Atradimas, kuris amžiams pakeis aukščiausios kokybės vyno reikalavimus: net brangiausi gėrimai iš geriausių rūsių gali slėptis po lapais ()
Narai, išnaršę Šiaurės jūros dugne nuo Antrojo pasaulinio karo riogsančius nuskendusius laivus, nusivylė neradę tviskančio aukso ir brangakmenių, bet aptiko paguodos prizų – butelių su dešimtmečių senumo vynu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Galiausiai paaiškėjo, kad jiems ypač pasisekė, nes tas vynas buvo geresnis nei analogiški brangiausi aukščiausios markės vynai iš geriausių rūsių.
Neseniai panardinimo į didelį gylį privalumus išbandė ir Prancūzijos pietinio Bandolio regiono vyndariai – jie atliko vienerių metų trukmės eksperimentą kartu su viena narų mokykla.
Pasirinkę ramią vietą jūrų draustinyje prie Rivjeros krantų, jie į 40 m gylį panardino 120 butelių Bandolio vyno ir paliko juos ten metus bręsti.
Dar 120 butelių buvo laikomi rūsiuose, siekiant palyginti abiejų vyno brandinimo metodų rezultatus.
„Svarbu ne vien ilgai gyventi, bet ir gerai gyventi“, – sakė regiono vyndarių asociacijos „Vins de Bandol“ vadovas Guillaume‘as Tari (Gijomas Tari).
Panardinimas į didelį gylį „išsaugo rūgštumą, nes nėra daug šviesos, visiškai nėra oro, gana vėsu ir temperatūra pastovi“, sakė G. Tari.
„Ateities vynas“
Manoma, kad sąlygos po vandeniu – visiška tamsa ir pastovi temperatūra – iš pradžių spartina brendimo procesą ir suteikia vynui turtingesnį skonį.
Laikant po vandeniu ilgesnį laiką, senėjimo procesas sulėtėja arba išvis sustoja, tad šis metodas puikiai tinka vynui išsaugoti. Tikėtina, kad tai paaiškina, kodėl vynas iš nuskendusių laivų būna itin geras.
Someljė Gisele Marguin (Žizel Margin) dalyvavo „akloje“ degustacijoje ir lygino po vandeniu laikytus Bandolio vynus su tais pačiais, tik tradiciniame rūsyje saugotais vynais.
Po vandeniu laikytas vynas buvo „malonios skonio tekstūros burnoje, geros struktūros, su labai prinokusių tamsių vaisių, ... net šokoladine natomis“, sakė ji.
Tačiau „antrinių aromatų nepakako“ – tai rodytų, kad vynui išeitų į naudą ilgesnė viešnagė Neptūno karalystėje.
„Tai ateities vynas, – sakė G. Marguin. – Galvoju, kad tai galima daryti tik su puikiais aukščiausios markės vynais. Nebūtų daug naudos nardinti vynus su ne mažiau žadančia ateitimi.“
„Būtinybių būtinybė“
Apie panašių eksperimentų, atliktų kitose Prancūzijos vietose – vakarinėje Bretanėje ir šalies pietvakariuose – rezultatus informacijos beveik neskelbiama.
Vis dėlto Philipp’as Faure’as-Bracas (Filipas Foras-Brakas), 1992 metais buvo pripažintas geriausiu pasaulio someljė, sakė: „Prieš 20 metų mums buvo suteikta galimybė paragauti baltojo Sansero ir Puji (vyno) iš butelių, kurie kelis mėnesius buvo laikomi austrių veisyklose prie Nuarmutjė (Vakarų Prancūzijoje) krantų.“
Tas vynas „išsiskyrė kompleksiškumu ir išlaikymo“ kokybe. Tokį metodą galima taikyti raudonajam, baltajam, rožiniam vynui, bet, pasak G. Tari, ilgas panardinimas ypač pagerina raudonąjį vyną. Rezultatą jis pavadino „būtinybių būtinybe“.
Ph. Faure’as-Bracas pažymėjo, kad ši technologija didina vyno savikainą, nes reikia papildomo laiko ir logistikos.
„Daug vyndarių apie tai kalba. Alkoholiniais gėrimais užsiimantys žmonės taip pat galvoja apie eksperimentus su konjaku ir romu“, – sakė jis.
Kol kas po vandeniu laikytu vynu neprekiaujama. Bet G. Tari šio metodo perspektyvas vertina optimistiškai: „Akivaizdu, kad jei būtų galima užtrinti vieną ar du dešimtmečius (trunkantį brandinimą), tai gali apsimokėti.“
