Ar amnezija gali atleisti nuo bausmės? Ir koks yra bausmės tikslas? Daugiau nei 30 metų besitęsianti istorija ir galutinis teismo žodis  (7)

JAV nuteistas atmintį praradęs žudikas Vernonas Madisonas.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2017-12-01 Ar amnezija gali atleisti nuo bausmės? Ir koks yra bausmės tikslas? Daugiau nei 30 metų besitęsianti istorija ir galutinis teismo žodis  (7)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

JAV išspręstas nužudžiusio policininką Vernono Madisono likimas. Teismai šią bylą nagrinėjo kelis dešimtmečius dėl tariamojo sveikatos būklės. Kol Madisonas laukė galutinio verdikto, jis iš dalies prarado atmintį – įvykdyto nusikaltimo jis jau neatsimena. Tuo remdamasis, mirties nuosprendis buvo užginčytas, apeliuojant į neveiksnumą. Tačiau Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad bausmė turi būti įvykdyta.

Ar galima pamiršusį apie savo nusikaltimą žmogų teisti – ir vykdyti mirties bausmę, – diskutuotinas klausimas. JAV nusikaltėlis dėl amnezijos gali būti pripažintas neveiksniu, tiksliau, negebančiu dalyvauti teismo procese. Nors teismo praktikoje tai nutinka retai.

Nuosprendžiai atmintį praradusiems žmonėms keli ir kitą klausimą – bausmės tikslo. Teoriškai, vienas iš pagrindinių bausmės, pavyzdžiui, laikymo įkalinimo įstaigoje, tikslų – nusikaltėlių ištaisymas. Praktiškai tai pavyksta toli gražu ne visada. Ir jei žmogus, kurį bandoma pataisyti, neatsimena, už ką jį nuteisė, abejonių bausmių sistemos efektyvumu tik daugėja.

Nužudymas

Nužudymas įvyko 1985 metais Mobil mieste (Alabamos valst.). Tada į vietinę policiją paskambinusi moteris pranešė, kad dingo jos dešimtmetė dukra. Policininkams atvykus, paaiškėjo, kad viskas gerai ⁠– mergaitė grįžo namo. Tačiau paskui tarp moters ir jos sugyventinio, Vernono Madisono, kilo ginčas.

Policininkas pabandė ginčą nutraukti. Moteris vėliau pasakojo, kad jis Madisonui negrasino – tiesiog patarė jam išeiti. Šis išėjo, tačiau netrukus grįžo, nešinas pistoletu. Jis nužudė policininką šūviu į nugarą, paskui sužeidė bandžiusią pabėgti draugę – irgi šovė jai į nugarą. Žudikas pasislėpė, tačiau netrukus buvo areštuotas.

Lig tol jis jau keletą kartų buvo teistas (už apiplėšimus), daugiau nei dešimt metų praleido kalėjime. Pažįstami sakė, kad išėjęs į laisvę, jis stengėsi išvengti nemalonumų. Tačiau Madisono draugė sakė, kad po sesers žūties prieš keletą mėnesių, buvo nuolat suirzęs ir „nustojo elgtis protingai“.

Iš pradžių teisme jis tvirtino esąs nekaltas. Paskui bandė išvengti bausmės, remdamasis savo neveiksnumu. Teismo psichiatras patvirtino, kad Madisoną kamuoja paranoja. Tačiau teismas pripažino jį veiksniu ir nuteisė mirties bausme. Vėliau byla keletą kartų buvo peržiūrima dėl procedūrinių priežasčių – konkrečiai, dėl rasinės prisiekusiųjų sudėties (Madisonas – juodaodis). Nuosprendžio vykdymas buvo atidėtas.

Iš viso Madisonas kalėjime praleido daugiau nei trisdešimt metų (JAV bausmių vykdymo sistemoje tai gan tipiška situacija). Jam įvyko keli insultai, gydytojai pripažino, kad jis praradęs atmintį. Jo advokatai pareiškė, kad jis ne tik neatsimena įvykdyto nusikaltimo, bet ir beveik pamiršo abėcėlę ir nesugeba atsiminti ir įvardinti paskutiniojo JAV prezidento. Apeliacija buvo priimta, tačiau Aukščiausiasis teismas vėliau ją atšaukė.

Teismas nutarė, kad net jei Madisonas pamiršo apie nusikaltimą, jis suvokia, kad bausmę jam rengiamasi įvykdyti už žmogžudystę. Teisėjų nuomone, to pakanka, kad būtų galima vykdyti nuosprendį.

Teismai

Nusikaltėliai neretai teigia neatsimenantys įvykdytų nusikaltimų. Kartais taip tiesiog bandoma išvengti atsakomybės, tačiau kartais tokie pareiškimai būna teisingi. Dalinis atminties praradimas gali įvykti dėl traumos (kaip, pavyzdžiui atsitiko byloje Wilsonas prieš JAV, kai plėšikas, sprukdamas automobiliu, pakliuvo į avariją ir susižeidė galvą) arba dėl psichinio sutrikimo.

Įtariamojo statusą tai gali paveikti dvejopai. Gynyba gali paskelbti apie jo nepakaltinamumą – pabandyti įrodyti, kad atminties praradimas susijęs su nusikaltimo įvykdymo metu buvusia psichine būkle. Arba nurodyti, kad dėl amnezijos (net jeigu nusikaltimo padarymo metu žmogus buvo veiksnus) juridiškai jis tampa neveiksnus teisme. Jei žmogus neatsimena, ką padarė, jis negali efektyviai apsiginti teismo procese.

Pati savaime amnezija – nepakankamas argumentas, įrodant žmogaus nepakaltinamumą nusikaltimo įvykdymo metu. Jei gynyba naudoja tokią taktiką, tai tik retai bando paremti ją daliniu atminties praradimu. Tokia būsena gali būti stipresniu argumentu, jei gynyba bando įrodyti kliento neveiksnumą teisme. Formaliai amnezija apriboja galimybes gintis, kurias garantuoja penktoji ir šeštoji JAV konstitucijos pataisa. Nagrinėdamas Wilsono bylą, teismas pripažino, kad klausimą reikia nuodugniai išnagrinėti – atsižvelgiant į teisiamojo galimybes bendrauti su advokatu ir duoti parodymus.

Kai kurie teismai tokią logiką palaiko. Prieš kelis metus Ilinojaus valstijoje buvo nagrinėjama byla žmogaus, kuris įsilaužė į buvusios žmonos namą, paėmė įkaitais keletą žmonių, o paskui, atvykus policijai, bandė nusišauti. Dėl sužeidimo jis prarado atmintį. Nors gydytojai pažymėjo, kas teisiamasis supranta kaltinimus ir teisme dalyvauti gali, kelių instancijų teismai pripažino jį neveiksniu.

Tačiau bendrai, kaip rodo nesenas tyrimas, dauguma teismų, susidūrusių su amnezija, konstatuoja, kad tai nėra kliūtis bylos nagrinėjimui. Jie nurodo bylą JAV prieš Stevensą, kuris praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo areštuotas už nuvarytos mašinos naudojimą. Tada teismas konstatavo, kad praradusį atmintį žmogų teisti galima, jeigu jis suvokia, kas vyksta. Madisono byloje teisėjai nusprendė maždaug taip pat.

Bausmė

Yra kelios teorijos, aprašančios teisinės bausmės būtinumą ir valstybės moralinę teisę ją taikyti. Viena iš seniausių koncepcijų – kerštas arba atlygis, blogiu atsilyginant už padarytą blogį. Kiti modeliai remiasi tuo, kad nusikaltėlių baudimas teikia naudą visuomenei, nes mažina nusikalstamumą. Juose taip pat daroma prielaida, kad bausmė naudinga ir patiems nusikaltėliams, skatina jų pasitaisymą.

Teisinio baudimo esmė – didesnės ar mažesnė žalos darymas už įvykdytą nusikaltimą. „Bet kokia bausmė – blogis, – svarstė anglų filosofas-moralistas, utilitarizmo pradininkas Jeremy'is Benthamas. – Jeigu ją naudojame, tai tik tam, kad užkirstume kelią dar didesniam blogiui“.

JAV federalinių įstatymų kodekse įvardinti keli bausmės tikslai: paklusimo įstatymams skatinimas, nusikalstamos veiklos užkardymas (įskaitant pakartotinius teisiamojo nusikaltimus) ir visuomenės apsauga. Madisono bylos Aukščiausiojo teismo sprendime minimas ir atlygis už įvykdytą nusikaltimą – taip pat ir mirties bausme.

Nuteistasis už grotų praleido daugiau nei trisdešimt metų. Dabar, gydytojų tvirtinimu, jis įsitikinęs, kad „niekada nieko nenužudė“. Nors toks įsitikinimas – jo sutrikusios sveikatos, o ne kalėjimų sistemos efektyvumo pasekmė. Teisėjai neatmeta galimybės, kad tokioje situacijoje tolesnio baudimo (mirties bausmės) tikslingumas gali kelti abejonių.

Kaip pažymima Aukščiausiojo teismo sprendime, remiantis atlygio koncepcija, nuteistasis privalo suvokti, už ką yra baudžiamas. Nors Madisono atveju, užtenka to, kad jis sugeba suprasti nuosprendį, nors paties nusikaltimo ir neatsimena. Tuo pačiu teisėjai pripažįsta, kad veikiančioje sistemoje, kai mirtininkai laukdami nuosprendžio, už grotų praleidžia dešimtis metų (dėl daugybės apeliacijų ir preparatų mirtinoms injekcijoms trūkumo), panašūs atvejai gali pasikartoti.

M. Tiščenko
Republic redaktorius
republic.ru

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(7)
(2)
(5)

Komentarai (7)