Kokią naują prasmę šių metų olimpinių žaidynių kontekste įgyja frazė „svarbiausia – ne laimėti, o dalyvauti“? ()
Olimpinių žaidynių atkūrėjas šiuolaikiniame pasaulyje Pierre`as de Coubertinas yra pasakęs: „Svarbiausia – ne laimėti, o dalyvauti.“ Dabar, kai Šiaurės Korėja pareiškė sutinkanti dalyvauti netrukus Pietų Korėjos mieste Pjongčange prasidėsiančiose žiemos olimpinėse žaidynėse, ši frazė įgyja naują prasmę, straipsnį nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org pradeda buvęs NATO generalinis sekretorius ir Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, dabar – Pasaulinės ekonomikos ir geopolitikos centro (ESADE) prezidentas Javieras Solana.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Per visą šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją politika ir sportas buvo neatsiejami vienas nuo kito. Galbūt atskirti jų net nenorėta. Juk pagaliau vienas iš pagrindinių žaidynių tikslų – siekti, kad sportas tarnautų taikai ir žmogaus orumui.
Žaidynės atnešė demokratiją
Plačiąja prasme sportas nuo seno atlieka politiškai konstruktyvų vaidmenį pasaulinėje arenoje. 1971 m. Japonijoje vykusiame pasaulio stalo teniso čempionate, amerikiečių sportininkui įlipus į kinų komandą vežantį pakeleivingą autobusą, užsimezgė tarptautiniai santykiai, žinomi terminu stalo teniso diplomatija. Netrukus po to, per patį kultūrinės revoliucijos įkarštį, Mao Zedongas pakvietė amerikiečių stalo teniso komandą į Kiniją ir taip padėjo pamatus JAV prezidento Richardo Nixono istoriniam vizitui 1972-aisiais.
Į 1991 m. pasaulio stalo teniso čempionatą, kuris ir tąkart vyko Japonijoje, Šiaurės ir Pietų Korėjos siuntė jungtinę komandą, kuri, nepaisant prognozių, bylojusių visai ką kita, sukaupė visas jėgas ir moterų porų rungtyje iškovojo auksą. Tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų žaidėjų įsivyravusi bičiulystės dvasia padėjo finale nugalėti kinus. Pergalės džiaugsmu trykštantys korėjiečiai bent akimirką buvo pamiršę nesutarimus.
J. Solanos nuomone, už tai, kad dabar yra demokratiška, Pietų Korėja taip pat turėtų būti bent iš dalies dėkinga olimpinėms žaidynėms. 1987 m., kai 1988-ųjų Seulo vasaros olimpiada jau buvo visai čia pat, pietų korėjiečiams pavyko priversti tuomečio prezidento Chun Doo-hwano karinį režimą surengti demokratinius rinkimus. Atsižvelgiant į tai, kad prezidentas šį sporto renginį suvokė kaip galimybę tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu pasigerinti savo, kaip diktatoriaus, įvaizdį, toks posūkis buvo išties netikėtas. Jei ne artėjančios žaidynės ir su jomis susijęs tarptautinis spaudimas, demokratija į Pietų Korėją galėjo ir neateiti – bent jau ne taip taikiai ir ne taip sparčiai, kaip atėjo.
„Karas be šūvių“
Deja, 1988-ųjų Seulo žaidynės turėjo ir tamsiąją pusę. Niekaip negalėdama susitarti su Pietų Korėja dėl to, kaip derėtų pasidalyti žaidynių šeimininko vaidmenį, Šiaurės Korėja apskritai nusprendė žaidynes boikotuoti. 1987-aisiais, tais pačiais metais, kuriais žlugo Chun Doo-hwano diktatūra, Šiaurės Korėja, kaip manoma, susprogdino Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą. Kaip galimą tokio išpuolio priežastį specialistai įvardija Šiaurės Korėjos režimo norą sutrukdyti artėjantiems rinkimams ir atgrasyti kitas šalis nuo dalyvavimo olimpinėse žaidynėse.
Ilgainiui pasidarė aišku, kad 1988-ųjų žaidynės skirtį tarp dviejų Korėjų tik dar labiau pagilino ir kad 1991-aisiais iškovotas bendras auksas santykių krypties iš esmės nepakeis. Pietūs toliau ėjo atsivėrimo pasauliui linkme, o Šiaurė tik dar labiau izoliavosi. Žlugus Sovietų Sąjungai, procesas tapo dar intensyvesnis – Šiaurės Korėja visą dėmesį sutelkė į branduolinį ginklavimąsi.
Visgi rašinio autorius pažymi, kad Šiaurės Korėjos sprendimas boikotuoti 1988-ųjų žaidynes nebuvo beprecedentis. Per visą šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją taip pasielgusių šalių buvo daug. Būta ir tokių atvejų, kai žaidynėmis mėginta pasinaudoti kaip platforma propaguoti vertybes, niekaip nederančias su olimpine dvasia. Šioje vietoje visų pirma paminėtinos Adolfo Hitlerio režimo rengtos 1936-ųjų žaidynės Berlyne.
1945 m. publikuotame savo straipsnyje apie 1936-ųjų žaidynes George`as Orwellas rašė, kad „sportas [...] – tai tas pats karas, tik be šūvių.“ Visa tai, tęsė jis, yra susiję su „kylančiu nacionalizmu, kitaip tariant, su pamišėlišku šių laikų įpročiu save tapatinti su didelės galios vienetais ir į viską žvelgti kaip į kovą dėl prestižo.“
J. Solanos teigimu, G. Orwellas buvo labai netoli tiesos. 2008-ųjų Pekino vasaros olimpinėse žaidynėse sporto ir nacionalizmo ryšys buvo akivaizdus. Žaidynės buvo nepriekaištingai organizuotos, spindėjo nauja, kvapą gniaužiančia architektūra. Tai, kad Kinija šiose žaidynėse iškovojo daugiau aukso medalių negu bet kuri kita šalis, dar labiau sustiprino kinų nacionalinio pasididžiavimo jausmą.
Kinų nacionalizmą gerokai pakurstė ir protestų dėl Kinijos politikos Tibeto atžvilgiu banga, nuvilnijusi per visą pasaulį tuo metu, kai buvo nešamas olimpinis deglas. Nacionalinis pasididžiavimas dar ir šiandien yra Kinijos politinio lyderio, anuomet – šalies viceprezidento, o dabar – prezidento, Xi Jinpingo dėmesio centre.
2014-ųjų Sočio žiemos olimpinės žaidynės padėjo įpūsti gyvybės ligotam Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimui. Likus trims dienoms iki žaidynių uždarymo ceremonijos, V. Putinas pradėjo karinę intervenciją į Krymą.
Motyvus siūlo vertinti atsargiai, bet tikėtis – geriausio
Dabar olimpinės žaidynės grįžta į neramumų kamuojamą Korėjos pusiasalį, kuriame dvi Korėjos, nepaisant prieš 65 metus sudarytų paliaubų, iki šiol oficialiai tebekariauja. Prieš Šiaurės Korėjai paskelbiant savo sutikimą dalyvauti Pjongčango žaidynėse, daugelis visiškai pagrįstai nuogąstavo, ar nepasikartos 1988-ųjų scenarijus ir ar Šiaurės Korėjos lyderis nenuspręs, kad tai jam būtų puiki proga pademonstruoti savo karinę galią. Šį nerimą galima suprasti, nes būtent taip nutiko per Pietų Korėjos ir Japonijos bendrai rengtą 2002-ųjų pasaulio futbolo čempionatą: čempionatui, kuris Pietų Korėjos futbolo rinktinei buvo kaip niekad sėkmingas, artėjant prie pabaigos, Šiaurės Korėja išprovokavo susirėmimą su Pietų Korėja jūroje.
Laimei, gerai apgalvotas ir taikingas Pietų Korėjos prezidento Moon Jae-ino tonas, į kurį Šiaurės Korėjos lyderis savo naujametėje kalboje aiškiai pamėgino atsakyti tuo pačiu, šalių santykius kažkiek atšildė. J. Solanos nuomone, reikėtų sveikinti tiek Pietų Korėjos pastangas sumažinti įtampą nukeliant karines pratybas su amerikiečiais, tiek Šiaurės Korėjos apsisprendimą dalyvauti žaidynėse.
Jis atkreipia dėmesį, kad po šių sprendimų pasipylė ištisas gerų naujienų srautas: abi šalys žygiuos kartu atidarymo ceremonijoje ir net suburs bendrą moterų ledo ritulio komandą.
Suprantama, pažymi autorius, Kimo režimo motyvus visuomet dera vertinti kritiškai. Ankstesni Šiaurės Korėjos draugiškumo gestai nenulėmė nei reikšmingų kompromisų, nei pažangos siekiant taikos. Turint galvoje, kad abi Korėjos po viena vėliava žygiavo jau tris kartus nuo 2000-ųjų, papildomas atsargumas nepamaišytų. Šiaip ar taip, nereikėtų pasiduoti fatališkoms mintims, mano J. Solana. Pasak jo, reikėtų džiaugtis kiekvienu pozityviu Šiaurės Korėjos žingsniu.
Šiaurės Korėjos branduolinės grėsmės nepavyks pažaboti be derybų. Būtent todėl Pjongčango olimpinės žaidynės, rengiamos praėjus trims dešimtmečiams po žaidynių Seule, gali būti geriausia proga per daugelį metų pagaliau šį procesą pradėti. Reikia tikėtis, rašo J. Solana, kad Šiaurės Korėjos atletų kelionė iš Pchenjano į Pjongčangą duos diplomatinių vaisių ir kad taikos žaidynės, kaip jas vadina Moon Jae-inas, bus įsimintinos ne tiek iškovotų medalių skaičiumi, kiek tuo, kad jose dalyvavo Šiaurės Korėja.
