„Interneto troliai“ – terminas, gimęs dar praėjusiame amžiuje, bet pastarajame dešimtmetyje įgavęs kiek kitokią prasmę. Kažkada palyginus nekalti tyčiniai diskusijų nukreipimai, vartotojų erzinimai ir panašūs socialinės psichologijos žaidimėliai tapo rimtu politiniu ginklu, ypač dažnai pasitelkiamu geopolitinėse kovose – štai JAV iki šiol būgštauja, kad Rusijos „troliai“, pateikę gerai nutaikytą propagandą „Facebook“ ir kitose socialinėse interneto erdvėse, galėjo įtakoti JAV prezidento rinkimus.

Akivaizdi interneto trolių veikla ir kitose viešosiose interneto erdvėse, tame tarpe ir Lietuvoje – čia jei daugiausia veikia portalų komentaruose, kur stengiamasi sudaryti nepatenkintų piliečių masės įspūdį, skleisti propagandą, kelti nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo valstybe jausmus. Panašiais tikslais kuriamos ir iš pažiūros nekaltos socialinio tinklo „Facebook“ grupės, kurios tarp neutralaus turinio – juokelių, interneto įdomybių ir pan. įterpia propagandinį turinį.

Lietuvoje egzistuoja net ir priešinga „troliams“ jėga – vadinamieji „elfai“, kurie neigia skleidžiamą „trolių“ propagandą pateikdami ir aiškindami realius faktus ir pan.

Bet šis straipsnis – ne apie tai. Šis straipsnis apie tai, kaip „trolių fermos“ atrodo iš vidaus, ir visa tai JAV leidiniui “The Washington Post” papasakojo pats (dabar jau – buvęs) trolis, 43-jų metų Maratas Mindiarovas, gyvenantis netoli Sankt Peterburgo. Su juo kalbėjosi „The Washington Post“ Maksvos redakcijos vadovas Antonas Trojanovskis.

– Kaip nutiko, kad atsidūrėte „trolių fermoje“?

Dirbau ten nuo 2014 lapkričio iki 2015 vasario. Patekau ten visiškai atsitiktinai – tuo metu buvau bedarbis, o „fermos“ biuras buvo šalia pat mano namų. Taigi, aš nuėjau ten. Labai greitai supratau, kad tai yra tokia vieta, kurioje aš noriu būti tik iki tol, kol išmokės algą, ir nė minutės daugiau.

– Koks jausmas buvo viduje?

Vos tik atvykau, pasijutau kaip George’o Orwello knygoje „1984” – vietoje, kur turi rašyti, kad tai, kas yra juoda, iš tiesų yra balta, ir atvirkščiai. Pirmas tavo jausmas – kad atsidūrei gamykloje, kuri konvejeriu kuria melą ir netiesą. Apimtys buvo milžiniškos – ten dirbo nuo 300 iki 400 žmonių, ir jie visi rašė absoliučią netiesą. Tai buvo tarsi buvimas G. Orwello pasaulyje.

– Kokias netiesas jums teko rašyti?

Mano darbas buvo komentavimo departamente – turėjau sekti ir komentuoti naujienas. Niekas neklausė mano nuomonės. Mano nuomonė buvo parašyta už mane, ir aš turėjau savo žodžiais ją surašyti komentaruose.

– Pavyzdžiui?

Tuo metu, kai dirbau, Rusijai kaip tik įsigaliojo ES ir JAV sankcijos Rusijai – kaip atsakas į Rusijos įsiveržimą į Ukrainą – o taip pat prasidėjo rublio kritimas. Aš rašiau viską priešingai: koks puikus yra mūsų gyvenimas, kaip nuostabu, kad rublio vertė kyla – ir panašius absurdus. „Tos sankcijos tik padarys mus stipresniais“ ir taip toliau.

– Kur jūs tai rašėte?

Mes komentavome rusiškose svetainėse. Pavyzdžiui, „LiveJournal“, ir kitose naujienų svetainėse. Kai tik pasirodydavo kokia naujiena, „troliai“ puldavo kurti palaikymo iliuziją.

– Kokia buvo darbo aplinka?

Ar tai priminė gamyklą, ar fermą? Buvo dvi pamainos, po 12 valandų, dieną ir naktį. Turėdavai atvykti tiksliu laiku, 9 val. ryte arba 9 val. vakare. Buvo kiekybinės normos, pavyzdžiui 135 komentarai per dieną, kiekvienas ne trumpesnis nei 200 simbolių. Ateidavai ir praleisdavai visą dieną kambaryje su nuleistomis žaliuzėmis, su 20 kompiuterių. Tokie kambariai buvo įrengti per 4 pastato aukštus. Tai buvo tarsi konvejeris, visi buvo užimti, visi kažką rašė. Jausmas buvo, kad užėjai į gamyklą, o ne kūrybinę erdvę.

– Kaip būdavo „trolinama“?

Turėdavome temų, apie kurias reikėdavo rašyti. Kiekvienos naujienos imdavosi trys troliai. Turėdavome rašyti taip, kad atrodytų jog rašo ne fiktyvūs troliai, o realūs žmonės. Vienas iš trijų turėdavo parašyti ką nors neigiamo apie naujieną, o kiti du atsakyti – „ne, tu klysti“, ir dar pateikti nuorodas, kita. Ir tada tas negatyvusis turėdavo vaidinti, kad yra įtikintas. Tokie buvo žaidimai, kuriuos turėdavome žaisti.

– Kaip manote, ar tai davė norimų rezultatų?

Na kas gi skaito naujienų komentarus? Ypač, kai jie akivaizdžiai netikri? Žmonės, kurie ten dirbo, neturėjo nei noro, nei sugebėjimo tai daryti. Tai buvo visiškai mechaniški tekstai. Tai buvo kolosalus beždžionių darbas, jis buvo beprasmis. Na, bent jau rusiškoje auditorijoje. Bet Amerikoje, atrodo, tai suveikė. Jie nepripratę prie tokių apgavysčių. Jei gyvena visuomenėje, kurioje priimta atsakyti už savo žodžius. Ir štai – aš pats buvau apstulbintas, kaip visi buvo įsitikinę nebaudžiamumu, nors komentarai buvo atvirai įžeidžiantys. Jie buvo įsitikinę, kad anonimiškame internete niekas jų neras.

– Kokia buvo alga?

Apie 40 000 Rusijos rublių (apie 570 eurų dabartiniu kursu, red. past.) per mėnesį. Mes dirbdavome 12 valandų pamainomis, dvi dienas dirbi – dvi dienas ilsiesi.

– Ar žinojote, kad „trolių fermos“ pajėgos buvo nukreiptos ir į JAV?

Mes nesilankydavome kituose departamentuose, bet žinojau, kad buvo „Facebook“ departamentas – tai nebuvo paslaptis. Iš esmės mes visi turėjome tas pačias temas, tik jie buvo susitelkę į Amerikos vartotojus, o mes – į Rusijos.

– Iš kur jūs tai žinojote?

Aš moku angliškai, ir manęs klausė ar norėčiau persikelti į „Facebook“ departamentą. Ten jie moka dvigubai. Aš atsakiau – „na, leiskite man pabandyti“, bet nepatekau į tą poziciją, nes ten kalbą turi mokėti tobulai. Skaitytojas neturi jausti, kad esu užsienietis. Reikalavimai kalbai buvo labai aukšti, tiesą sakant, jiems reikėjo aukščiausio lygio vertėjų.

– Kaip atrodė kalbos testas?

Pirma, jie tikrino anglų kalbos žinias. Pirmiausia reikėjo kažką parašyti tema „Ką jus manote apie vegetarizmą?“ ar panašiai. Tada buvo tema „Ką jūs manote apie Hillary Clinton? Kokia tikimybė, kad ji laimės rinkimus?“ Ir reikėjo parašyti ilgą tekstą, pagrindinis to tikslas buvo pademonstruoti, ar moki atrodyti kaip tikras amerikietis. Aš neišlaikiau testo, nes kalbą reikėjo mokėti tobulai.

– O kokie žmonės dirbo Amerikos departamente?

Matydavau juos per rūkymo pertraukėles. Jie atrodė kaip visiškai modernūs šiuolaikiniai jauni žmonės – kaip hipsteriai, dėvintys madingus drabužius, su stilingomis šukuosenomis ir moderniais išmaniaisiais įrenginiais. Jie atrodė taip moderniai, kad nebūtum pagalvojęs, jog užsiima tokiais dalykais.

– Kodėl išėjote iš šio darbo?

Išėjau dėl moralinių priežasčių. Man buvo gėda dirbti tokį darbą.

– Iš to, ką matėte Amerikos departamente – ar JAV rinkimų metu jie naudojo tas pačias taktikas, kurias matėte ir jūs, ar jos jau buvo sofistikuotesnės?

Be jokių abejonių, jų lygis augo. Tada, kai dirbau aš, tai buvo tik pradžia, ir jie pradėjo nuo komplikuotesnių melagingų naujienų (angl. fake news) taktikos.

– Ar jums teko girdėti, kad Jevgenijus Prigožinas buvo atsakingas už „trolių fermos“ operacijas?

Žinoma, kad girdėjau. Ir manau, tai yra tiesa. Bet „troliai“ nuolatos jį koneveikė. Jis žinomas laikomas dideliu bosu Kremliuje, bet tame didžiuliame pastate nebuvo kavos, nei kavinės! Kiekvienas atsinešdavo savo kavinukus ar gertuves.

Parengta pagal „Washington Post“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (49)