Štai ko lietuviams trūksta labiausiai - specialistai vardina ekonominio mąstymo privalumus ir ragina tai skatinti jau mokyklose ()
Lietuvos gyventojai retai geba įvairius dalykus vertinti pasitelkdami ekonominį mąstymą, tad pernelyg dažnai pralaimi tiek priimdami asmeninius sprendimus, tiek vertindami, kiek jų interesus atitinka bendruomenės ar valstybiniai politiniai sprendimai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Taip LRT.lt sako buvusi ekonomikos mokytoja ir dėstytoja, dabar Seimo narė Aušra Maldeikienė. Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad ekonomiškai raštingesni piliečiai būtų ir geresni rinkėjai.
Prastai arba vidutiniškai – taip dauguma (net 81 proc.) šalies gyventojų vertina savo ekonomikos žinias. Sritį, kuri lydi kiekviename žingsnyje, žmonės sako išmanantys panašiai kaip fiziką ar politologiją, gerokai prasčiau nei kompiuterinį raštingumą ar matematiką. Tai parodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu tyrimų bendrovės „Spinter“ atlikta apklausa.
Net 66 proc. gyventojų asmeniškai jaučia ekonominių žinių trūkumą. Daugiausia – žemesnes pajamas gaunantieji, regionų gyventojai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Nesiremdami ekonominiu mąstymu dažnai pralaimime
Pasak A. Maldeikienės, ekonominis ir finansinis raštingumas, kurį reikėtų vadinti ekonominiu mąstymu, reiškia gebėjimą vertinti savo pasirinkimus – kokia veikla užsiimti; kiek laiko skirti darbui, o kiek laisvalaikiui; kaip leisti savo pinigus; netgi kaip vertinti savo ateities perspektyvas, atsižvelgiant į šalies įstatymus.
„Tai reiškia, kad žmogus turi būti išmokytas kritiškai įvertinti naudos, kurią gauna, santykį su tuo, kiek teks sumokėti ir kas bus prarasta pasirinkus. Tarkime, vaikas renkasi mokytojo profesiją, tad, tikėtina, renkasi vidutiniškai apmokamą profesiją, tačiau ji išliks ir po 30 metų. Jeigu jaunuolis renkasi programuotojo kelią, jis gali tikėtis didesnių nei vidutinių pajamų artimiausi metu, bet perspektyvoje jo darbas, labai tikėtina, bus automatizuotas ir jam teks keisti profesiją. Tokių ir panašių pavyzdžių galima pateikti begalę, vis dėlto esminis dalykas čia – sugebėjimas laiko perspektyvoje pasverti, ar ne per didelė pasirinkimo kaina“, – kalba A. Maldeikienė.
Pasak pašnekovės, Lietuvos gyventojai, deja, retai geba įvairius dalykus vertinti pasitelkdami panašų mąstymą, tad pernelyg dažnai pralaimi tiek priimdami asmeninius (būsto nuomos ar įsigijimo, profesijos pasirinkimo ir panašiai) sprendimus, tiek vertindami, kiek jų interesus atitinka bendruomenės ar valstybiniai politiniai sprendimai.
Būtų geresni rinkėjai
R. Lazutka atkreipia dėmesį į tai, kad tyrime – subjektyvūs apklaustųjų vertinimai, o realybėje jų žinios gali būti geresnės, nei jie patys mano. Tačiau pašnekovas pastebi, kad ekonomikos žinių lietuviams trūksta ir išskiria dvi sritis, kuriose jos reikalingos labiausiai.
„Tai [apklausos rezultatai] yra subjektyvus vertinimas, nors svarbus ir reikalingas. Tačiau kuomet žmonių klausiama apie ekonomikos perspektyvas, gerovę, gyvenimo lygį, iš rezultatų matyti, kad lietuviai labai dažnai tai vertina prasčiau, nei rodo objektyvūs rodikliai. Jei būtų atlikti tyrimai, kurių metu būtų patikrintos lietuvių ekonomikos žinios, tuomet žinotume, kiek tokie neigiami mūsų gyventojų vertinimai dėl jų ekonomikos žinių yra pagrįsti, o kiek tai yra dideli lūkesčiai, kurių lietuviai mano nepasiekiantys.
Ekonomikos mokomasi mokykloje, bet, kiek tenka girdėti iš studentų, labai daug kas priklauso nuo mokytojo ir mokyklos. Vieniems dėstoma daugiau praktikos, susijusios su kasdienybės ekonomika, kitiems – daugiau teorijos, kurią mokiniai nebūtinai lengvai susieja su realiu gyvenimu. Jei dėstoma tiesiog pagal vadovėlius, ekonomika gali atrodyti kaip fizika – žmonės mokosi fiziką, bet kiek ją pritaiko realiame gyvenime ir kaip jie mato tą ryšį – klausimas“, – sako R. Lazutka.
Pasak ekonomisto, galima išskirti du aspektus, kada ir kokių ekonomikos žinių žmogui reikia. Jo teigimu, žmogus, kaip rinkos ekonomikos dalyvis (klientas, darbuotojas), turi išmanyti apie atlyginimus, paslaugas, kurias perka, kainas. Sudėtingiau perprasti finansines paslaugas, tačiau paprastai, anot pašnekovo, nelabai tikimasi, kad žmogus tai perpras, todėl valstybė prižiūri šias rinkas, kad nebūtų manipuliuojama neišprusimu.
„Svarbu turėti viešojo sektoriaus ekonominių žinių: mokesčiai, valstybės išlaidos, viešojo sektoriaus sistemų funkcionavimas. Mat balsuodami žmonės pasisako už vienokį arba kitokį jų suneštų mokesčių tvarkymą. Politikai yra savotiški manipuliatoriai politinėje rinkoje, jie nori būti išrinkti, įtikti rinkėjams, vis kalbama apie populizmą, tad labai svarbu, kad žmonės išmanytų viešąjį sektorių – jo pajamas ir išlaidas. Nuo to priklauso ir tai, ar valdžia bus daugiau, ar mažiau efektyvi. Viešųjų finansų žinios leidžia išvengti ir šešėlinių procesų pateisinimo“, – tikina R. Lazutka.
Ragina daugiau dėmesio ekonomikai skirti mokykloje
Lietuvos švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė sako, kad situaciją būtina keisti pradedant mokyklomis ir baigiant suaugusiųjų švietimu.
„Tai, kad jaunimas daugiau žinių įgyja mokyklose, galima sieti su faktu, kad ekonomika čia privaloma nuo 2002 m. Vis dėlto tenka pripažinti, kad ir dabar jos mokymas vis dar fragmentiškas – vieneri mokslo metai, 31 valanda. Mažai laiko, mokiniams ir mokytojams trūksta motyvacijos, maža to, šį svarbų dalyką dažniausiai moko visai kitų sričių specialistai“, – pažymi M. Vyšniauskaitė.
Savo ruožtu A. Maldeikienė sako, kad ekonominio mąstymo galima išmokyti, tačiau tam reikalinga kitokia mokymo sistema, o ekonomikos ir kitų visuomenės mokslų mokytojai turėtų „ne po kokio nors banko renginius vaikščioti ir ten klausyti „paskutiniojo tiesos žodžio“, o patys mokytis vertinti įvairius reiškinius.“
„Ką reikėtų daryti, kad žmonės mokytųsi mąstyti? Tiesiog esmingai keisti ikimokyklinio ugdymo turinį bei stiprinti pradinį mokymą, perskirstyti lėšas būtent į šią sferą. Pokyčiai ateis po kurio laiko savaime.
Ar tikiu, kad tai darysime? Nebetikiu. Tiesiog per prastai išsilavinę žurnalistai (o tai reiškia nėra tų, kurie formuluoja problemas), itin menka parama rimtam pedagogų perkvalifikavimui ir jų atsiejimui nuo nerealių biurokratinių reikalavimų“, – kalba A. Maldeikienė.
