinimosi kainų didėjimui lieka visai nedaug.

Pagrindinė rizika čia yra Italija, kurios skolos kainos šuolis keltų klausimų dėl jos mokumo. Todėl Italijos parlamento rinkimų rezultatai ir požiūris į reformas bus labai svarbus ne tik jai pačiai, bet ir visos euro zonos ateičiai. Tačiau pagrindinis šaltinis, dėl ko ES galėtų atsidurti ant naujos krizės ribos, yra ne ekonominis, o politinis, ir daug lems Italijos parlamento rinkimų baigtis bei galimi užmojai išstoti iš ES ir euro zonos“, – kalba N. Mačiulis.

Dėl raudonai degusios Graikijos – ramu?

Prieš porą metų ES nerimą kėlė Graikijos ekonomika ir jos ketinimai palikti ES. Krizė buvo suvaldyta, tačiau tai nereiškia, kad dėl Graikijos galime būti visiškai ramūs, sako pašnekovai.

„Kalbant apie Graikiją, joje kažkiek reformų yra įvykę, tačiau, manau, kad „troika“ (ECB, TVF ir Europos Komisija – LRT.lt) yra susitaikiusi su tuo, kad labiau priversti graikus vykdyti reformas būtų sudėtinga. Graikijos ekonomika po truputėlį atsigauna, tačiau reikia turėti mintyje, kad po krizės šalis neteko maždaug ketvirtadalio savo visos ekonomikos sukuriamos vertės.

Tad tas 1–2 proc. augimas vis tiek reiškia, kad Graikijos pragyvenimo lygis labai stipriai kritęs ir yra mažesnis netgi už daugelį Rytų Europos šalių, vertinant BVP vienam gyventojui. Abejočiau kažkokiu ypatingu augimu Graikijoje: kad ji galėtų augti, reikia struktūrinių reformų, kurios pakeistų situaciją, konkurencingumo lygį“, – teigia R. Grajauskas.

Pasak N. Mačiulio, didžiosios dalies politinių rizikų Europai pavyko išvengti, o Graikijos nereikėtų sureikšminti.

„Tai – per maža valstybė, kad pakeistų euro zonos ateitį, bet lieka atviras Italijos klausimas, kur populiariausia politine jėga išlieka Bepe Grillo „Penkių žvaigždučių“ judėjimas, nusiteikęs rengti referendumą dėl Italijos narystės euro zonoje, ES.

Tai reiškia, kad ateinančiais metais [euro zonoje] dar galime matyti ganėtinai didelių vidinių sukrėtimų, bet, net jei ir pavyktų jų išvengti, nėra tų struktūrinių reformų, kurios galėtų sukurti 3 ar 4 proc. ekonomikos augimą, paspartinti nedarbo mažėjimą ir atlyginimų didėjimą“, – teigia N. Mačiulis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Vilija Andriulevičiūtė

Komentarai (2)