Naujo tyrimo išvados rodo, kad mūsų organizmai pasižymi itin keista „tatuiruočių saugojimo“ savybe – jos išaiškinimas ateityje leis šių kūno piešinių atsikratyti tiems žmonėms, kurie bėgant laikui pakeitė savo nuomonę, rašo popsci.com.

Tatuiruočių matę visi, tačiau, pasirodo, net patys geriausi tatuiravimo meistrai nežino, kaip iš tikrųjų jos veikia ir gali pateikti tik supaprastintą paaiškinimą, dėl ko odos marginimas yra amžinas. Esą, adatos rašalą į odą įterpia taip giliai, kad jis ten ir lieka.

Iš tiesų tatuiravimo adatos yra labiau panašios į rašalinį rašiklį nei į medicininę adatą: rašalas į odą ne sušvirkščiamas iš kažkokio rezervuaro, o dėl kapiliarinio efekto lieka kyboti ant adatos galiuko ją pamirkius rašalinėje ir vėliau, pradūrus žmogaus odą, dėl to paties kapiliarinio efekto pasklinda po oda.

Taip rašalas patenka į odą. O kas nutinka po to? Juk oda yra vienas greičiausiai besikeičiančių organų – mūsų oda lupasi, pleiskanojame, negyvas odos ląsteles nusibraukiame prausdamiesi, naujos odos ląstelės auga „iš apačios“, bet tatuiruotės taip niekada ir neišaugamos. Kodėl?

Mokslininkams jau kurį laiką žinoma, kad tatuiruočių ilgaamžiškumą užtikrina ne kokios nors rašalo prisotintos odos ląstelės, o imuninės sistemos ląstelės, vadinamos makrofagais. Šių baltųjų kraujo ląstelių paskirtis – suryti visus svetimkūnius ir ląstelių liekanas – sveikame organizme jos iškart pradeda plūsti į tą kūno vietą, kurioje įvyksta koks nors sužeidimas. Taigi, kai adata nepaliaujamai bado odą, nenuostabu, kad toje odos vietoje smarkiai išauga makrofagų kiekis, o šių ląstelių taikiniu tampa dažai. Makrofagai dažus praryja ir jų membranos tampa tarsi seifo sienomis dažams.

Dabar mokslininkai atsakė dar į vieną klausimą: o kaip gi tie makrofagai išgyvena taip ilgai? Pasirodo, jie visai neišgyvena. Antradienį recenzuojamame žurnale „Journal of Experimental Medicine“ publikuotame tekste nurodoma, kad tatuiruotės išlieka ir po jas saugančių makrofagų žūties. Kai imuninės ląstelės sulaukia savo paskutiniosios, jose esantis rašalas išsilieja tarp odos ląstelių. Lygiai, kaip ir tatuiravimo akimirką. O tada į rašalo išsiliejimo vietą atskuba nauji makrofagai, kurie pradeda nešti savo kritusių brolių naštą. Tokį makrofagų veikimo būdą mokslininkai išaiškino atlikdami tyrimus su pelėmis.

Kitaip tariant, jūsų tatuiruotė yra ne šiaip kovos tarp žmogaus polinkio marginti savo kūną ir organizmo imuninės sistemos pėdsakas – tai yra nesiliaujantis karas.

Centre d'Immunologie de Marseille-Luminy (Prancūzija) mokslininkai, vadovaujami Sandrine Henri ir Bernardo Malisseno, tyrimą pradėjo nuo juodų pelių makrofaguose natūraliai esančių pigmentų analizės. Kai žūva ląstelės, lemiančios šių graužikų odos spalvą, jos slapvą lemiantį pigmentą išleidžia į išorę, tačiau tuomet atskuba nauji makrofagai, kurie tarpląstelinėje terpėje atsidūrusias spalvotas molekules praryja. Šio proceso stebėjimas mokslininkams natūraliai sukėlė smalsumą: o kaip šis procesas vyksta su tatuiruočių rašalu. Jų nuostabai, mokslinės literatūros šaltinių analizė parodė, jog toks klausimas yra labai menkai nagrinėtas.

Tad, savaime suprantama, mokslininkai ištatuiravo pelę – tokią, kuri genetinės inžinerijos būdu buvo modifikuota taip, kad jos makrofagus būtų labai paprasta nužudyti. Įsitikinus, kad visi tatuiruotės dažai buvo sugerti makrofaguose, mokslininkai šias ląsteles nužudė, tačiau neužfiksavo jokių regimų tatuiruotės pokyčių. Ir pastebėta, kad ilgainiui rašalą surijo nauji į tatuiruotės vietą atvykę makrofagai.

Taip pat tatuiruotos odos plotas iš vienos pelės buvo persodintas kitai. Po šešių savaičių nustatyta, kad praktiškai visas tatuiruotės rašalas buvo užrakintas naujojo odos šeimininko ląstelėse.

Mokslininkai užtikrinti, kad šis procesas beveik identiškai turėtų veikti ir žmonių organizmuose – galbūt tik mūsų makrofagai ilgaamžiškesni. Tikriausiai mūsų odoje nėra nuolatinio konvejerio, kuomet dažų lašeliai be paliovos perdavinėjami iš žuvusios ląstelės naujai, tačiau tikėtina, kad kai kurie makrofagai žūva ir kyla poreikis juos pakeisti.

Žinoma, tatuiruotės nėra visiškai amžinos – ilgainiui jos pablunka. Yra žinoma, kad tatuiruočių spalvų sodrumą mažina Saulės šviesa. Tačiau tyrimo autoriai mano, kad už blukimą dalinai atsakingi ir makrofagai.

„Tikėtina, kad blukimas vyksta dėl to, kad vykstant pasikartojančiam dažų išleidimo ir naujo sugavimo kitame makrofage ciklui nedideli pigmento kiekiai nuteka“, - aiškina B.Malissenas. Mokslininkai mano, jog jų tyrimo rezultatai padės padidinti tatuiruočių šalinimo proceso efektyvumą, tačiau kaip tą efektyvumą didinti kol kas nėra tiksliai žinoma. Vykdant šalinimą lazeriu, intensyvus spinduliai išsprogdina makrofagus taip, kad susidaro mažesni dažų lašeliai, kurie iš odos pašalinami per limfinę sistemą, kaip ir daugelis kitų žuvusių ląstelių liekanos. Tačiau pilnas tatuiruotės šalinimas atliekamas per kelias procedūras, ir netgi po to kai kurios tatuiruotės ne išnyksta, o tik stipriai išblunka.

Mokslininkai mano, jog taip gali būti dėl to, jog į švitinimo lazeriu vietą staigiai priplūsta naujų makrofagų, kurie iš paskutiniųjų bando išsaugoti rašalo likučius, taip padarydami žmogui meškos paslaugą. Jeigu tatuiruotės šalinimo metu būtų laikinai išnaikinti ar pašalinti makrofagai tatuiruotės vietoje, tuomet bent jau teoriškai šalinimo procedūra turėtų būti efektyvesnė.

Komentarai ()